Žemdirbiams nė vienų metų nebūna vienodų – šios vasaros pradžia tiesiog pritrenkė sausra ir karščiais. Vieni augalai kentėjo labiau, kiti pasirodė atsparesni. Vasaros pirmąjį dešimtadienį pasidairėme po Vidurio Lietuvos ūkininkų laukus, sutelkdami žvilgsnį ties sausros padariniais.

Rapsai

Vasariniai rapsai, ko gero, šiemet labiausiai stebinantys augalai. Gegužės pradžioje pasėti rapsai, nors ir buvo pakankamai sausa, sudygo kone tobulai – sėklytė prie sėklytės. Jiems dygstant temperatūra nebuvo labai aukšta, tad pavyko išvengti spragių žalos. Dėl sausros piktžolės nedygo, o praėjus 20 d. po sėjos, buvo galima džiaugtis įspūdingo dydžio rapsų lapais, tolygiu pasėliu ir viduje puikiai suformuotais žiedynais.

Atrodė, kad vasariniai rapsai taip puikiai įsitvirtino suformavę gerą šaknyną, kad nuo sausros stipriai ir nenukentės... Deja, ne visada gera pradžia reiškia pusę darbo. Itin karštos pirmosios birželio dienos lėmė labai staigų stiebo augimą. Tad rapsai išaugo itin laibais stiebais.  Pradėjo atmesti ne tik pagrindinio stiebo butonus, bet ir visiškai nepanašu, kad būtų linkę auginti šonines šakas, o jeigu ir buvo suformuoti šoninių šakų butonai, jie paprasčiausiai buvo atmesti.

Išryškėjo ir augalų augimo nevienodumas. Vieni augalai beveik pasiekė auginamai veislei būdingą aukštį (apie 1,1– 1,2 m), kiti liko žemi, pasiekę vos 20 cm ar mažiau, dar kiti liko skrotelės arba šoninių pumpurų formavimosi tarpsnio.

Žinoma, buvo laukų, kuriuose net ir gegužės pradžioje sėti rapsai turėjo vos du tikruosius lapelius, tačiau ir jie dėl vėlesnės sėjos buvo stipriai pakenkti spragių, o kai kuriuose laukuose rapsai visai nesudygo: tokiuose laukuose radome vos kelis skilčialapių tarpsnio daigus, o kai kurie dar net neišdygę. Dirbti žemę ir kokybiškai pasėti (ypač sunkesniuose dirvožemiuose) labai trukdė sausra. Neparuošus tinkamo sėklos guolio, negalima tikėtis ir gerų rezultatų.

Žieminiai rapsai taip pat stebino. Balandžio pabaigoje priemolio dirvožemio paviršiuje buvo susidariusi tokia stora pluta, kad išgyveno tik pavieniai žieminių rapsų daigeliai, o piktžolės dar ir birželio pradžioje nedygo. Daugelis žieminių rapsų jau baigė žydėti, bet laukuose yra pavienių augalų, kurie savo išsivystymu panašesni į vasarinius, o ne į žieminius rapsus. Dėl sausros, ypač sunkesniuose dirvožemiuose, žieminių rapsų augalus būtų galima net supainioti su vasariniais rapsais: išstypę, nors šiaip neaukšti, nesuformavę šoninių šakų ir vis dar žydi.

Vasariniai miežiai

Kaišiadorių apylinkių ūkiuose šiemet pasėta daugiau vasarinių miežių negu įprastai. Tai tikriausiai lėmė lietingas praėjusių metų ruduo, kai nebuvo galima pasėti žieminių augalų, o vasarinių kviečių sėkla buvo itin brangi. Kai kurie ūkininkai net sako, kad miežius galima sėti bet kada – nesilaikant jokių terminų. Jų požiūriu, miežiai yra tokie nereiklūs augalai, kad užauga tiesiog savaime. Vis dėlto nereikėtų taip drąsiai teigti, nes toks vertinimas yra klaidingas. Žemės ūkis yra preciziškumo reikalaujanti sritis, o miežių sėjos laikas ir kokybė – ne išimtis.

Anksti pasėjus miežius į užmirkti linkusį dirvožemį, sudygę jie jautriai reaguoja į drėgmės perteklių arba trūkumą. Per sausrą arba per giliai pasėjus miežius jie taip pat patiria stresą, mažai krūmijasi, o vėliau pradeda gelsti. Nevienodas sėjos gylis, pavėluota sėja sausringomis sąlygomis sukelia didelį stresą augalams. Vienas iš pirmųjų sausros požymių šiais metais – nesikrūmijantys miežiai, nors ir pasėti laiku bei tinkamu gyliu. Sekliau sėti miežiai suformavo stipresnį šaknyną ir turi daugiau šoninių ūglių negu giliau pasėti.

Šiais sausringais metais pasireiškia dar vienas požymis – azoto trūkumas, nors azoto trąšų išbarstyta pakankamai. Iš pradžių galima pastebėti gelstančius apatinius augalų lapus, vėliau visas augalas tampa šviesus. Be to, augalai darosi ir mažiau atsparūs ligoms, o rytinės stiprios rasos ligų plitimą tik dar labiau skatina.

Žirniai

Sausra neaplenkė ir žirnių. Dėl staigiai sušilusių orų pavasarį daugelis ūkininkų skubėjo tręšti ir purkšti žieminius pasėlius, dėl to kai kuriais atvejais nukentėjo ankstyvųjų augalų (žirnių, pupų, avižų) sėjos laikas. Suspėjus pasėti laiku, žirniai gavo užtektinai drėgmės sudygti ir suformuoti šaknis, ant kurių jau matyti gumbelinių bakterijų.

