Lietuvos pieno gamintojų asociacija jau 25 metus kovoja už orų ūkininkų gyvenimą, už teisingesnes pieno supirkimo kainas, tiesiogines išmokas. Ramaus gyvenimo per ketvirtį amžiaus buvo vos keleri metai, ir būtų sunku įsivaizduoti, koks dabar būtų šalies pieno sektorius, jeigu ne nuolatinė Asociacijos kova tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje.

Asociacija, įkurta 1993-iųjų birželio 24 dieną, vienija Lietuvos pieno ga-mintojus, jų kooperatyvus bei žemės ūkio bendroves. Šiuo metu ji atstovauja maždaug 3 tūkst. ūkininkų. Priklausomi nuo pasaulinės rinkos, savų pieno perdirbėjų, prekybininkų, Briuselio sprendimų ir gamtos užgaidų pieno gamintojai gyvena labai skirtingai, bet visi – sunkiai. Tik maža dalis ūkininkų nuo vienos ar trijų karvių sugebėjo išsiplėsti iki modernaus 500 ir daugiau piendavių ūkio, kita dalis puoselėja šeimos ūkio modelį. Daugiausia liko smulkių ūkininkų, kuriems dabar sunkiausia.

Asociacija įkurta buvusių Žemės ūkio rūmų vadovų, šviesios atminties Rūmų pirmininko prof. Antano Stancevičiaus ir direktoriaus Romo Kauno iniciatyva. Pastarasis ir pasirašė pirmąjį iniciatyvinės grupės asociacijai kurti protokolą. Asocia-ciją kūrę žmonės prisimena aktyviausius to meto ūkininkus: Antaną Dambrauską, Oną Baltrušaitienę, Algirdą Vilkį, Juozą Trakimą, Viktorą Antaną Ročką, Gražiną Banienę, Bronių Markauską, Antaną Smilgį, labai daug prisidėjo prie asociacijos kūrimo Dionizas Pamakštys ir kiti, kurių dalis jau iškeliavę Anapilin.

Kokie buvo 25-eri Asociacijos metai? Tai – nuolatinė kova už būvį.

Dirbo iš idėjos

Ona Baltrušaitienė Asociacijos kū-rimosi laikotarpį prisimena labai šiltai. Tarybos pirmininke ji tapo greitai pa-sitraukus pirmajam vadovui Viktorui Pranevičiui. „Buvome labai susiklausę, glaudžiai dirbome su Žemės ūkio rūmais. Tuometis Rūmų pirmininkas prof. Antanas Stancevičius, direktorius Romas Kaunas labai gilinosi į visus pieno sektoriaus klausimus, patardavo mums ir jų pagalba kūrimosi laikotarpiu buvo labai svarbi“, – prisimena O. Baltrušaitienė.

Pasak jos, tuo metu visi dirbo iš idėjos ir visos širdies, nes tas laikotarpis buvo svarbus – kūrė Pieno supirkimo taisykles, derėjosi su pieno perdirbėjais, pradėjo dirbti Pieno tyrimų laboratorija. „Buvo daug naujovių, bet vieni kitus tuo metu girdėjo. Ūkininkai su daug kuo nenorėjo sutikti, tad susirinkimuose daug klausinėdavo, gilinosi į visus niuansus“, – apie veiklos pradžią pasakoja ilgametė vadovė ir priduria, kad Asociacijos veikla tuo ūkių kūrimosi metu buvo labai prasminga ir reikalinga, nes žinių trūko, o darbo ir veiklos buvo per akis.

O. Baltrušaitienė neabejoja, kad Asociacija pieno gamintojams be galo svarbi ir šiuo sunkiu laikotarpiu. „Pieno gamintojams noriu tik palinkėti, kad jie išlauktų – šis sunkus etapas turi baigtis. Jonui Vilioniui, kuris aukoja savo laiką dėl visų pieno gamintojų, nors galėtų tą laiką skirti savo ūkiui, noriu palinkėti stiprybės“, – iš aktyvios veiklos jau pasitraukusi buvusi ūkininkė pieno sektoriaus aktualijas seka iki šiol.

