Gyvūnai Raimondo Neverdausko gyvenime atsirado gana netikėtai. Bet įvairias veiklas išbandęs vyras, buvęs kartingų sporto treneris, drąsiai nėrė į jam naują sritį ir nenusivylė. Jam pačiam turbūt labiausiai netikėtas buvo vienas dalykas – didžiulis prisirišimas prie savo augintinių.

R. Neverdauskas šiuo metu yra didžiausias alpakų augintojas Baltijos šalyse. Pradėjęs auginti šiuos švelniavilnius ir jaukius gyvūnus, buvęs šiaulietis netrukus ėmėsi dar vienos veiklos – įkūrė mažąjį zoologijos sodą.

Etnografiniame Dargaičių kaime (Šiaulių r.) su šeima įsikūręs pats, beveik 10 ha plote jis įkurdino ir savo gyvūnus – apie 100 alpakų ir visus zoologijos sodo gyventojus: įvairių ir retų veislių avis, ožkas, lamas, miniatiūrines zebu karves, ponius, miniatiūrinių veislių arklį ir asilus, afrikinius stručius, triušius, laukinius elnius, danielius ir net kupranugarį.

Nori turėti visų spalvų alpakų

Alpakos Raimondo gyvenime atsirado ne šiaip sau – jo žmona Lina yra įvaldžiusi vilnos vėlimo technologiją. Kartą, perkant avių vilną vėlimui, jai pasiūlė pabandyti, ar veliasi ir alpakų vilna. Raimondas iškart pradėjo domėtis, kokie tai gyvūnai. Pirmosios alpakos jau buvo įvežtos ir į Lietuvą, tad aplankė šalies augintojus, nuvažiavo iki Lenkijos ūkių ir Neverdauskų gyvenime prasidėjo naujas etapas – alpakų auginimas.

Pirmąsias tris alpakas Raimondas parsivežė 2012 metais. Po metų jau pradėjo rimtesnę veiklą – alpakas pradėjo vežtis tiesiai iš jų gimtosios Čilės. Gyvūnus vežėsi susikooperavęs su Lenkijos ir Vokietijos augintojais, nes tik įsigijus didelį jų kiekį apsimokėjo gabenti iš Pietų Amerikos. Kasmet atsiveždavo po 30–50, kartą – 70 alpakų bandą. Dalį jų parduodavo iškart, kad išlaidos kiek atsipirktų, dalį pasilikdavo.

„Dabar nusipirkti alpakos patelę ar suaugusį patiną jau nėra taip brangu kaip prieš 5 metus. Patinėlis nuo pusės metų iki metų kainuoja 800, patelės – iki 1 500 eurų. Vėliau atrinktų selekcinių patinų kaina gerokai išauga. Kainą lemia vilnos plonumas, kuo plonesnė alpakos vilna, tuo alpaka brangesnė“, – pasakoja augintojas. Šiemet gyvūnų daugiau nepirko, nes banda, pasak jo, optimali – apie 100 alpakų, pusė jų – patelės. Toks planas ir buvo – auginti tiek mamų, kiek per metus parduoda alpakų.

Dabar Raimondo tikslas – turėti kuo skirtingesnių spalvų alpakų. Iš viso, sakoma, jų yra 22 spalvų ir 60 atspalvių. Raimondas skaičiuoja, kad ūkyje jau yra 15–16 spalvų švelniavilnių, ir iš jų tik trys baltos yra vienodos, o visos kitos – skirtingų spalvų, margumo ir atspalvių. Pačios rečiausios yra pilkos alpakos. Iš maždaug 200 Čilėje pirktų alpakų pilkas gavo tik tris. Raimondas stebisi, kad net dviejų pilkų alpakų jauniklis kartais gimsta rudas. Dabar ūkyje pilkų alpakų yra daugiau kaip 10 ir jos neparduodamos.

Alpakas kerpa pats Raimondas kartą per metus, atšilus orams. Pasižvalgęs internete, pabandė pirmąsias kirpti – pavyko, patiko, tad ir kerpa pats toliau. Vyras gražuolėms augintinėms prigalvoja įvairių šukuosenų – viena tarsi su kasa apie kaklą, kita su šortukais, trečia su kojinėmis... Sako, šukuosenai padaryti užtenka valandos.

Pagrindinės ūkio pajamos – iš alpakų pardavimo. Iki 200 Eur galima uždirbti ir iš vienos alpakos vilnos, o kerpamų alpakų kasmet būna apie 80. Vilną dvejus pastaruosius metus Neverdauskai veža karšti į Plungę. Parduoda alpakų vilnos siūlus ir jau gatavus gaminius – taip kuriama pridėtinė vertė.

Pagal vilnos struktūrą ir ypatybes alpakos skirstomos į dvi rūšis: Huacaya ir Suri. Pastaroji rūšis yra reta ir labai brangi, Suri vilna yra ilgo plauko, krentanti sruogomis, ilgais dredais, taip pat tanki, švelni, blizganti, šios alpakos kerpamos kas dvejus metus. Vieną tokią, žmonėms parodyti, turi ir R. Neverdauskas.

