23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/07
Sodybos sausinimas
  • Otilija MISECKAITĖ, ASU
  • Mano ūkis

Gyvenantieji sodybose, nuosavuose namuose dažnai susiduria su paviršinio ar gruntinio vandens pertekliumi. Gyvenamosiose vietose paviršinį vandenį, susikaupusį intensyvių kritulių metu ir nutekantį ant reljefo žemiausių vietų, reikia gaudyti ir surinkti.

Žaliose zonose paviršinis vanduo paprastai infiltruojasi į dirvą ir nesukelia problemų, tačiau aikštelėse su kietomis dangomis, perdrėkusiuose gruntuose ir vietose, kur didelė reljefo kaita, intensyvios liūtys gali sudaryti sunkumų.

Nuo gyvenamojo namo stogo per metus nuteka maždaug 50–100 m3 lietaus ir tirpstančio sniego, kurie dėl padidėjusio drėgmės kiekio ilgainiui gali pradėti neigiamai veikti namo konstrukcijas. Norint apsaugoti namo pamatą ir teritoriją aplink namą nuo neigiamo vandens poveikio, būtina vandenį surinkti ir nuvesti jį nuo namo per saugų atstumą. Vandens nuvedimo sistemą paprastai sudaro drenažas aplink pastatą ir lietaus kanalizacija.

Drenažas – tai grunto sausinimo būdas, šalinant drėgmės perteklių drenomis, siekiant apsaugoti pastatus arba jų dalis nuo užliejimo vandeniu. Drenažas aplink namą surenka vandens perteklių aplink pamatus ir neleidžia gruntiniams vandenims pasiekti pastato sienų.

Aukštas gruntinio vandens lygis nepageidaujamas tiek vykdant naują statybą, tiek eksploatuojant jau esamus statinius. Aukštas požeminis vanduo skverbiasi į požemines pastatų dalis, jas drėkina arba užlieja. Požeminis vanduo, kuriame yra daug geležies, magnio ir sieros oksidų, taip pat kitų cheminių junginių, ardo betoną, mažina grunto atsparumą apkrovoms, todėl jis pasislenka arba suslūgsta, ir pastatas gali deformuotis.

Norint išvengti vandens pertekliaus grunte, jį būtina sausinti. Pati efektyviausia priemonė – drenažas, leidžianti išvengti drėgmės pastatų pamatuose, sienose. Prieš rengiant drenažą, būtina nustatyti gruntinio vandens lygį ir ištirti drėgmės pertekliaus priežastis.

Namas turi būti apsaugotas nuo neigiamų lietaus, sniego, gruntinio vandens ir kitos filtracijos poveikių. Tai galima padaryti, įrengiant lietaus nuvedimo latakus ir vamzdžius nuo stogo (šis reikalavimas netaikomas namui, kurio aukštis ne didesnis kaip 4,5 m ir stogo plotas ne didesnis kaip 100 m2); įrengiant drenažą, nuvedant lietaus vandenį į lietaus nuotekyną ar numatant kitas apsaugos priemones bei izoliuojant nuo drėgmės (hidroizoliacija) pamatus, sienas, grindis.

Požeminės statinių dalys nuo per didelės drėgmės gali būti apsaugomos įvairiomis hidroizoliacinėmis medžiagomis. Tačiau vien hidroizoliacija patikimai neapsaugo požeminių pastato dalių nuo drėgmės pertekliaus, todėl ją reikia naudoti kartu su drenažu. Drenažas pašalina laisvąjį požeminį vandenį iš grunto, o hidroizoliacija apsaugo statinius nuo kapiliarinio vandens poveikio. Kad apsaugotų nuo vandens, drenažas įrengiamas ne mažiau kaip 0,5 m gyliu už žemiausią pastato konstrukciją.

Apsaugant požeminius statinius (rūsius, požemines perėjas ir pan.) nuo patvenkimo, būtina įrengti hidroizoliacines dangas, filtracines prizmes arba drenažą. Dažniausiai paplitęs horizontalusis, vamzdinis, žiedinio tipo drenažas (kai drenažas juosia namo plotą) ar ertminis drenažas su užpildu.