Pieno gamintojams reikėjo vienijančios organizacijos

Buvusi ŽŪR vyriausioji gyvulinin-kystės specialistė Elona Linartienė Pieno gamintojų asociacijoje dirbo 17 metų, nuo 1999-ųjų. Ji prisimena žemdirbių savivaldą atkūrusio A. Stancevičius žodžius, kad neįsivaizduoja lietuviško kaimo be karvių, arklių, be siūbuojančių javų laukų. „Tokie šviesūs žmonės, kaip jis ir R. Kaunas, suprato, kad pieno gamintojams būtina juos vienijanti organizacija, jie subūrė iniciatyvinę grupę, kviesdavo visos šalies pieno gamintojus. Iš tų iki vėlaus vakaro vykusių posėdžių man ir išlikusi tokia graži vizija – visiems tuo metu užteko vietos, ir gero žodžio, gurkšnio vandens“, – prisiminimais dalijasi E. Linartienė. Pradžia nebuvo lengva, bet į posėdžius rinkosi tie žmonės, kurie suprato, kad atgimstančiai Lietuvai reikia žemės ūkio, o gyvulininkystė – ta sritis, kuri kuria pridėtinę vertę ir ekonominę gerovę. Todėl sėdėjo, kūrė, diskutavo ir kvietė jungtis pieno gamintojus.

Pasak E. Linartienės, 1994–1995 m. pradėję burtis ūkininkai ir specialistai buvo Asociacijos pagrindas ir pamatai, jiems visais klausimais padėdavo Rūmų specialistai. Tada, 1995-ųjų pabaigoje O. Baltrušaitienė buvo išrinkta Asociacijos tarybos pirmininke. „Tai energinga, nuoširdi, dvasinga moteris, labai darbšti, giliai mąstanti ir trokštanti naujovių, norinti padėti kitiems. Aš ją palyginčiau su Emilija Pliateryte“, – negaili gražių žodžių bendražygei E. Linartienė. Jos teigimu, vadovaujant Onutei, Asociacija dirbo kryptingai, energingai, nors iki pat 2004- ųjų, kai įstojome į ES, teko nueiti nepaprastai sunkų kelią. Reikėjo kurtis patiems ūkiams ir kartu galvoti apie bendrą ateitį, kurti strategiją. Tai nebuvo paprasta.

„Žmonės, kūrę asociaciją, norėjo matyti Lietuvą gražesnę, stipresnę, jie suprato, kad gyvulininkystė žemės ūkio verslą padaro stabilesnį, nors ir sudėtingesnį. Su R. Kaunu lankėme ūkininkus, kalbėjome, švietėme. Jis apžiūrėdavo daugybę ūkių, patardavo, ką nusipirkti, ką paremontuoti, ką geriau padaryti... Tai buvo konkreti parama ūkininkams, šis žmogus visą savo protą, jėgas, energiją atidavė savo artimiems bendražygiams – ūkininkams“, – garsaus žemės ūkio inžinieriaus pastangas prisimena E. Linartienė.

Ji gerai prisimena ir garsiąją 2003 m. kelių blokadą. Nemažai ūkininkų jau buvo pradėję plėsti ūkius, stiprino savo verslą, didino bandas, statė tvartus, pirko įrangą ir vis laukė didesnių pajamų. Bet pieno kaina tuo metu buvo vos 20 centų. „Kelių blokada tapo neišvengiama, kiek gi galėjo žmogus kentėti, jeigu net šeimos nepajėgė išlaikyti? Aš tą akciją visiškai pateisinu ir manau, kad ji pasiekė tikslą, bent jau buvo atkreiptas dėmesys į pieno sektoriaus problemas“, – didžiulio rezonanso sulaukusios protesto akcijos ponia Elona iki šiol nepamiršta.

Kaip ir O. Baltrušaitienė, ji sako, kad Asociacijos veiklos pradžioje tikrai nebuvo tokių skirtingų požiūrių tarp ūkininkų, jie buvo gana vieningi, ir Asociacija visus vienijo. „Asociacijos veikla ir Lietuvoje, ir ES institucijose apima labai daug, ji visada aktyviai dalyvauja kuriant naujas taisykles, teisės aktus, Asociacijos indėlis pieno sektoriui yra labai didelis. Bet, siekiant visiems priimtinos pieno kainos, šios organizacijos ir jos karvedžio Jono Vilionio dar laukia labai daug darbo“, – sako E. Linartienė. Ji tiki, kad ir po daugelio metų Pieno gamintojų asociacija bus minima tarp geriausiųjų nevyriausybinių organizacijų.

