23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/09
Saldžiųjų paprikų formos ir spalvos
  • Nijolė MAROČKIENĖ LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas
  • Mano ūkis

Spalvų išsiilgę daržovių augintojai turėtų rinktis auginti saldžiąsias paprikas. Skaisčiai geltonos ir gaiviai žalios, švelniai violetinės ir intensyviai raudonos, ryškiai oranžinės ir balkšvai kreminės paprikos – tikra rudens puošmena.

Paprikos kilusios ir paplitusios kaip daugiamečiai augalai Pietų ir Vidurio Amerikoje. Tai bulvinių (Solanaceae Juss.) šeimos augalai, mėgstantys šilumą ir drėgmę. Pasaulyje yra 35 paprikų rūšys. Lietuvoje auginami vienametės paprikos (Capsicum annuum L.) rūšies įvairios veislės ir hibridai. Jai priklauso saldžiosios ir Chalapos aitriosios (karčiosios) paprikos bei jų veislės.

Rūšis turi ir du porūšius: stambiavaisės (subsp. macrocarpum) ir smulkiavaisės (subsp. microcarpum) paprikos, bei tris atmainas: stambiais (var. grossum (L.) Sendt.), ilgais (var. longum (DC.) Sendt.) ir smailėjančiais (var. acuminatum Fingerh.) vaisiais. Ši vaisinė daržovė vertinama kaip vitaminų, karotino (A provitamino), mineralinių medžiagų, ypač kalio, šaltinis.

Auginamos jau seniai

Saldžiosios paprikos Europoje pradėtos auginti nuo penkiolikto amžiaus pabaigos. Lietuvoje pirmieji veislių vertinimo tyrimai pradėti 1934 metais. Tuo laikotarpiu prof. S. Nacevičius lauke rekomendavo auginti dviejų veislių saldžiąsias paprikas. 1958-aisiais mokslininkas J. Mačys jau keturių veislių paprikas rekomendavo auginti inspektuose.

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (dabar – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas) nuo 1972 m. plėvele dengtuose nešildomuose šiltnamiuose ir stikliniuose šildomuose šiltnamiuose buvo atliekami vienamečių paprikų įvairių veislių ir hibridų produktyvumo vertinimo ir tręšimo tyrimai. Buvo tirta kai kurių veislių vaisių biocheminė sudėtis. Pastebėta, kad saldžiųjų paprikų biocheminę sudėtį lemia vaisių spalva ir auginimo sąlygos.

1992 m. vienamečių paprikų selekcinis darbas pradėtas ir Lietuvoje. Tuometiniame Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute buvo sukurtos dvi saldžiųjų paprikų vidutinio ankstyvumo veislės: 2000 m. – raudonvaisė Reda, tinkama auginti šiltnamiuose, po priedangomis ir lauke, o 2008 m. – geltonvaisė Alanta, tinkama auginti uždarame grunte. Paprikų selekcinis darbas vykdomas ir dabar.

Europos Sąjungos bendrajame daržovių rūšių veislių kataloge rasime per 2 000 paprikų veislių ir hibridų. Lietuvoje į Nacionalinį augalų veislių sąrašą ir į ES bendrąjį daržovių rūšių veislių katalogą yra įrašytos ir lietuviškos paprikų veislės Reda ir Alanta. Siekiant išplėsti vietinių daržovių rinką, kasmet veislių sąrašas papildomas vis naujomis vietinėmis ir introdukuotomis veislėmis. Sodininkystės ir daržininkystės institute įvertintas per 100 paprikų veislių produktyvumas. Iš tirtų veislių beveik pusė yra įtrauktos į ES bendrąjį daržovių rūšių veislių katalogą. Įvairių veislių paprikų tyrimai atliekami ir dabar.

Pastaruoju metu pasaulyje yra sukurta daug veislių ir hibridų, tinkamų auginti įvairaus tipo šiltnamiuose ir lauke ir kurių vaisiai yra skirtingos formos, spalvos ir skonio. Tačiau ne visos veislės ir hibridai tinka auginti mūsų šalyje. Fenologiniai stebėjimai parodė, kad saldžiųjų paprikų vaisių nokimo pradžią ir trukmę labiausiai lemia oro temperatūros kaita, nes augalai vegetaciją baigia iki pirmųjų šalnų. Todėl mūsų šalyje paprikas sėkmingai auginti galima tik šiltnamiuose. Lauke ar po priedangomis rekomenduojama auginti ankstyvųjų veislių vienametes paprikas. Auginti lauke nesirinkite ir aukštaūgių veislių paprikų.

Paprikos gerai auga ir nokina vaisius, kai saulėtomis dienomis oro temperatūra yra 23–25 ºC, o naktimis – 18–20 ºC, oro drėgnumas apie 70 proc. ir dirvos temperatūra ne žemesnė kaip 20 ºC.

