Širvintų rajono ūkininkas Justinas Inčiūra su žmona Aiste ir sūneliu Matu gyvena erdvioje sodyboje, pilnoje gėlių ir tvenkinių, kuriuose nardo auksiniai karpiai, o pakrantėse romiai laigo švelniakailiai triušiai. „Laikome juos vietoje žoliapjovės, kad nugraužtų žolę stačiuose tvenkinio šlaituose“, – idilišką nuotaiką kaip mat išsklaido Justinas. Jis toks yra – tiesmukas, neieškantis žodžio kišenėje, nuolat juokaujantis, šmaikščiai traukiantis per dantį save ir kitus.

Kaip Justiną apibūdino jo ūkiui agronomines konsultacijas teikianti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Širvintų biuro augalininkystės konsultantė Janina Ona Gečienė, tai ūkininkas, kuris tvirtai stovi ant žemės ir sako tai, ką galvoja. „Šio žemdirbio nepriversi kažką girti, jei jis nemanys, kad tai daryti tikrai verta“, – klientą apibūdina konsultantė.

Justino tėtis, Širvintų rajono Družų kaimo ūkininkas Vytautas Inčiūra, kažkada pradėjo ūkininkauti turėdamas 40 ha žemės. Dabar jis kartu su trimis sūnumis – vyriausiuoju Aurimu, viduriniuoju Justinu ir jaunėliu Karoliu – valdomos žemės plotus išplėtė maždaug dvidešimt kartų ir visi keturi dabar jau turi savo atskirus ūkius.

„Tėtis ūkininkauja, tad mes, trys broliai, nuo pat mažens prie ūkio trynėmės, o užaugę ir patys žemdirbio keliu pasukome“, – pasakoja Justinas, savo atskirą ūkį registravęs prieš dešimt metų: 2008-aisiais startavo kaip jaunasis ūkininkas, parengė pirmuosius investicinius projektus. Tada Justinas dar mokėsi, jau ūkininkaudamas 2010 m. baigė agronomijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete (tuometiniame LŽŪU).

„Mūsų tėtis irgi agronomas. Jaunėlis brolis šiemet baigia mechanikos inžinerijos studijas Kauno technologijos universitete, vyriausias brolis pagal specialybę – informatikas“, – visą skirtingų specialybių derinį šeimoje išvardija Justinas.

Kokia iš tiesų dirvožemio kokybė?

Inčiūrų dirbami laukai yra labai nevienodos struktūros. „Dirvožemiai labai margi: ant kalno vienaip, pakalnėje – kitaip. Nuo smėlio iki molio, durpių, ir net žvyro rastume. Dar gerai, kad šiame Širvintų krašte bent jau akmenų mažai. Pernai dar turėjome nepalankių ūkininkauti žemių statusą, tačiau pagal naująjį žemėlapį – jau našūs. Džiaugiamės, kad mus priskyrė tokiems pat derlingiems rajonams kaip Joniškis“, – ironizuoja Justinas. Ir priduria, kad jam keistai atrodo, jog nepalankioms ūkininkauti žemėms paremti pinigų neliko, bet lėšų naujoms programoms – atsirado.

„Neleidžia mūsų žemė taip lengvai suktis, kaip gali pasirodyti iš šalies. Oficialiai nurodomas našumo balas svyruoja nuo 23 iki 45. Bet kada tie balai apskaičiuoti? Sovietiniais laikais. Dabar jie tikrai neatitinka tikrovės. Ir niekas nesiima patikrinti iš naujo, nes tai kainuotų didžiulius pinigus“, – sako ūkininkas. Tiesa, prieš kelerius metus dirvožemininkai lyg ir buvo sujudę, pradėję tikrinti žemę, bet, matyt, pinigai pasibaigė ir viskas prapuolė kaip į vandenį. Pastaraisiais metais vis dažniau ūkininkai daro dirvožemio tyrimus už savo pinigus. Gal vertėtų sukurti sistemą, kad bent jau tie duomenys sueitų į bendrą bazę, taip pat truputį būtų atnaujinama informacija.