Jauniklius atsiveda ir žiemą

Šis ūkis išskirtinis tuo, kad daug alpakų, kurios yra šilto klimato gyventojos, jauniklius atsiveda ir žiemą. Tuo tikslu R. Neverdauskas pastatė medinį tvartą, kuriame žiemą gyvena būsimos motinos. Žiemą atvestas lauke alpakų jauniklis neišgyventų, nes patelė neišlaižo savo vaikų, kaip kiti gyvuliai. Alpakoms labai svarbu, kad būtų sausa, ant betono jos negalėtų gulėti, todėl ir grindys tvarte joms paklotos medinės. Šių gyvūnų poilsio vietos būna sausos ir švarios – tualetui alpakos pasirenka vieną vietą. Tvartą išvalyti pakanka kartą per savaitę.

Alpakų jauniklis 70 proc. savybių paveldi iš tėvo. Todėl R. Neverdauskas yra įsigijęs 9 geros genetikos selekcinius skirtingų spalvų patinus, kurių vilna išskirtinai plona ir jos daug. Šie patinai nuomojami ir kitiems ūkiams, kuriems reikia sukergti patelę, nes laikyti patiną apsimoka tik tuomet, jeigu jis sukergia 10 patelių. Raimondas pasidžiaugia, kad jo gražuoliai patinai visiškai save išlaiko.

Sveikos patelės kergiamos 9–12 dieną po jauniklio atvedimo. Alpakos ir lamos nerujoja, joms būdinga indukuota ovuliacija, t. y. ovuliacija vyksta poravimosi metu. Apsivaisina gana lengvai, nors retais atvejais prireikia ir kelių mėnesių. Bet šiame ūkyje dar nebuvo nė vieno atvejo, kad nesusikergtų. Patelių nėštumas trunka beveik metus, 11,5 mėnesio. Jauniklius veda gana lengvai, žmogaus pagalbos reikėjo vos vieną kartą. Jaunikliai gimsta nuo 5 iki 10 kg svorio, optimalus – 7 kg svoris. Jauniklis nuo motinos atskiriamas pusės metų, kad ji pailsėtų ir sukauptų jėgų kitam jaunikliui atvesti.

Kad ir kiek būtų užsiėmęs, laiko pabendrauti su alpakomis Raimondas visada suras – jos jaukios, mielos ir draugiškos, šias savybes ugdo ir nuolatinis kontaktas su žmogumi. „Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galiu taip prisirišti prie gyvūnų“, – pripažįsta vyras, kuriam alpakos tapo ne tik pajamų šaltiniu, bet ir gyvenimo būdu.

Alpakos labai skiriasi charakteriu. Kartais būna labai meilios, o kartais net nenori apsikabinti. Kai kurios gali ir apspjauti. „Tačiau tai būna gerokai rečiau, negu gera šių gyvūnų nuotaika“, – šypsosi Raimondas, glostydamas šokoladinės spalvos Triufeliuką – šis patinėlis išskirtinio charakterio. Pasak augintojo, visos tokios spalvos alpakos labai geros ir švelnios.

Šie gyvūnai ėda žolę, šieną (vienai alpakai reikia tik 1 ritinio per metus), smailūs jų dantys nepritaikyti avižoms ir kitoms grūdinėms kultūroms kramtyti. Alpakoms reikia ir specialių kombinuotųjų pašarų. Jų sudėtį augintojas atrinko kartu su „Joniškio grūdais“, kurie jau trejus metus gamina alpakų pašarus. Žolės užsiaugina pats, šieno šiek tiek prisidžiovina, bet didžiąją dalį perka. Ganyklas atnaujina kas trejus metus.

Alpakos labai tvarkingos – jos nelipa į ėdžias, nedraiko pašaro ir lauke jos tuštinasi vienoje vietoje. Todėl jų ganyklose mažiau problemų dėl parazitų.

Per 5–6 alpakų auginimo metus Raimondas išmoko jas suprasti, mato jų savijautą, žino, kaip atrodo negaluojantis gyvūnas, galų gale, kokia nėštumo ir jauniklių atvedimo eiga. „Dabar daug bendraujame su Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos gydytoja Jurgita Autukaite, kuri Lietuvoje turbūt daugiausia žino apie alpakas, taip pat su Jelgavos veterinarijos akademija, kuri mums gerokai arčiau negu Kaunas. Jie mums labai padeda“, – džiaugiasi profesionalia veterinarine pagalba R. Neverdauskas.

Vietoje senos sodybos – zoologijos sodas

Mažo zoologijos sodo idėją Raimondas parsivežė iš Latvijos. Ten pamatė ir vos gimusį kupranugarį, kurį vėliau nusipirko. Idėją realizavo ne iškart – neturėjo teritorijos, skirtos zoologijos sodui. Bet kai pagaliau jam pardavė seną, 10 metų negyvenamą sodybą Dargaičiuose, darbai sparčiai pajudėjo. Išgriovė senus pastatus, išlygino žemę, užsėjo žolę, įrengė aptvarus, juose pastatė naujus medinius tvartukus, nutiesė takelius ir ėmėsi kurdinti gyvūnus. Viskas vyko žaibiškai – balandį nupirko sodybą, liepą zoologijos sodas buvo įrengtas. Viską darė pats Raimondas.