Vegetacijos trukmė ilga

Paprikų vegetacijos trukmė yra ilga. Todėl jos auginamos sodinant daigus. Sėjos laikas priklauso nuo auginimo vietos. Geriausia sėti tiesiai į 10–12 cm skersmens pusės litro talpos polimerinius ar durpinius puodelius. Galimas ir kitas sėjos būdas – į dėžutes ar daigyklas ir daigelius išsodinant (pikuojant). Nerekomenduojama paprikų sėti per anksti, nes daigai ištįsta, pasensta, o juos pasodinus, nukenčia derlius ir jo kokybė. Nelygu auginimo sąlygos ir veislės, kokybiški daigai užauga per 60–70 dienų.

Patariama sodinti tvirtus, sveikus ir neperaugusius daigus. Tada anksčiau pradės nokti vaisiai ir pailgės derėjimo trukmė. Gero vaisių derliaus galima tikėtis, jei daigus sodinsite 25–30 cm aukščio, su tvirtu, išsišakojusiu stiebu, turinčius 10–12 lapų, 3–5 susiformavusius žiedinius pumpurus, gerai išsivysčiusią šaknų sistemą (daigą išėmus iš puoduko, žemės neturėtų nubyrėti) ir baltomis šaknimis. Daigus patariama sodinti vidutiniškai 3 cm giliau negu augo puodeliuose. Pasodinus daigus per giliai, augalų augimas kuriam laikui sustoja.

Paprikoms reikia šiltos, giliai įdirbtos, humusingos dirvos ir saulėtos vietos. Jei bus auginamos lauke, geriausia sodinti pietinėje pusėje. Tinka priesmėlio arba lengvo priemolio dirvožemis. Dirva turi būti gerai sukultūrinta ir nerūgšti – pH 6,0–6,6.

Vaisių brendimui didelės reikšmės turi sodinimo atstumai. Paprikos daigų sodinimo schemą lemia veislės savybės. Optimalus sodinimo atstumas yra 40–50 cm tarp augalų ir 70–80 cm tarp eilių. Aukštaūgės paprikos sodinamos kur kas rečiau. Žemaūgių veislių paprikas rekomenduojama sodinti 20–25 cm atstumu tarp augalų ir 50–60 cm atstumu tarp eilių. Paprikos labai jautrios staigiems oro ir grunto temperatūros svyravimams.

Aukštaūgių veislių ir lauke auginamas paprikas patariama pririšti, nes augalai dažnai neišlaiko vaisių svorio ir išgriūna ar lūžta šakos. Nusistovėjus sausiems orams, rekomenduojama dirvą laistyti gausiai, bet nedažnai. Žemė turi peršlapti iki 10 cm gylio. Taip paliejus, pakanka ir dviejų kartų per savaitę. Jeigu dirva bus per drėgna ar per sausa, pradės kristi žiedai. Derant dirvos drėgmė turi būti didesnė. Laistyti reikia atsakingai – nepilti vandens ant augalų, nelaistyti jų šaltu vandeniu.

Vegetacijos laikotarpiu laiku šalinti visas atžalas, esančias žemiau pagrindinio stiebo šakojimosi vietos, ir geltonus lapus bei išpjauti nederlingas atžalas. Taip augalas gaus daugiau šviesos ir sunokins daugiau vaisių. Rugpjūčio pirmąjį dešimtadienį rekomenduojama nuskinti visas žydinčias augalo šakų viršūnes.

Veislių produktyvumui padidinti labai svarbu laiku nuskinti visus sunokusius ir nokstančius vaisius. Taip augalai užaugins ir sunokins daugiau vaisių. Paprastai augalai, augdami lauke, būna žemesni ir ne tokie vešlūs kaip šiltnamyje ir jų formuoti nereikia. Prieš pirmąsias šalnas nuskinami visi vaisiai, nes paprikos 0 ºC oro temperatūroje apšąla. Naudoti maistui galima ir žalius vaisius.

Iki derėjimo paprikas rekomenduojama tręšti daugiau kalcio ir fosforo turinčiomis trąšomis, kad augalai sparčiau vystytųsi, formuotų šaknų sistemą ir generatyvinius organus. Per vegetaciją augalams, be azoto, fosforo ir kalio, turi būti pakankamai kalcio ir magnio. Trąšos beriamos tik ant drėgnos dirvos. Saikingai vartoti azoto trąšas, nes jų perteklius sumažina augalų atsparumą ligoms, o augalo šakos pasidaro trapios ir greitai lūžta. Mineralines trąšas galima pakeisti raugintu mėšlu ar medžio pelenais. Nepagailėkime trąšų liepos mėnesį – tuo laikotarpiu rekomenduojama tręšti kas 10 dienų. Jei neturite dirvožemio agrocheminių analizių, prieš sodinimą verta įterpti 60 g/m2 kompleksinių trąšų. Kad sulauktume gero ir kokybiško vaisių derliaus, reikia ir mikroelementų: boro, cinko, molibdeno, mangano.