Į ką būtina atkreipti dėmesį

Statybinio drenažo pagrindinis tikslas – apsaugoti statinius nuo vandens. Požeminio vandens lygiui pažeminti bei plotams sausinti įrengiamas sisteminio drenažo tinklas. Sisteminis horizontalusis drenažas labiau tinka, kai požeminis vanduo yra negiliai ir reikia mažos sausinimo normos (požeminio vandens gylio). Sisteminis drenažas miestuose ir gyvenvietėse nepatogus tuo, kad yra tankus (ypač horizontalusis), jį įrengiant ar remontuojant ardoma gatvių danga, gali būti pažeisti įvairūs požeminiai tinklai (elektros, ryšių kabeliai ir pan.).

Jeigu kyla pavojus užtvinti pastato požeminei daliai, kai reikia apsaugoti pamatą, efektyvią apsaugą užtikrina pagal pastato perimetrą įrengtas drenažas (žiedinio tipo drenažas, t. y. drenos klojamos aplink namą). Šio tipo drenažą efektyviausia rengti sodybos planavimo etape, kai dar nėra pastatų ir kitų objektų.

Atsižvelgiant į pagrindo grunto granuliometrinę sudėtį ir pralaidumą, pastato drenažo forma gali būti: ► žiedinis drenažo vamzdynas su vienu filtro sluoksniu – pralaidžiame smėlio grunte (d16 > 0,074 mm); ► drenažo vamzdynas, sujungtas su sluoksniuotu drenažu iš dviejų filtro sluoksnių – vidutiniško ir mažo laidumo grunte (d16 < 0,074 mm).

Klojant drenažo vamzdžius, drenažo nuolydis turėtų būti ne mažesnis kaip 0,5–1 proc. Drenažo tranšėjos dugnas sutankinamas ir išklojamas 5 cm žvyro-smėlio mišiniu. Drenažo vamzdžiai užpilami bent 5 cm smėlio-žvyro mišiniu nuo vamzdžio viršaus. Drenažo sistema prižiūrima per apžvalginius ir nukreipiamuosius šulinėlius. Per juos drenažo sistema praplaunama su spaudimu (rekomenduojama 1 kartą per 5 metus).

Mažesnio nei 200 m2 ploto pastatuose drenavimo vamzdynų hidrauliniai skaičiavimai paprastai neatliekami. Vamzdynas įrengiamas naudojant perforuotus vamzdžius, kurių vidinis skersmuo 100 mm (mažiausiai 75 mm). Vamzdžiai turi būti su filtru. Lengvuose gruntuose tinkamiausios geotekstilinės, sunkesniuose gruntuose – kokoso filtracinės medžiagos.

Kontroliniai šuliniai išdėstomi vamzdyno atkarpų pradžioje ir nuotėkyje į nuleidimo vietą. Paskutinysis tinklo šulinys turi būti su sėsdintuvu, kurio tūris – ne mažiau kaip 35 litrai. Žiedinę drenavimo sistemą galima įrengti prieš pradedant objekto statybą – tai užtikrina pamatų tranšėjų nusausinimą ir atpigina paties drenažo įrengimą. Žemiausiose sklypo vietose turėtų būti įrengiami surinkimo šuliniai, į kuriuos subėgs drenažinis vanduo.

Drenažo linijų atstumai:

  • nuo pastatų pamato turi būti ne arčiau kaip 5,0 m;
  • nuo elektros linijų atramų (1 kV) – 1,0 m;
  • nuo 1–35 kV elektros linijų atramų – 2,0 m;
  • nuo požeminių elektros kabelių – 1,0 m;
  • nuo ryšių kabelių – 0,5 m;
  • nuo vandentiekio linijų – 1,5 m;
  • nuo kanalizacijos linijų – 0,4 m;
  • nuo šiluminės linijos (išorinės sienelės) – 1,0 m;
  • nuo žemo slėgio (iki 5 kPa) dujotiekio linijos – 1,0 m;
  • nuo aukšto slėgio (600–1 200 kPa) dujotiekio linijos – 5 m;
  • nuo medžių kamienų – 2,0 m.

Tokie reikalavimai pateikiami darbų saugos ir aplinkosaugos taisyklėse bei statinių pastovumo sąlygose.