Su alpakomis čia yra apie 130 gyvūnų, jaunikliai vedami ištisus metus. Visi zoologijos sodo gyventojai žolėdžiai, todėl nesunku šerti, nes visi ėda vienodai.

Investicijos į zoologijos sodą jau daugiau negu dvigubai viršijo planuotas ir greito atsipirkimo R. Neverdauskas neplanuoja, nes dar nebaigė plėtros. Bet lankytojų, pasidžiaugia R. Neverdauskas, ypač vasarą, visada būna, viduryje savaitės – apie 100, savaitgaliais, švenčių dienomis – apie 300. Parduodami bilietai duoda pajamų.

Labiau apčiuopiamas pajamų šaltinis yra nuosava lentpjūvė, kurios pinigais Raimondas kartais kamšo ūkio spragas, o skolas lentpjūvei grąžina pardavęs alpakų. „Būna, kad dėlioju pinigus iš vienos kišenės į kitą. Bet labai gerai, kad prie gyvūnų daugiausia darbo vasarą, o lentpjūvė tuomet dirba 60–70 proc. pajėgumu, visas darbymetis prasideda rugsėjį. Taip galiu savo dėmesį ir rūpestį visiems padalyti“, – sako Raimondas. Beje, jis dar turi 16 tūkst. eglaičių plantaciją, kurią šią žiemą jau planuoja kirsti.

Sunkiausi būna pavasario mėnesiai. Kovą vos baigia formuoti eglaites, jau skuba kirpti 80 alpakų. Ir viskas – rankų darbas. Bet po darbų pabūna tarp gyvūnų, pakalbina, paglosto – ir nuovargio kaip nebūta.

Sekasi viskas, ko imasi

Dargaičiuose Raimondas dar gali vadintis naujakuriu – namą pradėjo statyti 2014-aisiais. Po metų pastatė vieną dalį ūkinio pastato, dar po metų – kitą. Taip po truputį ir kūrėsi. „Vieną dieną išvažiavau iš Šiaulių į Dargaičius ir nebegrįžau. Nuo nulio pradėjau kurtis čia“, – šypsosi vyras.

Raimondas vaikystėje augo kaime – tai ir visos jo sąsajos su žemės ūkiu. Toliau jo gyvenimas bėgo Joniškyje ir Šiauliuose, o pagrindinis interesų laukas buvo automobilių sportas – jis dirbo kartingų sporto treneriu, užaugino 10 Lietuvos čempionų. Visos kitos veiklos, kurių netrūko, buvo tik papildomos, skirtos šeimai pragyventi ir automobilių sportui. Jo sūnus Mantas už kartingo vairo sėdo 5 metų ir yra jauniausias visų laikų kartingo varžybų dalyvis. 10-ies Mantas pradėjo važiuoti automobiliu, 12-os – dalyvauti slalomo varžybose, o būdamas 15-os išimties tvarka gavo licenciją dalyvauti žiedinėse lenktynėse. Turi 300 taurių, bet sporto pernai atsisakė dėl stuburo problemų.

Ko tik nagingas ir verslumo gyslelę turintis R. Neverdauskas imasi, tas jam sekasi. Sudalyvavęs viename seminare, kelis metus augino braškes – pagarsėjo kaip rekordininkas, nes ant vieno kero užaugdavo iki 200 uogų, o iš 25 arų 8 t braškių nuskindavo. Uždarbis buvo didelis. Braškes augino ketverius metus, paskiau parduodavo jų daigus. Visas Joniškis, anot Raimondo, apsisodino jais.

Kai urėdijos naikino miško pjovėjus, jis ėmėsi ir šios veiklos. Keturis metus pjovė ir vežė medžius, darbas buvo sunkus ir pavojingas, bet uždarbis – geras. Traktorius greitai atsipirko. Tuo metu kasdien dar su sūnumi į kartingo treniruotes važinėdavo. „Įdomus laikas buvo. Ir visą laiką ėjome į geresnę pusę“, – sako Raimondas, niekada nebijojęs rizikuoti, o atėjus laikui – visko kardinaliai keisti.

Jis ramiai svarsto, kad ir alpakų veisimas bus pelningas verslas tik tam tikrą laiką. Dabar jis žvalgosi naujų rinkų Rytų pusėje, jeigu pasiseks – alpakų ūkis ilgiau bus rentabilus, nes šių gyvūnų pardavimas Lietuvoje ir Latvijoje, jo įsitikinimu, yra laikinas dalykas.

Didžiausia Raimondo svajonė – nuvykti į alpakų tėvynę. „Gal kitais metais, kai baigsis zoologijos sodo plėtros darbai, skrisiu į Pietų Ameriką. Juk reikia kada nors pradėti gyventi“, – sako jis. Daugybę metų po 15 valandų per parą dirbantis alpakų augintojas tokių atostogų nusipelnė.