Šįkart papasakosiu apie Dacia Duster. Pusiau prancūzą, pusiau rumuną, kuris, kaip daugelis mišrūnų, turinčių kiekvieną dieną grumtis dėl vietos po saule, demonstruoja neįtikėtinus sugebėjimus išlikti velniškai žiaurios konkurencijos sąlygomis. Galima lažintis, kad po stambaus kalibro branduolinio nesusipratimo išsisklaidžius radioaktyvioms dulkėms Duster greičiausiai ropotų bekele tarsi apokalipsinis tarakonas.

Bet pradėti reikėtų nuo kitko. Niekam ne paslaptis – renkantis kai kuriuos buities rakandus, drabužius ar netgi maisto produktus, plačiau praverti piniginę reikia tik todėl, kad jie papuošti prestižiniais laikomais prekiniais ženklais. Kiek jie kokybiškesni už neturinčius tokio statuso analogus ir kiek daug prašoma atseikėti vien už pavadinimą, ko gero, bus ginčijamasi iki išsipildys Nostradamo pasaulio pabaigos pranašystės. Tarkime, už prabangiausiu kada nors žemės paviršių ratais lietusiu visureigiu laikomą Bentley Bentayga prašoma suma, net ir pernelyg neatvėrus fantazijos čakrų renkantis išskirtinumą pabrėžiančią įrangą, svyruoja apie 260 tūkst. eurų. Už kiek pinigų čia yra automobilio, jei ant tos pačios platformos sukonstruota, nepriekaištingai kelyje besielgianti ir, dievaži, gėdos jokioje kompanijoje nedaranti Audi Q7 kainuoja triskart mažiau?

Prieš aštuonerius metus pasirodęs Dacia Duster yra šio beprotiškų kainų pasaulio antipodas. Debiutavęs 2010-aisiais jis kainavo apie 36 tūkst. litų, tačiau, net ir būdamas kuklumo įsikūnijimas, sugebėjo prasibrauti į konkurso „Europos metų automobilis“ finalininkų septintuką. Šiais metais pristatytos antrosios kartos modelis – kad ir kaip būtų neįtikėtina – kainuoja beveik tiek pat. Bazinės komplektacijos egzempliorius siūlomas mažiau negu už 10 tūkst. eurų, kas ir anuomet, ir dabar lemia paties pigiausio krosoverio titulą.

Kaip tai pavyko? Abu kartus „Dacia“ pakartojo tą patį triuką: iš motininės įmonės (vegetuojančio Rumunijos automobilių gamintojo kontrolę 1999 m. perėmė „Renault-Nissan“ aljansas) pasiskolino laiko patikrintus, gerai užsirekomendavusius agregatus ir iš jų išvirė savotišką šiupininę. Antai, daugiasvirtė pakaba – iš pirmos kartos Nissan X-trail, transmisija – iš Nissan Qashqai. Varikliai buvo bene vienintelė sritis, kur „Dacia“ negalėjo taupyti ir naudoti vyresnėlių aljanso mašinų išaugtų jėgos agregatų.

Dėl artėjančio termino, po kurio Europoje buvo galima registruoti tik Euro 5 aplinkosauginius reikalavimus atitinkančius automobilius, „Duster“ gavo tokius pat motorus, kokie suka visų „Renault“ automobilių ratus. Variklių gama buvo minimali (benzininis 1,6 l darbinio tūrio, 105 AG ir du dyzeliniai 1,5 l – 85 arba 110 AG), tačiau net saugos firmų vyrai, kiaurą parą lakstantys tikrinti kaukiančių signalizacijų ir nežinantys sąvokų „švelniai akseleruoti“ ar „ramiai jungti pavarą“ turinio, Duster nužudyti nesugebėjo.

Nesiveliant į technines detales galima pasakyti tiek, kad dėl šio savybių derinio – mažos kainos ir pavydėtino patikimumo – pirmosios kartos „Dacia“ krosoveris sulaukė specialistų pripažinimo. Automobilių pramonę turinčių Rytų Europos šalių žurnalistų rengiamame konkurse „Autobest“ jis įvardytas „geriausiu automobiliu, pasirodžiusiu 2010-aisiais“, o Argentinoje pripažintas „Metų automobiliu 2011“ sportinių visureigių ir komercinių automobilių kategorijoje. Dar svarbiau, kad kasmetiniame vairuotojų pasitenkinimo jų kasdien eksploatuojama technika tyrime, kurį atlieka JAV agentūra „JD Power“, naujasis modelis padėjo „Dacia“ Prancūzijoje užimti ketvirtąją vietą (po „Honda“, „Mercedes“ ir BMW), o Vokietijoje – pasidalyti antrąja vieta su BMW, nusileidžiant tik „Mercedes“.

Kad šios apklausos atspindi tikrąsias automobilininkų nuotaikas, patvirtino ir pardavimų statistika. Per pirmuosius septynerius Duster gamybos metus savo pinigais už jį „balsavo“ daugiau nei milijonas žmonių. Europoje pigusis visureigis patenka į geriausiai parduodamų trejetuką ir nuolat varžosi su tokiais „kilmingais“ konkurentais kaip Nissan Qashqai, Toyota RAV4 ir Kia Sportage.

