Daugelyje Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje, auginami sėjamieji arba aliejiniai rapsai produkuoja didelį kiekį nektaro ir žiedadulkių. Pastarąjį dešimtmetį būtent rapsai yra pagrindiniai augalai, iš kurių bitės surenka nektarą.

Bičių teikiama nauda rapsų pasėliams taip pat akivaizdi – bičių apdulkinti rapsai produkuoja didesnį sėklų derlių ir jų prekinė vertė būna geresnė.

Bitėms reikia dviejų rūšių maisto – žiedadulkių ir medaus, pagaminto avilyje iš nektaro, surinkto iš žydinčių augalų. Meduje dažnai aptinkama žiedadulkių, tačiau jos nėra tikslinis medaus komponentas, o tik atsitiktinai į jį patenkantis medaus gamybos avilyje metu.

Kokie atstumai nuo bityno iki laukų ekonomiški

Tam, kad būtų ekonomiška surinkti medų, avilius reikėtų laikyti nuo nektaringųjų augalų 0,5–2,0 km atstumu, tačiau, jeigu tokie patys nektaringieji augalai bitėms pasiekiami už penkių kilometrų, medaus produkcija aviliuose būna mažesnė. Gausiausiai bitės lanko nektaringųjų augalų laukus, kurie yra iki pusės kilometro nuo avilių išdėstymo vietovės.

Atlikus specialius maitinimo bandymus, buvo nustatyta, jog bitės gali skristi ieškoti maisto netgi iki 8,5 km tuo atveju, kai negali jo rasti arčiau. Bičių kūno judesių (šokio raiškos) tyrimai atskleidė, kad didžiausias atstumas, kurį bitės skrido ieškoti nektaro, siekė 9,5–12 km. Vidutinis atstumas, kurį bitės nuskrenda rinkdamos nektarą nekomplikuotose jų skrydžiams vietovėse, yra apie 1,5 km, o renkant žiedadulkes – 1,7 kilometro.

Teigiama, jog bičių šeimų, išdėstytų aviliuose toje pačioje vietovėje, skrydžio nuotolis priklauso nuo rasės, šeimų stiprumo, medingųjų augalų resursų, vasaros mėnesių ir dienos laiko, temperatūros. Mažos (dviejų rėmelių) ir didelės (aštuonių rėmelių) bičių šeimos skrenda vienodą atstumą liepos mėnesį, kai yra daug žydinčių augalų, atitinkamai 670 ir 620 metrų. Sumažėjus žydinčių augalų kiekiui, ieškoti nektaro ilgesnį atstumą – 2,85 km – skrenda stiprių šeimų bitės, o silpnų skrenda arčiau – 1,43 kilometro.

Nektaro, kurį surenka stiprios ir silpnos bičių šeimos, kokybė nesiskiria, tačiau stiprių šeimų bitės surenka daugiau žiedadulkių. Šiuo metu bičių kūno judesiams stebėti, kartu jų informacijos perdavimo būdui iki nektaringųjų augalų išaiškinti, naudojamos vaizdo kameros. Stebint bites vaizdo kameromis, nustatyta, jog, jei bitės randa nektaringųjų augalų netoli nuo avilių, jų šokis yra labai įvairus. Jeigu bitės viena kitai perduoda informaciją apie nektaro šaltinį, esantį toli, bitės labiau priartėja viena prie kitos, jų kūno judesiai susilieja.

Miškų apsuptyje išdėstytos bičių šeimos vidutiniškai skrenda du kilometrus; didžiausias jų skrydžio nuotolis buvo apie vienuolika kilometrų. Tačiau ilgus skrydžio nuotolius įveikia tik apie 5 proc. avilio bičių. Komplikuotose skrydžiams vietovėse bitės skrenda trumpesnį atstumą rinkdamos žiedadulkes ir nektarą, tačiau didelių šeimų bitės darbininkės skrenda iki 3–6 km. Medaus produkcijai ir jos rūšinei įvairovei didelę įtaką turi ir oro sąlygos: temperatūra, krituliai. Palankiausia bičių skrydžiams yra 20 ºC temperatūra.

Rūšinė medaus iš skirtingų rajonų sudėtis

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto mokslininkės vykdo daugiamečius medaus rūšinės sudėties tyrimus, Lietuvos bitynuose pagaminamo medaus sudėtį ir jo kitimą priklausomai nuo šalies regionų. Medaus mėginiai 2016–2017 m. buvo surinkti Vidurio (Kėdainių, Kauno, Raseinių ir Ukmergės rajonai), Šiaurės Vakarų (Mažeikių, Pasvalio, Šiaulių, Telšių, Skuodo rajonai), Vakarų (Klaipėdos, Kretingos, Plungės ir Kelmės rajonai) ir Pietvakarių Lietuvos (Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Jurbarko, Šilutės rajonai ir Pagėgių savivaldybė) regionuose.

Medui analizuoti buvo pasitelkti melisopalinologiniai metodai, t. y. bičių produktuose esančių žiedadulkių botaninė kilmė nustatoma pagal jų morfologiją. Žiedadulkių botaninės sudėties vertinimo kriterijai: monofloriniu medumi vadinamas toks medus, kuriame vienos rūšies žiedadulkių kiekis siekia 50 procentų. Jeigu yra 3–15 proc. žiedadulkių, metodiniu vertinimu jos laikomos reikšmingomis. Jeigu medaus sudėtyje yra mažiau kaip 3 proc. žiedadulkių, jos laikomos pavienėmis.