Kai drenažas klojamas kartu su pastato pamatu vienoje tranšėjoje (drenos yra pamato lygmenyje ar aukščiau jo), drenažo atstumas nuo pamatų priklauso nuo darbų vykdymo technologijos ir kontrolinių šulinių skersmens. Paklojus drenažą žemiau pamato pado, eksploatacijos metu pastatas neturi deformuotis. Sodyboje požeminis vanduo turi būti mažiausiai 0,5 m giliau už giliausių statinių (rūsių ir pan.) pamatus. Jeigu drenažą numatoma kloti žemiau pastatų pamatų pado, tai pastato pastovumui užtikrinti minimalus atstumas tarp drenos ir pastato pamato turi būti nustatomas skaičiavimais.

Perteklinis vanduo į drenas patenka lengviau, drenos mažiau uždumblėja, kai aplink jas įrengiami atvirkštiniai filtrai iš 1–3 ir daugiau sluoksnių (smėlyje dažniausiai užtenka vienasluoksnio filtro).

Atvirkštinis filtras turi neužsikolmatuoti ir būti gana laidus. Rišliuose mineraliniuose gruntuose filtro filtracijos koeficientas turi būti ne mažiau kaip 20 kartų, biriuose – 5 kartus didesnis negu sausinamojo grunto. Atvirkštinis filtras paprastai susideda iš 3 sluoksnių. Stambiausių frakcijų sluoksnis klojamas prie drenos, toliau frakcijos smulkėja. Kiekvieno sluoksnio storis 10–15 cm, filtras stačiakampės, šešiakampės ar trapecinės formos. Stačiakampiam filtrui įrengti reikia specialių klojinių. Vandens įtekėjimui pagerinti ir drenų uždumblėjimui sumažinti drenažo vamzdžiai apsukami 1–2 filtruojančios medžiagos sluoksniais. Apvalkalas būtinas, kai drenažo tranšėjos užpildas nefrakcionuotas.

Kai sodyba yra ant kalniuko ir gruntai gana laidūs, jokio dirbtinio sausinimo gali ir nereikėti, užteks natūralaus drenavimo. Kai gruntai sunkesni ir mažiau laidūs, reikės drenažo bent jau įgilintiems pastatams nuo vandens apsaugoti. Kai sodyba statoma nuokalnėje, iš kalno pusės kasamas apsauginis griovys dažniausiai pašlaičių paviršiniam vandeniui surinkti ir nuleisti žemiau sodybos žemės. Kai nuokalnės sluoksniai išeina netoli žemės paviršiaus, gali būti reikalingas gaudomasis griovys ar gaudomoji drena. Lygioje vietoje ir sunkesnėje žemėje statomai sodybai drenavimas būtinas. Pirmiausia reikia numatyti, kur galima drenažo vandenį išleisti. Statybinis ir sodybos žemės drenažas paprastai jungiamas į vieną drenažo rinktuvą.

Lygioje vietoje įgilintus pastatus ar jų dalis patartina daryti pusiau iškasoje, pusiau sampiloje: nereikės labai gilaus drenažo ir paprasčiau išleisti vandenį.

Žinoma, pirmiausia reikia nusistatyti perteklinio vandens priežastis bei sklypo reljefą. Žinant sklypo reljefą (nuolydį), galima numatyti lietaus vandens takus.

Galimi perteklinio vandens scenarijai:

  • požeminis vanduo yra arti žemės paviršiaus, todėl yra drėkinamos pastatų konstrukcijos;
  • sklypas yra lomoje (žemiau nei aplinkiniai plotai), todėl po lietaus vanduo subėga į jį;
  • sklypas yra šlaite, todėl drėgmė eina per namo zoną;
  • žemė yra sunkios granuliometrinės sudėties (molinga), todėl vanduo nesifiltruoja (filtruojasi labai lėtai) ir kaupiasi balos.