Buvo atvejų, kai sėja buvo suvėlinta, tačiau sėta į lengvą dirvožemį ir giliau. Žirnių pasėlis gegužės pabaigoje atrodė išties neblogai.

Laukuose, kur dirvožemis sunkesnis, dėl mažo kritulių kiekio žirniai dygsta labai nevienodai. Net ir gegužės pabaigoje pasėlis atrodė labai retas, o augalų išsivystymo tarpsnis buvo labai nevienodas: vieni jau ruošėsi žydėti, o kiti dar tik dygo.

Dar prastesnė situacija durpinguose bei priesmėlio dirvožemiuose, kur sėkla įterpta labai nekokybiškai. Gegužės 25 d. buvo sudygę vos 30–40 proc. žirnių, dalis sėklos, pasėtos iki 1,5 cm gylio, tik pradeda dygti, o likusi sėkla vis dar laukia lietaus.

Žieminiai kviečiai

Pastarosios žiemos sąlygomis buvo daug laukų, kuriuose praretėjo arba visai išnyko žieminiai kviečiai. Didesnius plotus daugelis ūkininkų stengėsi atsėti vasariniais javais, tačiau staigiai sušilę orai taip uždžiovino dirvožemio paviršių (ypač priemolio laukuose), kad susidariusi pluta sutrūkinėjo, o tiesioginė sėja nebebuvo galima. Todėl liko tušti žemės lopiniai. Sausra taip pat pakenkė mažiau tręštiems pasėliams, žieminiai kviečiai išaugino vos 4–5 cm vėliavinį lapą, nors tai veislei būdingi ilgi ir platūs vėliaviniai lapai.

Augalai vis dėlto geba prisitaikyti prie ekstremalių situacijų. Net sunku patikėti, kad tokie kviečiai gali išaugti perdžiūvusioje dirvoje. Žinoma, galingas augalų ginklas yra vaškinis lapo sluoksnis, kuris šiemet toks storas, kad paliestas pirštu net pakeičia spalvą. Būtent dėl susidariusio storo vaškinio sluoksnio daugelis žieminių kviečių pasėlių šiandien atrodo pilkai melsvi.

Šį sezoną pasireiškė ir dar vienas neįprastas reiškinys: nebūdingai didelė kenkėjų gausa visuose pasėliuose.

Vasariniai kviečiai

Tikriausiai daugelis ūkininkų sutiktų, kad Kaišiadorių rajone labiausiai dėl drėgmės trūkumo nukentėjo vasarinių kviečių pasėliai. Anksti (balandžio 20 d.) pasėjus vasarinius kviečius, po 2 dienų sėkla išbrinko ir pradėjo dygti. Atrodė, galima tikėtis gero ir gražaus pasėlio. Tačiau žvilgtelėjus iš arti vaizdas pasikeičia... Labiausiai stebina tai, kad veislės, kurios įprastomis sąlygomis gali užaugti apie 98 cm, šiemet, nenaudojant jokių augimo reguliatorių, pasiekė vos 40 cm. Antra, net ir tokio aukščio kviečiai jau spėjo išauginti vėliavinį lapą, bet palyginti mažai krūmijosi.

Kitos veislės kviečiai taip pat užaugo žemi, tačiau nustebino šoninių ūglių skaičiumi, nes vos pradėję dygti iškart suskubo krūmytis. Iš tokio pasėlio galima tikėtis gero derliaus.

Tačiau yra laukų, kuriuose situacija visai kitokia. Dirvožemis toks išdžiūvęs, kad kastuvėlį galima įsmeigti vos iki 5 cm gylio. Kviečiai nesikrūmijo, o laukas atrodė skurdus. Būtent šiame lauke išvydome, ko tikriausiai ne kiekvienam pavyksta – vos 15–20 cm augalo augimo kūgelis nuo žemės pakilęs net 8 cm ir jau suformuoti 4 bambliai, nors kituose laukuose, kaip ir įprasta – 3–4 cm aukščio augimo kūgeliai.

Per sausrą kviečių sėkla ant žemės paviršiaus gali gulėti net mėnesį ir nesudygti. Kiek giliau įterpta sėkla vis dėlto sudygo, tačiau apie krūmijimąsi per tokią sausrą negali būti nė kalbos. Augalai turi tik po vieną stiebelį. Ir tai visai normalu, juk jie negali apsirūpinti maisto medžiagomis dėl visiškai funkcijų neatliekančio šaknyno. Tad kviečiai augs tol, kol sėkloje bus atsarginių maisto medžiagų.

***

Kad ir kaip būtų, augalai stebėtinai geba prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų: gindamiesi nuo kaitros, jie suformavo storesnį negu įprasta vaškinį sluoksnį, dėl kurio sulėtėjo augalų kvėpavimas ir vandens išgarinimas per žioteles. Tai natūralus gynybinis mechanizmas, kurio nereikėtų sutrikdyti įvairiais pesticidų purškimais. Ūkininkai per sausrą mažai kuo gali pagelbėti augalams. Tad lieka laukti lietaus ir tikėtis, kad svarbiausiais grūdų brendimo periodais drėgmės užteks ir nuo sausros sumenkęs derlingumas bus kompensuotas puikia derliaus kokybe.