Atliekant saldžiųjų paprikų įvairių veislių produktyvumo vertinimo bandymus, kiekvienais metais vaisių derlius buvo imtas atrankiniu būdu, nuskinant pirmuosius sunokusius ir nokstančius vaisius nuo rugpjūčio mėnesio pradžios. Per visą derėjimo laikotarpį vaisiai buvo skinami vidutiniškai aštuonis kartus. Fenologiniai stebėjimai parodė, kad paprikų vaisių nokimo pradžią ir trukmę labiausiai lemia oro temperatūros kaita. Augalai vegetaciją baigia iki pirmųjų šalnų.

Paprikų veislių produktyvumą ypač lemia meteorologinės sąlygos lauke per vegetaciją, vaisių skaičius ant augalo, vaisiaus masė ir kitos genotipo charakteristikos.

Keičiantis rinkos sąlygoms, Lietuvoje vienamečių paprikų veislių pasiūla didėja. Neįvertinus veislių ūkinių savybių komplekso, pasirinkti veisles, tinkamas auginti šiltnamiuose, po priedangomis ar lauke, būtų sunku.

Saldžiųjų paprikų veislių įvairovė

Pastaruoju metu paprikų veislių pasirinkimas didelis. Jų būna įvairių rūšių, spalvų, jos gali būti skirtos netgi auginti ant palangės kaip gražus dekoratyvinis augalas. Veislės skiriasi vegetacijos trukme, ūkine verte, vaisių dydžiu, vaisių spalva. Liaudies medicinoje dažniau naudojami aitriųjų pipirų vaisiai.

Profesionaliems augintojams patariama rinktis aukštaūges paprikų veisles. Paprikos priklauso drėgmę mėgstančių augalų grupei. Nepamirškite, kad per sausoje aplinkoje augalai pradeda mesti žiedus ir vaisių užuomazgas. Nepageidaujama ir šalia saldžiųjų sodinti aitriųjų, mat susimaišius žiedadulkėms, užsimezgę saldžiųjų paprikų vaisiai gali šiek tiek apkarsti.

Lietuvoje patariama auginti tik ankstyvas ir vidutinio ankstyvumo paprikų veisles.

Blondy H – ankstyva hibridinė veislė. Lapija šviesiai žalia. Vaisiai cilindro formos, vidutiniškai 150 g svorio, su 7–8 mm storio sultingomis sienelėmis. Jiems nokstant šviesiai kreminė spalva keičiasi į geltoną, vėliau tampa apelsininė. Tinkama auginti šiltnamiuose. Augalas gerai vaisius formuoja ir žemoje, ir aukštoje temperatūroje.

Jupiter – vidutinio ankstyvumo veislė, skirta auginti ir lauke. Augalai vešlūs, todėl gerai apsaugo vaisius nuo saulės nudegimų. Vaisiai stambūs, „Blok“ tipo, vidutiniškai 11 × 11 cm dydžio ir 180 g masės, sultingi ir gero skonio. Biologinės brandos vaisiai tampa raudoni. Augalai atsparūs tabako mozaikos virusui.

Etiuda – vidutinio ankstyvumo veislė, skirta auginti nešildomuose šiltnamiuose ir lauke. Vaisiai stambūs, 210–240 g masės, pailgo kubo formos, kabantys į apačią. Biologinės brandos vaisiai tampa oranžiniai. Sienelės skersmuo apie 7 mm. Vidutinis derlius 9 kg/m².

Olenka – ankstyva veislė. Augalai vidutinio augumo, iki 65 cm aukščio, vešlūs. Vaisiai plokščiai apvalūs, 80–90 g masės. Biologinės brandos vaisiai tampa raudoni, ryškiai karbuoti. Minkštimas standus, gero skonio. Sienelė iki 7 mm skersmens.

Hamik – vidutinio ankstyvumo veislė. Vaisiai maži, pailgai smailėjantys, tvirti, biologinės brandos – oranžiniai, sultingi, gero skonio. Augalai iki 65 cm aukščio, tvirti, kompaktiški ir išaugina iki 25 vaisių.

Ingrid – vidutiniškai vėlyva, labai derlinga veislė, tinkama auginti šiltnamiuose ir lauke po priedangomis. Vaisiai saldūs, mėsingi, stambūs.

Fatima – vidutiniškai ankstyva veislė, tinkama auginti šiltnamiuose, po priedangomis. Vaisiai stambūs, vidutiniškai 240 g svorio, puikaus skonio, sultingi. Vidutinis vaisiaus sienelės storis 8 mm. Augalai 75–80 cm aukščio, tvirti.