Drenažo tipai ir jų įrengimas

Grioveliai – paprasčiausias sodybos sausinimo būdas (atviras). Jis atliekamas taip: pagal sklypo perimetrą arba išilgai vandens srovių linijų kasami 0,7–1,0 m gylio ir 0,5–0,7 m pločio grioveliai. Jų šlaitai turi būti pakreipti apie 30 laipsnių (molinguose gruntuose gali būti mažiau, lengvuose – daugiau). Jie įrengiami taip, kad vanduo savitaka tekėtų į žemiausią vietą, kurioje įrengiamas šulinys, arba į didesnį griovį. Jų dugną bei šlaitus galima išdėti akmenimis ir priderinti prie sodybos kraštovaizdžio.

Tradiciškai grioveliai numatomi kaip tiesūs vandens nuotekų ruožai, kurie pasiteisina dideliuose dirvų plotuose ir siaurose miesto gatvėse su apribojimais. Tačiau siekiant padaryti jį patrauklesnį, rekomenduojama įrengti vingiuotą griovelį. Tokie grioveliai greitai sugeba nuvesti didelį vandens kiekį per trumpą laiką net ir labai sunkiuose gruntuose. Pagrindinis tokios sistemos privalumas yra vykdymo paprastumas, be to, mažos išlaidos, paprasta priežiūra, didelis efektyvumas. Tačiau toks sausinimo būdas gali atrodyti neestetiškai, be to, grioveliai užima nemažą žemės sklypo dalį, todėl naudojami retai.

Siekiant apsaugoti sklypą nuo paviršinio vandens, galima įrengti paviršinį drenažą. Būtent jis dažniau naudojamas nei grioveliai. Kiemuose dažnai naudojami latakai, kurie būna uždengiami grotelėmis, siekiant apsaugoti nuo šiukšlių.

Ertminis drenažas gali būti naudojamas, siekiant apsaugoti sklypą nuo paviršinio vandens. Ertminį drenažą sudaro dirbtinės tuštumos – ertmės vandeniui tekėti. Ertminis drenažas su užpildu taip pat neturi specialios medžiagos sienelių, tik drenažinė ertmė užpildyta vandeniui laidžiu užpildu (smėliu, žvyru, akmenimis, žabais, šiaudais ir kt.). Vanduo į tokį drenažą patenka gerai, bet sunkiai teka pačia drena. Ertminis drenažas su užpildu gali būti prizminis (žabų, akmenų, karčių) ir sluoksninis (žvyro, smėlio, skaldos).

Ertminio drenažo principas yra toks: iškasama apie 0,5 m gylio tranšėja išilgai vandens judėjimo takų ir bent pusė jos užpildoma akmenimis (skalda ar panašiomis medžiagomis, turinčiomis labai didelį filtracijos koeficientą). Tuomet dar ant viršaus yra pilama žvyro, taip už- pildant tarpus tarp akmenų (skaldos ar pan.). Ant viršaus užpilama žemės, gali būti sugrąžinamas armeninis sluoksnis (priklausomai nuo to, kas planuojama – veja, takas ir pan.). Jeigu planuojama įrengti takelius, jie turėtų būti įrengti su 2,5 cm nuolydžiu. Šis nuolydis visada turi būti įrengtas į priešingą pusę nuo namo ar kitų statinių. Vandenį rekomenduojama nukreipti į daržą, kur jis bus naudingas augalams, arba į griovį, kuriuo vanduo gali nutekėti už sodybos ribų.

Ertminis drenažas su užpildu (prizminis ar sluoksninis) statybose labai dažnas. Šiuo atveju ertmė – statiniui padaryta iškasa, užpildas – skalda, žvyras, smėlis, rečiau naudojamos dirbtinės vandeniui laidžios medžiagos. Pastatų pasieniais dažniausiai įrengiamas prizminis, o po grindimis – sluoksninis drenažas. Ertminio drenažo su užpildu konstrukcija paprasta, veikimas gana patikimas, tačiau vanduo tokiu drenažu pašalinamas lėtai, eksploatacijos metu negalima jo išvalyti ar remontuoti. Labai efektyvu įsirengti ertminį drenažą (su užpildu) kartu su vamzdiniu drenažu: pirmasis surenka požeminį vandenį iš didelio ploto, o antrasis šį vandenį greitai pašalina. Minimalus ertminio drenažo nuolydis 1,0 proc., vieno sluoksnio storis turi būti ne mažesnis kaip 15 centimetrų.