Pagrindiniai augalai, iš kurių Vidurio Lietuvos bitynų bitės rinko nektarą, buvo rapsai ir karklai. Vidutiniškai jie sudarė atitinkamai 76 ir 7 proc. visų žiedadulkių kiekio. Nors rapsų žiedadulkės dominavo, tačiau jų procentinė dalis labiau svyravo atskiruose ėminiuose nuo 9,8 (ėminys iš Užupės) iki 93,8 proc. (ėminys iš Vytėnų girininkijos). Karklų žiedadulkių procentinė dalis ėminiuose kito mažiau; labiausiai čia išsiskyrė medus iš Užupės, kuriame buvo 67,4 procento karklų žiedadulkių.

Be rapsų ir karklų žiedadulkių, meduje buvo aptiktos ir vaismedžių (iki 20 proc.), klevų (iki 11 proc.), pupų (15 proc.) žiedadulkės. Kitų rūšių augalų, tokių kaip šaltekšnių, aviečių ar dobilų, žiedadulkių buvo aptikta keliuose ėminiuose ir nedideliais kiekiais. Šiaurės, Šiaurės Vakarų Lietuvos regionų medaus botaninė sudėtis buvo labai panaši; rapsų žiedadulkės buvo vyraujančios ir sudarė vidutiniškai 73,3 proc. visų žiedadulkių kiekio. Didžiausias jų kiekis – net 95,3 proc. – buvo nustatytas meduje iš Urvikų, Mažeikių rajono. Vis dėlto buvo ir medaus, kuriame rapsų žiedadulkių nebuvo rasta (ėminiai iš Jaušaičių, Vydmantų ir Dagių bitynų) arba jos sudarė nereikšmingą dalį (Rubežaičių bityno medus). Taip pat pažymėtina, kad šio regiono meduje buvo aptikta augalų rūšių, nebūdingų Vidurio Lietuvos medui, t. y. kmynų ir pienių.

Vakarų Lietuvos bitynų pagaminamo medaus botaninė sudėtis buvo daug įvairesnė ir, nors daugelyje medaus ėminių vyravo rapsų žiedadulkės, čia jos sudarė mažesnę dalį – vidutiniškai 54 procentus. Keliuose medaus ėminiuose nebuvo arba buvo labai mažai rapsų žiedadulkių (Mačiūkų, Godelių, Rotinėnų, Pučkorių bei Rudgalvių bitynai). Daugelyje medaus ėminių buvo rasta pievų augalų žiedadulkių: kmynų (10 proc. Priekulės bityne) ir dobilų (daugiausia jų buvo rasta Rotinėnų meduje – 75 procentai).

Iš visų ėminių labiausiai išsiskyrė Mačiūkų medus, kurio pagrindą sudarė iš karklų, vaismedžių ir klevų surinktas nektaras. Plungės rajone surinktas medus pasižymėjo tuo, kad jame didelę dalį sudarė dobilų nektaras (net iki 58 proc.), o iš Rudgalvių bityno išsukto medaus pagrindą sudarė klevų (53 proc.) ir karklų nektaras.

Pietvakarių Lietuvos regiono medaus sudėtis gana panaši į Vidurio ar Šiaurės Vakarų Lietuvos regiono medaus. Šiuose regionuose vyraujant derlingoms žemėms ir vykdant intensyviąją žemdirbystę, daugiausia yra sėjama monokultūrų, tai ir atsispindi botaninėje medaus sudėtyje.

Didžiojoje dalyje medaus ėminių dominuojantis nektaras buvo rapsų – vidutiniškai 67 proc. visų žiedadulkių kiekio. Daugiausia jų buvo nustatyta Marijampolės rajono bitynuose – iki 96 procentų. Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio rajonų bitynuose pagaminto medaus pagrindinė sudedamoji dalis taip pat buvo iš rapsų surinktas nektaras, taip pat reikšmingą dalį sudarė ir dobilų, karklų bei aviečių nektaras.

Iš kitų medaus ėminių smarkiai išsiskyrė Šilutės rajone ir Pagėgių savivaldybėje esančių bitynų medaus sudėtis. Juose buvo nustatyta didesnė žiedadulkių įvairovė, taip pat beveik visuose, išskyrus ėminį iš Pagrynių, buvo rasti nedideli rapsų žiedadulkių kiekiai (6–24 proc.). Iš Smukutės, Pakamonių ir Šyšgirių apylinkių buvo surinktas karklų medus (54–64 proc. karklų žiedadulkių), Kalnujų ir Rukų apylinkių medus pasižymėjo dideliu dobilų žiedadulkių kiekiu, atitinkamai 42 ir 32 proc. viso žiedadulkių kiekio. Šyšgirių meduje taip pat nemažai buvo rasta ir kmynų žiedadulkių – 15,5 procento.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad skiriasi Lietuvos regionų botaninė medaus sudėtis. Nors didžiąją dalį tirto medaus ėminių pagrindą sudaro rapsų produkuojamas nektaras, labiausiai regioninė įtaka meduje atsispindi pagal jo įvairovę. Kitaip tariant, rajonuose, kur yra mažiau dirbamų laukų, bitynų pagaminamame meduje galima rasti daug didesnę augalų žiedadulkių, t. y. ir nektaro, įvairovę. Tai lemia ne tik medaus skonį, bet ir kokybę, kadangi tokiame meduje yra aptinkama mažiau pesticidų likučių.

***

Pastaruosius porą dešimtmečių, didėjant žemės ūkio produkcijos poreikiui, stambėjant ūkiams ir įsitvirtinant intensyviajai žemdirbystei, sėjami vis didesni plotai monokultūrinių augalų; mažėja natūralių, žemdirbystės nepaliestų augaviečių plotai, o kartu ir biologinė įvairovė. Tai savo ruožtu lemia ir kitos srities – bitininkystės – pokyčius: nors medaus produkcijos daugėja, tačiau jo rūšinė įvairovė mažėja.