Koks yra antrosios kartos Dacia Duster? Visų pirma, toks pat pigus. Versija su visais varančiaisiais ratais kainuoja tik šiek tiek daugiau nei 13 tūkst. eurų, nes ir vėl naudoja tik kitų „Renault-Nissan“ aljanso modelių detales, todėl laimi dėl vadinamosios masto ekonomijos. Beje, ši mažos kainos medžioklė kartais tampa kiek komiška. Antai, naujasis Duster gavo priekinį stiklą su visu išmaniųjų jutiklių komplektu, tvirtinamu prie salone esančio galinio vaizdo veidrodėlio, tačiau tokios funkcijos, kaip automatinis valytuvų aktyvavimas, čia nėra. Tiksliau, sistema neprijungta prie valytuvų mechanizmo, nes tam būtų reikėję kelių metrų laido ir papildomų operacijų ant mašinos surinkimo konvejerio, todėl kaina kažkiek išaugtų...

Tokia desperacija atrodo šiek tiek juokingai, nes, įdėjus minimalias pastangas, rezultatas būtų kur kas geresnis. Kitas pavyzdys – dabar visureigis turi perspėjimo apie kliūtis aklosiose zonose jutiklius, tačiau pats vairuotojo informavimo būdas, išoriniuose veidrodėliuose uždegant degtuko galvutės dydžio švieselę, atrodo kaip nesusipratimas.

Ypač turint galvoje, kad „Duster“ siūlo naują 4X4 monitor įrangą, teoriškai turinčią palengvinti kelionę bekele – įmontuotą kompasą, realiu laiku pranešantį vairuotojui apie automobilio pasvirimo kampą. Kokia to prasmė, galima tik spėlioti, nes neadekvačiai įvertinus kokio nors šlaito ypatybes, išvengti kūlversčio šis žaisliukas nepadėtų.

Jei tikėtume „Dacia“ atstovais, ši kompanija sąmoningai pasirinko sprendimą „Euro NCAP“ saugumo testuose nesiekti maksimalaus 5 žvaigždučių įvertinimo. Pastarąjį lemia ne tik kėbulo konstrukcijos elgsena per avariją, bet ir daugybė elektroninių vairuotojo pagalbininkų, padedančių išvengti incidentų kelyje. „Duster“ tokių sistemų turi tik tiek, kiek privalo turėti siekiant įgyvendinti europinėse direktyvose apibrėžtą minimumą.

Bandomiesiems važiavimams skirtas modelis turėjo visus įmanomus komforto atributus, kokie tik išvardyti papildomos įrangos sąraše (brangiausios Duster versijos kaina pasiekė 18 tūkst. eurų), tačiau salono apdailoje ir toliau paliktas karaliauti kietas plastikas, o sėdynės aptrauktos tamsaus rašto audiniu. Vaizdas salone iš esmės nesiskiria nuo pačios kukliausios versijos, t. y. krosoveris net nebando atsikratyti „pigiausio darbinio arkliuko“ statuso.

Kita vertus, maža kaina nekuria jokių didesnių lūkesčių ir kai sėdi prie vairo po nosim murmėdamas „svarbu, kad važiuojant neužlytų“ ar „bus gerai, jei pusiau kelėje nesubyrės“, tačiau galiausiai lieki maloniai nustebintas. Tarkime, garso izoliacija čia niekuo nesiskiria nuo brangių konkurentų – nei variklio, nei padangų, nei aerodinaminio triukšmo lygis salone nepriekaištingas. Palyginti su senuoju modeliu, skirtingų garsą slopinančių medžiagų kiekis išaugo iki 50 proc., panaudota daugiau patobulintų triukšmą mažinančių sandariklių ir kaiščių, priekiniai langai 0,35 mm storesni. Be to, variklio ir pakabos keliamas triukšmas buvo sumažintas, padidinant priekinės dalies konstrukcijos (variklio porėmio, pakabos skersinių, gaubto) tvirtumą ir taip sumažinant į saloną perduodamas vibracijas.

Tas pats pasakytina apie parkavimo pagalbos sistemą: iš keturių vaizdo kamerų sudaryta sistema įjungiama automatiškai kartu su atbuline pavara ir vairuotojui leidžia matyti visą aplink esančią erdvę. Manevruoti lengviau ir dėl elektrinio vairo stiprintuvo, kuris 35 proc. sumažina vairui pasukti reikalingas pastangas.

Bagažo erdvė taip pat šiek tiek ūgtelėjo ir dabar siekia visai solidžius 467 litrus (sulanksčius galines sėdynes – 1 623 l). Duster prošvaisa išliko nepakitusi – 21 cm, įkalnės įveikimo kampas taip pat išliko 30 laipsnių, o nusileidimo kampas sumažėjo nuo 36 iki 34 laipsnių.

Variklių pasiūla išliko minimali: galima rinktis 115–125 AG benzininį agregatą arba 90–110 AG turbodyzelį. Visi jie derinami su mechaninėmis transmisijomis, tačiau galingesnioji versija siūloma ir su automatine EDC pavarų dėže. Pastarosios darbui važiuojant įprastu režimu priekaištauti nebuvo dėl ko. Degalų sąnaudos taip pat vertos pagyrimo – tilpti į 5 l/100 km ribas galima be jokių didesnių pastangų.