Vamzdinė drenažo sistema. Jeigu planuojama įsirengti vamzdinę drenažo sistemą, reikia PVC perforuotų vamzdžių, kurių skersmuo yra 10 cm pagrindinei linijai (rinktuvui), ir 7,5 cm šalutinėms linijoms (sausintuvams). Drenažo vamzdis turi būti su filtracine medžiaga (kuri apsaugo vamzdžių skylutes) – kokosu (molingiems gruntams) arba geotekstile (smėliniams gruntams). Drenažo sistema, jeigu jos paskirtis nuvesti lietaus vandenį, įrengiama 0,8–2,0 m gylyje. Iškasus tranšėją, dedamas drenažo vamzdis, jis užpilamas apie 15 cm smėlio-žvyro mišiniu. Vamzdžio pradžia turi būti užsandarinama specialiais dangteliais arba filtruojančia medžiaga, kad nepribyrėtų žemės, o galas – išleidžiamas į šulinį.

Kiemas drenuojamas dvigubai tankesniu drenažu negu žemės ūkio naudmenos, nes kiemo gruntas važinėjant sutankėja ir laidumas sumažėja. Bent dalis kiemo drenažo tranšėjų pageidautina užpilti smėlio-žvyro mišiniu, kad paviršinis vanduo lengviau patektų į drenas. Kai dalis kiemo ar visas padengiamas betonu ar asfaltu, drenažas įrengiamas tik padengtos aikštelės pakraščiais su laidžiu tranšėjos užpildu. Kitoje sodybos žemėje drenažo parametrai parenkami atsižvelgiant į paskirtį ir dirvožemio laidumą.

Žemiausiose sodybos vietose pageidautini nuleidžiamieji šuliniai paviršiniam vandeniui surinkti, išskyrus kiemą, kur paviršinis vanduo būna nešvarus. Sodybų kiemai ir įvairios aikštelės, kur nenumatoma kieta danga, sausinami tankiu ir negiliu drenažo tinklu. Drenažo linijos įrengiamos 0,6–0,8 m gyliu, atstumai tarp drenažo linijų 5–12 m, priklausomai nuo aikštelės ar kiemo paskirties, klojami 63 mm skersmens vamzdžiai.

Drenažas turi būti įrengiamas pagal taisykles, iš anksto numatytą projektą. Siekiant užtikrinti veiksmingą sistemos veikimą, jis turėtų būti įrengiamas žemiau gruntinio vandens linijos. Todėl iš pradžių reikia išsiaiškinti, koks yra gruntinio vandens lygis, koks dirvožemis, reljefas. Įrengus drenažą, sumažėja bendras drėgmės kiekis dirvožemyje. Drenažo sistemą sudaro drenažo vamzdžiai, kurie išdėstyti tam tikru kampu pagal teritorijos perimetrą ir tose vietose, kur labiausiai kaupiasi vanduo (žemiausiose reljefo vietose).

Darant projektą, būtina numatyti, kur bus nuvedamas perteklinis vanduo (į griovį, šulinį) ir projektuoti taip, kad vanduo savitaka nutekėtų į jo pusę. Mažiausias drenažo nuolydis yra 0,3 proc. (0,2 proc. molinguose dirvožemiuose). Kaip rodo praktika, sklypo sausinimas veiksmingiausias, kai nuolydis yra 0,005– 0,01 m. Drenažo vamzdynui prižiūrėti kas antrame posūkyje rekomenduotina įrengti drenažo šulinį. Papildomam lietaus ir tirpstančio sniego vandeniui nuo sklypo paviršiaus surinkti rekomenduojama sumontuoti šulinį su grotelėmis – kiemas po lietaus ar pavasarinio tirpstančio sniego greitai išdžius.

Visas lietaus kanalizacijos ir drenažo sistemos vanduo vamzdžiais surenkamas į surinkimo šulinį. Šulinyje įrengiamas atbulinis vožtuvas, neleidžiantis vandens pertekliui grįžti vamzdžiais atgal į paviršių. Iš šulinio vanduo suteka arba į bendrą kanalizaciją, arba į netoliese esantį griovį, arba per smėlį susigeria į gruntą.