Įvertino Asociacijos pastangas

Bronius Markauskas, kurį perimti Asociacijos vairą įkalbėjo O. Baltrušaitienė, prisimena, kad tuomet buvo daugiau dvasios, daugiau idėjiškumo, tikėjimo, mažiau konkurencijos ir politikavimo. „Bet esu optimistas – išaugs savivalda, pasikeis žmonės, gal tuomet viskas pasikeis. Tik reikia išgyventi sunkiausius periodus“, – viliasi B. Markauskas.

Jis atvirai sako, kad dėl pieno sektoriaus visą laiką skaudėjo širdį. „Per visą nepriklausomos Lietuvos laiką pieno gamintojams beveik nebuvo kada atsikvėpti, vyksta amžina kova už išlikimą. Buvo geresnių periodų, bet mažai. Atrodytų, pati sektoriaus aplinka, perspektyva labai gera, bet sekasi sunkiai“, – konstatuoja buvęs ūkininkas, likęs tik politiku. Kodėl, yra daug priežasčių. Vis dėlto B. Markauskas mano, kad sektoriaus situacija turėtų gerėti, tiki jo perspektyva, kartu apgailestauja, kad „visada daugiau kariaujame, užuot darę svarbesnius darbus dėl kooperacijos, dėl pieno politikos“.

B. Markauskas buvo vienas kelių blokados organizatorių ir dalyvių, kovojo vardan visų ir liko su teistumo žyme biografijoje. Tačiau ir šiandien jis įsitikinęs, kad protesto akcija tuo metu buvo teisingas žingsnis, nes po to situacijai spręsti buvo skirti 56 mln. litų – tai buvo valstybės pripažinimas, kad sektoriui reikia pagalbos.

Buvęs žemės ūkio ministras neabejoja, kad tik dėl rimtų Asociacijos pastangų, ypač įstojus į ES Pieno tarybą, sektorius išgyveno. Didelis Asociacijos indėlis, kad atsiradimą sunkiausiais periodais pieno gamintojus pasiekdavo ES ir šalies biudžeto parama. „Kol kas sekėsi iš tokios jėgos pozicijos, bet jau reikia pradėti dirbti kitais metodais, lobistiniu pagrindu, samdyti specialistus, kurie nuolat dirbtų su teisine baze, formuotų pieno politiką“, – pastebi B. Markauskas.

Jo nuomone, žemdirbių savivalda niekaip nesustiprėja ir susiskaidymas, koks pastebimas dabar, dar niekada nebuvo toks didelis. „Sunku paaiškinti, kodėl. Tik labai liūdna, kai matai, kad už to slypi kai kurių žmonių asmeninės ambicijos. Kritikuojančių Asociaciją daug, o kasdien kovoja, kartais – net su vėjo malūnais, tik nedidelė grupė žmonių. Bet ir tai padaro daug“, – kalba vienas Asociacijos kūrėjų.

Kovoja už visus, o ne už mažus ar didelius

Andriejus Stančikas ilgai buvo ir Asociacijos nariu, ir vieną kadenciją jai vadovavo (2008–2012 m.). „Sunku buvo nuo pat pradžių – žemos kainos, nestabilumas, greitai užklupusi pirmoji Rusijos krizė, mažų pieno įmonių žlugimas, atnešęs didelių nuostolių ūkininkams. Tačiau Asociacija buvo ir tuomet, kai kūrėsi pirmieji kooperatyvai, greitai prisijungę prie Asociacijos. Visada teko veikti kovos lauke – kiek buvo visokių akcijų, protestų, kelių blokada. Ir ta kova leido atkreipti dėmesį į pienininkų problemas“, – sako Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.