Nokturn – vidutiniškai ankstyva veislė, tinkama auginti šiltnamiuose, po priedangomis, lauke. Augalas užauga iki 80 cm aukščio ir išaugina iki 15 vaisių. Vaisiai iki nokimo būna tamsiai violetiniai, techninės brandos – tamsiai vyšniniai, vidutiniškai 80 g svorio, truputį smailėjantys.

Garnet H – vidutiniškai ankstyva hibridinė veislė, skirta auginti šiltnamiuose. Vaisiai vidutinio dydžio, kubo formos, prinokę – geltoni, 5–7 mm storio sienelėmis, puikaus skonio.

Stanley H – ankstyva „Blok“ tipo hibridinė veislė, tinkama auginti šiltnamiuose, po priedangomis ir lauke. Augalai neaukšti, kompaktiški, vidutiniškai 75 cm aukščio. Gerai mezga vaisius ir nepalankiomis oro sąlygomis. Vaisiai vidutinio dydžio, vidutiniškai 9 cm skersmens, 11 cm ilgio, 3–4 sekcijų, šiek tiek kūgiškos formos, lygiomis 5–8 mm storio sienelėmis, 120 g masės, saldūs ir aromatingi. Prinokę vaisiai būna ryškiai raudoni.

Turbine H – labai ankstyva „Blok“ tipo hibridinė veislė. Augalai neaukšti, vidutiniškai 65–70 cm aukščio, kompaktiški. Gerai mezga vaisius ir nepalankiomis oro sąlygomis. Vaisiai vidutinio dydžio, apie 8–9 cm skersmens, 10–12 cm ilgio, lygūs, 3–4 sekcijų, storomis 7–8 mm sienelėmis. Sunokę vaisiai oranžiniai, saldūs, aromatingi.

Paradise H – vidutinio ankstyvumo hibridinė veislė, skirta auginti šiltnamiuose, lauke po priedangomis. Vaisiai mėsingi, stambūs, apie 220 g masės, puikaus skonio, 7–8 mm storio sienelėmis. Augalai iki 75 cm aukščio, tvirti.

Whitney H – labai ankstyva ir derlinga vengriško tipo hibridinė veislė, kurią galima auginti lauke, po priedangomis ir šiltnamiuose. Augalai neaukšti, vidutiniškai 65 cm aukščio, kompaktiški. Net ir nepalankiomis oro sąlygomis vaisius mezga gerai. Vaisiai vidutinio dydžio, pailgi, lygūs, 3–4 sekcijų, vidutinio storio sienelėmis (apie 6 mm), biologinės brandos balkšvai gelsvi.

Marta Polka – vidutinio ankstyvumo veislė. Augalai atsparūs neigiamiems aplinkos veiksniams, vidutiniškai 50 cm aukščio. Vaisiai 9–11 cm dydžio. Techninės brandos vaisiai žali, biologinės – geltoni.

Pirin – ankstyva, derlinga veislė. Vaisiai pailgai smailėjantys, kabantys žemyn. Biologinės brandos raudoni, labai gero skonio, tvirti. Vaisių užuomazgos šviesiai žalios.

Afrodita – ankstyva veislė, tinkama auginti šiltnamiuose, po priedangomis ir lauke. Augalai neaukšti, kompaktiški, atsparūs nepalankioms oro sąlygoms. Vaisiai vidutiniškai 10–12 cm skersmens, 11–13 cm ilgio, 6–8 mm storio sienelėmis, 230 g masės, sultingi, aromatingi, biologinės brandos ryškiai geltoni.

Yecla H – ankstyva ir gana gausiai deranti hibridinė veislė. Vaisiai vidutiniškai 190 g masės, biologinės brandos intensyviai raudoni. Tinka auginti ir nešildomuose šiltnamiuose.

Reda (Lietuva) – vidutinio ankstyvumo veislė, skirta auginti šiltnamiuose, po priedangomis, lauke. Augalai iki 75 cm aukščio, užauginantys iki 12 vaisių. Vaisiai pailgo kubo formos, trijų kamerų, biologinės brandos ryškiai raudoni. Prekinių vaisių vidutinė masė 195 g, sienelės storis iki 8 mm. Suminis derlius 8–11 kg/m², sunokusių – 6–8 kg/m².

Alanta (Lietuva) – vidutinio ankstyvumo veislė, skirta auginti šiltnamiuose. Augalai iki 85 cm aukščio. Vaisiai kubo formos, keturių kamerų, biologinės brandos – oranžiniai. Vidutinis vaisių ilgis 10 cm, skersmuo 9 cm, masė 230 g, sienelės storis 9 mm. Suminis vaisių derlius 9–12 kg/m², sunokusių – 6–8 kg/m².