Beje, Justinas nesutinka su mokslininkų teiginiais, kad žemdirbiai per pastaruosius dešimtmečius nualino žemę. „Tai tik teorinės prielaidos, niekas nepadarė rimto tyrimo. Jei taip būtų, tai kodėl tada kasmet gaunami vis geresni derliai? Ir kodėl tais „geraisiais“ laikais, kai žemė esą buvo dar nenualinta, kolūkis iš 3 000 ha vos 1 000 tonų grūdų į sandėlį susiveždavo, o dabar koks 200 ha ūkelis sugeba per 1 000 tonų prikulti? Tai į kurią pusę čia ta žemė blogėja? Juk mes daug organikos grąžiname į žemę: auginame žaliąją trąšą, įterpiame šiaudus. Aišku, derlingumo didėjimui įtakos turi ir nuolat tobulėjančios trąšos, cheminė apsauga, veislės, bet tikiu, kad ir žemė tikrai nėra tokia nualinta, kaip kai kas bando įrodyti“, – svarsto jaunas žemdirbys.

Ir priduria, kad neretai pasigaunamas koks teiginys, kelis kartus pakartojamas ir be jokių įrodymų tampa neginčijama tiesa. „Panašiai, kaip ir su klimato atšilimu – kažkas pagarsino, kad tokio pavasario kaip šiemet dar nebuvo. Bet, pasirodo, 1964 m. buvo dar karštesnis pavasaris. Buvo ir šaltų žiemų, ir šlapių vasarų – pasaulis juda ratu, viskas kartojasi“, – sako Justinas.

Ūkio laukuose daro bandymus

Būdamas diplomuotas agronomas, Justinas neabejoja, kad dėmesys pagrindiniam ūkininkavimo įrankiui – dirvožemiui – būtinas. „Nesame nei ariminės, nei neariminės žemdirbystės entuziastai, turime ir plūgą, ir skutiklį. Dirbame žemę taip, kaip tuo metu reikia pagal orų sąlygas ir auginamus augalus: reikia – ariame, reikia – skutame“, – sako Justinas.

Pastaruoju metu rinką tiesiog užplūdo įvairios dirvožemio gerinimo, jo gyvybingumo didinimo priemonės. „Iš kur jos atsiradusios ir kaip atsirinkti tinkamiausias? Perki kaip katę maiše. Pinigai didžiuliai, o nauda – abejotina. Visi pardavėjai teigia, kad tai vos ne stebuklas. O kai paprašai kokio nors mokslinio tyrimo, pagrindimo – neturi ką parodyti. Šiaip aš pasitikiu Žemdirbystės instituto mokslininkų atliktais tyrimais“, – tvirtina Justinas.

Pasitikėjimą yra pelniusi ir daug metų ūkininką konsultuojanti J. Gečienė, gal todėl Justino nereikėjo ilgai įkalbinėti dalyvauti projekte „Ekonominių rezultatų gerinimas augalininkystėje taikant integruotos augalų apsaugos metodus“, kuris prasidėjo pernai. Žieminiuose kviečiuose daromi bandymai su lietuviškais biologiniais preparatais – dalis chemijos keičiama biologiniais produktais Fosfix, Bactoforce, Nutrilife, MaxProline, kad visa auginimo technologija būtų palankesnė aplinkai. „Faktiškai išeina net pigiau. Preliminariais skaičiavimais, vienam hektarui turėtume sutaupyti maždaug 50 eurų, o derlius, tikimės, bus geresnis,“ – sako J. Gečienė. Paskutinėmis pavasario dienomis suskaičiavus produktyvius kviečių stiebus 1 m², gauta 17 stiebų daugiau negu ten, kur naudoti tik cheminiai produktai.