Pieno ūkį ir kooperatyvą įkūręs A. Stančikas akcentuoja, kad po saule vietos turi užtekti visiems, ir mažiems, ir dideliems ūkiams. Tokia mintis visą laiką buvo diegiama ir Asociacijoje, juk visada buvo kovojama už visą sektorių, o ne už mažus ar didelius. „Bet šie metai darosi keistoki. Pagrindinį branduolį taryboje visada sudarydavo stambesnieji ūkininkai, bet būdavo ir smulkių ūkių, kooperatyvų atstovų. Struktūra, regis, išlikusi panaši, bet paskutinis pieno gamintojų suvažiavimas rodo, kad kažkas yra ne taip, kažkur nerasta susitarimo, nes prasidėjo smulkiųjų protesto akcijos ir prieš pačią Asociaciją. Negerai, jeigu pajėgas išskaidysime“, – nerimauja A. Stančikas ir pripažįsta, kad sunku rasti atsakymą, kaip visus suvienyti.

Jis mato, kad sektorius išgyvena ne geriausius laikus, karvių skaičius mažėja, į pasitraukiančių smukiųjų ūkininkų vietą niekas neateina. Tai – didelė problema, bet, jo teigimu, problema ir tai, kad taip sparčiai mažėjant karvių skaičiui, perdirbėjai tuoj pradės justi žaliavos stygių. „Yra sakančių, kad jokios problemos dėl žaliavos nėra, kad jos galima atsivežti iš kaimynų. Bet neabejoju, kad prasidėjus žaliavos trūkumui, Lenkijos perdirbėjai darys viską, kad jų pienas nebūtų išvežamas į Lietuvą“, – įžvalgomis dalijasi politikas.

Esant tokiai įtemptai padėčiai, LPGA reikšmė, neabejoja A. Stančikas, tik didėja ir tampa svarbesnė. „Asociacijos vaidmuo yra didžiulis ir kartais ūkininkai net neįsivaizduoja, kokį darbą reikia nudirbti, kad būtų išgirstas jos balsas. Ar kuris nors pats vienas sugebėtų pakovoti už save? Nuvažiuoti į Briuselį, į Europos Komisiją, išsakyti savo problemas, ar kas nors vienas protestuotų? Be Asociacijos, pavieniui, nepadarysime nieko. Ne veltui jungiasi kelių šalių asociacijos, pavyzdžiui, Baltijos šalių blokas, kad būtų kuo stipresnės, labiau girdimos ir matomos“, – A. Stan-čikas ragina pieno gamintojus labiau įsigilinti į Asociacijos veiklą ir ją palaikyti.

Ūkininkas ir politikas teigia, kad pieno sektorius kone kiekvienais metais turi iššūkių. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pieno supirkimo kainos pulsavo dėl sezoniškumo, tuo labai naudojosi perdirbimo pramonė. Pamažu keičiantis ūkių struktūrai, jiems stambėjant prasidėjo kitas etapas – kainos formavimo. Smulkiesiems kaina buvo mažinama, o stambiesiems, kaip paskata dar labiau stambinti ūkį, buvo mokama daugiau, tad kainos skirtumas vis didėjo. „Kaip rasti susitarimą, kad sektorius visai nesusiskaldytų, išlieka problema“, – pripažįsta A. Stančikas.

Jo nuomone, pieno kainų sinusoidė, kai kas ketverius metus stebimas pakilimas ir nusileidimas, ko gero, išliks, nepaisant to, kad pieno ūkis sukuria didelę pridėtinę vertę. Nuolatinė kova bus sektoriaus kasdienybė. „Bet turime viską padaryti, kad pienininkystės neištiktų linų sektoriaus likimas, – pabrėžia A. Stančikas. – Todėl pirmiausia turi būti visų ūkininkų vienybė, turime vieni kitiems padėti, o ne ignoruoti, nežiūrėti sau naudos kito sąskaita. Naudą turi gauti visi. Tai – Asociacijos užduotis.“

Tikslas: sąžininga pieno kaina ir vienodos išmokos

Žmogus, kuris sugeba atidaryti bet kurio premjero duris, kuris tiesiai rėžia, ką galvoja, nevengdamas ir riebesnio žodžio, kurį daug kas palaiko, bet daug kas ir nemėgsta, kuris dėl pienininkų gerovės stengiasi padaryti viską, ką tik galima, ir už tai nusipelno pagarbos. Toks yra Jonas Vilionis, prieš mėnesį pradėjęs antrąją iš eilės Tarybos pirmininko kadenciją (iš viso – jau trečiąją). Su juo apie pieno sektorių galima būtų kalbėti ištisą savaitę ir per tą laiką dar nespėtų išsakyti visko, ką galvoja.