Vandens kaupimo talpyklos

Sodybose, vienkiemiuose vandens surinkimo drenažu ir išleidimo problema paprastesnė dėl sklypo dydžio ir aplink esančių atvirų plotų. Tačiau statant pastatus naujuose sklypuose esančiose gyvenvietėse, dažnai susiduriama su problema, kad nėra kur nuvesti drenažu surinkto vandenio. Tuomet reikia rengti lietaus vandens kaupimo talpyklas.

Jeigu gruntiniai vandenys yra žemai ir pagrindinė sklypo drėgmės pertekliaus priežastis yra lietus, tuomet galima įsirengti lietaus vandens kaupimo talpyklas, surinkimo duobes. Vienos jų įrengiamos taip, kad būtų galima lietaus vandenį naudoti pakartotinai – augalams laistyti, tualete, grindims plauti ir pan. Tam reikia, kad lietaus vanduo būtų nuvedamas į talpyklą, iš kurios jis vėliau būtų naudojamas.

Jei kieme labai sunkai džiūsta vanduo ir nėra jokio priėjimo prie griovio vandeniui nuleisti, galima įsirengti drenažo duobę: 0,9–1,8 m pločio ir 1,8 m gylio. Į tokią duobę pripilama akmenų arba žvyro. Drenažo vamzdžiai turi būti atvesti taip, kad vanduo patektų tiesiai į duobę: vanduo krenta į ją, o po to pasiskirsto į dirvožemį. Duobę galima uždengti dirvožemiu ir užmaskuoti augalais.

Drenažiniais vamzdžiais surinktas vanduo gali nutekėti į surenkančius šulinius. Tokį šulinį reikia iškasti žemiausioje sklypo reljefo vietoje. Vandenį galima sunaudoti daržams ar žaliajai vejai laistyti. Jeigu netoliese yra kanalų, vandenį galima išpumpuoti į juos. Galima įsirengti ir specialų šulinį be dugno. Kuo šulinys gilesnis, tuo geriau. Dugnas užpilamas smėlio ir gargždo užpildu. Kuo mažesnio laidumo gruntas, tuo gilesnis šulinys reikalingas ir tuo storesnis turi būti užpildo storis. Taip drenažo vanduo patenka į gilesnius grunto sluoksnius ir nuvedamas nuo sklypo bei pamatų.

Tačiau, norint ilgaamžiškos talpyklos, galima įsigyti įvairių gamintojų siūlomas lietaus vandens kaupimo talpyklas. Dažniausiai siūlomi nedidelės talpos (iki 210 l) lietaus vandens vazonai arba didesnės požeminės talpyklos (Grundfos RMQ, Rainy‘s), kuriose montuojamas filtras nešvarumams gaudyti ir siurblys su integruotu slėgio davikliu.

Kitų sistemų (pvz., Raineo, Stormbox, Marshalls) pagrindinė užduotis – suvaldyti lietaus vandenį: pirma sukaupti, o po to be slėgio paskirstyti ir infiltruoti į gruntą. Pvz., kaupimo ir infiltravimo sistemos Stormbox dėžių modulis lietaus vandenį nuo gyvenamųjų ir gamybinių pastatų surenka lietvamzdžiais, nuo kitų kietų paviršių (kelių, mašinų stovėjimo aikštelių, gatvių, žaliųjų zonų) per drenažo sistemas, nuotekų vamzdžiais ir latakais per šulinį-sėsdintuvą, o po to į infiltravimo dėžes. Šulinyje-sėsdintuve pasilieka nuosėdos.

Tačiau jei lietaus vanduo surenkamas ties mašinų stovėjimo aikštele ar keliais, reikia dar įrengti naftos gaudykles. Šie moduliai montuojami po žeme, todėl neužima vietos, be to, juos galima paversti vandens kaupyklomis, apsukant specialia vandeniui nepralaidžia medžiaga. Tokios infiltravimo sistemos turi būti nuolat tikrinamos, stebimas besikaupiančių nuosėdų kiekis. Požemines infiltravimosi sistemas reikia tikrinti reguliariai, mažiausiai vieną kartą per metus.