Jau po pirmojo bakterijų įterpimo labai aiškiai matėsi, kuri lauko dalis apdorota bakteriniais produktais: augalai buvo žalesni, o juos išrovus, ant šaknų buvo daugiau žemės, kuri lengvai nenusipurtė. Tai rodo, kad buvo didesnė šaknų siurbiamoji galia.

Šalia ūkininko sodybos įrengta meteorologinių duomenų fiksavimo stotelė, sujungta su IKMIS sistema. Justinas ir pats įsitraukė į eksperimentus – jam pasidarė labai įdomu, tad yra numatęs tuos plotus atskirai kulti ir tiksliai pasverti derlių.

„Noriu žinoti tiesą, neturiu išankstinių lūkesčių. Reikia pačiam išmėginti ir įsitikinti, ar tai veikia. Jei produktas veiks, tai valio – tikrai jį pirksime ir naudosime. Kažkaip patikimiau atrodo, kad produktas pagamintas Lietuvoje. O štai įvežtas iš Kinijos ar Indijos kelia kur kas daugiau abejonių: kokių čia bakterijų prisidauginsime“, – svarsto Justinas.

Bakterinių preparatų poveikis yra ilgalaikis. „Chemija, trąšos uždusina dirvos gyvybę. Ant tokios žemės po smarkesnio lietaus pakaitinus saulei susidaro pluta. O pažiūrėkite miške – ten pluta juk niekada nesusiformuoja, nes žemė gyva“, – palygina konsultantė J. Gečienė.

Dirvožemio kokybei gerinti turėtų pasitarnauti ir naujos programos, numatančios paramą už tarpinių augalų auginimą ir ražienų laikymą per žiemą. Tai tikrai nemažos papildomos išmokos: už tarpinius augalus – po 134 Eur/ha, už ražienas – po 99 Eur/ha. Tačiau Justinas sako dar svarstąs, ar pretenduos į šias išmokas.

Pirmiausia dėl to, kad įsipareigojimus reikia prisiimti penkeriems metams ir nemažinti tarpinių augalų ar ražienų ploto. Labai susiaurėjo ir tarpinių augalų sąrašas – iš pradžių sąraše buvo gal 15, o dabar liko tik penki. Ražienų programa irgi labai apribota – ne daugiau kaip 30 ha. Dideliam ūkiui tai juokingas hektarų skaičius. „Pažangūs ūkininkai laikosi tvarkingos sėjomainos ir savo noru sėja tarpinius augalus“, – tarsteli Justinas. Ir priduria, kad visas naujoves sužino iš LŽŪKT Širvintų biuro konsultantų, čia dirbantys specialistai tvarko ir ūkio buhalterinę apskaitą.

Kas yra stambus, o kas smulkus ūkis?

Pagrindiniai ūkyje auginami augalai – kviečiai, avižos, miežiai, pupos ir rapsai, šiek tiek sėjama grikių. Šiemet pirmą kartą augina žieminius miežius – paprastus ir hibridinius. „Jau dabar aišku, kad liepos pradžioje juos tikrai kulsime. Šiemet apskritai viskas labai greitai bręsta. Žieminius miežius kaip tik ir rinkausi todėl, kad jie kuliami anksčiausiai iš visų, todėl po jų galima laiku suspėti pasėti žieminius rapsus“, – paaiškina Justinas.

Kviečiai peržiemojo prastokai, o vasariniai augalai kol kas gražūs, nors drėgmės trūkumas jau jaučiasi. Žieminių rapsų po žiemos visai neliko – jau iš rudens matėsi, kad iš jų nieko gero nebus. Įprastais metais žieminių kviečių derliaus vidurkis – 5,5 t/ha. Pavieniuose laukuose būna ir geresnių derlių.

Justinas sako neskubantis sudaryti išankstinių grūdų pardavimo sutarčių, nebent kokį mažą kiekį sukontraktuoja. „Atiduodame derlių tada, kai grūdai būna pigiausi, nes kur pinigus dėtume“, – rimtus klausimus juokais nuleidžia Justinas.