Esminis Asociacijos ir viso sektoriaus laikotarpis, J. Vilionio teigimu, padėjęs daugeliui modernizuoti, išplėsti ūkius, davęs postūmį, buvo prasidėjus europinei paramai ir trukęs iki 2009 m. ekonominės krizės. Tai – vienas neilgai trukęs laikotarpis, kurį malonu prisiminti.

„Dabar situacija bloga, nes yra oligopolinė sistema. Yra penki perdirbėjai, keli prekybininkai ir mūsų 44 tūkstančiai. Nėra sąžiningų veiksmų, ūkininkai iš galutinės pieno kainos turėtų gauti 40, o ne 18–20 proc., kaip yra dabar“, – moja ranka Asociacijos Tarybos pirmininkas ir priduria, kad vyksta balos politika – įmerkė pieno gamintoją į balą, pamurkdė, trumpam ištraukė, kad oro įkvėptų, ir vėl toliau murkdo. Bet pastaruosius 4 metus iškyla jau ne visi, dalis nuskęsta. Ir labai didelė blogybė, anot J. Vilionio, kad patys ūkininkai nesusišneka tarpusavyje, dažnai nesupranta vieni kitų, nemato Asociacijos darbo naudos. O jos gyvybingumas matomas ir juntamas.

J. Vilionis įsitikinęs – jeigu ne Asociacijos veikla, pieno gamintojų būtų likę dar mažiau negu yra dabar, gali būti, kad pienininkystę jau būtų ištikęs linų sektoriaus likimas. Vien per šiuos metus karvių sumažėjo beveik 80 tūkst., o kiek žmonių dėl to paliko kaimą ir kiek dar paliks? Ar jauni žmonės norės perimti pieno ūkį ar kurti savo? „Visiems sakau – jeigu nebūsime vieningi, niekas kitas nenukentės, tik jūsų piniginės. Kiti išvis nenori stoti į Asociaciją, sako, ką ji man duos? Sakau, kad jiems tereikia šalia pabūti, kai mes už juos kovojame“, – J. Vilionis norėtų bent tokio dalies ūkininkų palaikymo.

Jam nesuvokiama, kaip vanduo gali kainuoti brangiau už pieną. Todėl žada toliau kovoti už sąžiningą pieno kainą. Tam, sako J. Vilionis, reikia ir koope- racijos, ir valdžios, kuri turi užtikrinti ūkininkų derybines galias, politikos. „Aš visuomet šneku ir darau viską, kad būtų rezultatas. Tas rezultatas neretai yra išreiškiamas milijonais – per kelerius metus iki euro įvedimo pieno sektorius yra gavęs beveik milijardą litų išmokų ir paramos“, – prasmingus darbus prisimena Asociacijos vadovas. Pieno krizės metais ūkininkams išgyventi taip pat padėjo ES ir nacionalinio biudžeto parama, kurią gauti labai padėjo aktyvi Asociacijos veikla.

Bet svarbiausiu tikslu Pieno gamintojų asociacijos vadovas dabar įvardija ES tiesioginių išmokų suvienodinimą. „Tuo tikslu ir nuvežėme 52 tūkst. parašų į Briuselį. Mes turime turėti tokias pačias sąlygas, kaip ir kiti ES šalių ūkininkai. Kitu atveju, gaudami didesnes išmokas, jie gali dempinguoti kainas“, – sako J. Vilionis.

Jis tiki, kad pieno sektorius turi išgyventi. Vien iš pienininkystės gyventi gali nedaugelis. Reikia daugiašakio ūkio, kuris amortizuotų kainų svyravimą. „Kad ir kaip žiūrėtum, kad ir kaip skausminga kitiems tai girdėti, ūkis turi būti prekinis, kad žmogus galėtų gyventi“, – įsitikinęs patyręs ūkininkas.

J. Vilionio veikla įvertinta ir tarptautiniu mastu – už nenuilstamą kovą dėl sąžiningų pieno supirkimo kainų ūkininkų jis 2016 m. buvo pagerbtas „Golden Faironika“ apdovanojimuose.