Jis pastebi tendenciją, kad kasmet birželio pradžioje grūdų kaina biržose trumpam pakyla. „Jei yra daug fiksuojančių, tai kaina tuoj krenta – manau, tai tarsi rinkos patikrinimas, ar yra pakankamai grūdų. Ir šiemet toks trumpalaikis kainos padidėjimas buvo“, – sako ūkininkas.

Didesnę dalį grūdų Inčiūrų šeima turi kur sandėliuoti. Džiovyklą turi tėtis, tai ja visi draugiškai pasidalija. Dalį derliaus iš karto realizuoja. Kuliant būna šiokios tokios sumaišties – juk darbymetis. Bet dabar visi supirkėjai teikia grūdų saugojimo paslaugas – tai palengvina užduotį išsaugoti taip nelengvai užaugintą derlių su menkiausiais nuostoliais.

„Dirbame su keliomis pagrindinėmis įmonėmis, bet nė vienos nenoriu per daug girti ar reklamuoti – juk man už tai nesumokėjo“, – į kalbas nesileidžia Justinas. Išsisuka jis ir nuo klausimo, ar save priskirtų stambiam, ar vidutiniam ūkininkui. „O kur baigiasi smulkus ir prasideda stambus ūkis? Pavadinčiau mus dirbančiu ūkiu. Esame šeimos ūkis ir realiai visi dirbame,“ – pabrėžia Justinas Inčiūra.

K O M E N T A R A S

Janina Ona GEČIENĖ

LŽŪKT Širvintų biuro augalininkystės konsultantė

Justino Inčiūros ūkyje vykdome projektą „Ekonominių rezultatų gerinimas augalininkystės ūkiuose, taikant Integruotos augalų apsaugos metodus“, vasaros pradžioje čia organizavome lauko dieną. Šio projekto veiklos tikslas – atliekant gamybinius parodomuosius bandymus perteikti žemdirbiams moksliniais tyrimais paremtas inovatyvias integruotos augalų apsaugos priemonių naudojimo technologijas ir jų ekonominį vertinimą. Paprasčiau kalbant, bendraudami su ūkininku norime sukurti technologiją, kuri būtų naujesnė, lankstesnė, pigesnė už ūkininkui įprastą, ir naudoti ją tame pačiame lauke šalia ūkininkui įprastos. Paskui palyginti gautą derlių ir ekonominius rezultatus.

Konkrečiu mūsų atveju su Justinu nutarėme išbandyti Panevėžyje veikiančios įmonės „Bioenergy“ auginamas bakterijas, kurios ir šiaip jau dirvoje gyvena, tačiau mes jas baigiame pražudyti su be galo dideliais pesticidų ir trąšų kiekiais. Dirvos degraduoja, nebelieka gyvybės. Įmonėje dirbanti mokslininkė Elena Survilienė paruošė mums technologiją, kaip mažinti trąšų ir pesticidų kiekius, o juos pakeisti biopreparatais. Bandymas pradėtas Justino laukuose šių metų pavasarį, tačiau dėl ilgos sausros ir karščių balandžio mėnesį dar dirbusios bakterijos patyrė stresą ir tikriausiai laukia geresnių laikų. Ar šiais metais pavyks pasiekti pastebimų rezultatų, parodys derliaus nuėmimas. Sversime, skaičiuosime, žiūrėsime. Vėl darysime dirvos tyrimus. Ūkininkas Justinas nusiteikęs bandymą tęsti, kad įsitikintų, ar tai naudinga ir ūkininko piniginei, ir žemei.

2017-aisiais prasidėjęs projektas tęsis iki 2020 m. Bandymai įrengti dešimtyje skirtingų Lietuvos rajonų ūkių: be Širvintų, dar įtraukti Joniškio, Šiaulių, Tauragės, Raseinių, Kaišiadorių, Kupiškio, Rokiškio, Šalčininkų ir Varėnos rajonų ūkiai.