Šių metų pradžioje buvo supaprastintos šių augalų auginimo priežiūros ir tiekimo rinkai nuostatos, tad tikėtina, kad ūkininkams bus daug paprasčiau registruoti įsigytą sertifikuotą sėklą ir laikytis reikalavimų. Tačiau, praėjus daugiau negu ketveriems metams po pluoštinių kanapių auginimo įteisinimo Lietuvoje, informacijos, kaip auginti šiuos augalus, vis dar labai trūksta.

Pluoštinės kanapės (Cannabis Sativa L.) – vieni iš nedaugelio augalų, kuriuos užauginus būtų galima panaudoti visą antžeminę augalo dalį įvairiems tikslams. Pastaruoju metu šių augalų plotai Lietuvoje kasmet didėja. Bendrajame žemės ūkio augalų rūšių veislių kataloge šiuo metu įrašytos 64 veislės, kurios pasižymi skirtingomis savybėmis.

Kaip išsirinkti tinkamą pluoštinių kanapių veislę ir kokias auginimo technologijas taikyti? Pirmiausia reikėtų pradėti nuo paprasčiausio klausimo – kokiam tikslui kanapės bus auginamos. Galimi keli šio klausimo atsakymai: stiebeliams, žiedynams ir (ar) lapams bei sėkloms. Būtent tikslas ir lemia veislės pasirinkimą bei tolesnius technologinius darbus.

Stiebelių auginimas pluoštui

Kanapių stiebeliuose labiausiai vertinamas ilgasis pirminis pluoštas, kuris sudarytas iš 50–70 proc. celiuliozės ir turi tik apie 7 proc. lignino. Plaušeliai gali būti net iki 50 mm ilgio. Toks pluoštas tinka tekstilės pramonei, aukštos kokybės popieriaus gamybai, reaktoplastikams, bioskaidiems polimerams, kompozitams ir kitiems gaminiams, kuriems reikia itin aukšto mechaninio atsparumo, didelis celiuliozės kiekis ir kiti fizikiniai bei cheminiai rodikliai. Ilgasis antrinis pluoštas būna daug trumpesnis – apie 2 mm ilgio ir labiau lignifikuotas negu pirminis. Perdirbant pirminis ir antrinis pluoštai dažniausiai neatskiriami, tačiau kanapes stengiamasi auginti taip, kad antrinio ilgojo pluošto būtų kuo mažiau.

Trumpasis pluoštas randamas kanapių stiebų vidinėje sumedėjusioje dalyje. Jo ilgis apie 0,5 mm ir dažniausiai turi apie 20–30 proc. lignino. Šio tipo pluoštas naudojamas energijos gavybai, kaip kraikas taip pat maišomas į cementą betono savybėms pagerinti. Tačiau iš esmės šis pluoštas labiau vertinamas kaip atlieka, tad auginant kanapes stengiamasi, kad jo būtų kuo mažiau.

Norint išauginti kokybiškus stiebelius, turinčius 20–35 proc. ilgojo pluošto, reikia rinktis aukštaūges, nes jos suformuoja daugiau ilgesnio pluošto bei ilgesnės vegetacijos trukmės veisles. Didinant sėklos normą iki 80–90 kg/ha (apie 300– 350 vnt./m2), suformuojamas itin tankus, plonų (5–8 mm), nešakotų stiebelių pasėlis. Plonesniuose stiebeliuose visuomet būna mažiau trumpojo pluošto.

Pjūties laikas taip pat svarbus: per anksti nupjovus stiebelius, pirminis ilgasis pluoštas dar nebūna susiformavęs. Pjaunant per vėlai – daugėja trumpojo pluošto, o ilgojo pluošto savybės prastėja. Stiebeliai dažniausiai pjaunami prieš pat kanapių žydėjimą. Stiebelių masės (be lapų ir žiedynų), nelygu veislė, galima išauginti nuo 6 iki 18 tonų iš hektaro.

Pjaunant stiebelius, jie turi būti be lapelių. Yra sukurti kombainai, kurie per pjūtį atskiria lapelius nuo stiebų, tačiau šalyje pluoštinių kanapių plotai dar nėra dideli, ir tokio kombaino pirkti neapsimoka. Prieš pjovimą taip pat būtų galima panaudoti desikantus, tačiau Lietuvoje jų nėra registruotų pluoštinėms kanapėms. Pjaunant stiebelius galima smulkinti 50 cm ilgio dalimis. Džiovinti galima natūraliai (paliekant lauke) arba džiovyklose. Drėgmės kiekis sandėliuojant stiebelius neturėtų viršyti 15 procentų. Patogu sandėliuoti, kai stiebeliai būna ritiniuose.

Kanapių auginimas sėkloms

Kanapių sėklos labai maistingos. Jos dažniausiai naudojamos maisto ir kosmetikos pramonėje, gyvūnų pašarų, aliejaus gamybai. Aliejaus kiekis sėklose taip pat būna nevienodas ir svyruoja nuo 24 iki 35 procentų. Populiariausias – šalto spaudimo, nerafinuotas aliejus, išsiskiriantis savo žalsva spalva ir pasižymintis riešutų skoniu bei puikiomis maistinėmis savybėmis. Šis aliejus dėl žemos virimo temperatūros visai netinkamas kepimui, tačiau dėl sudėtyje esančių didelio kiekio polinesočiųjų riebalų rūgščių (net iki 80 proc., iš kurių apie 20 proc. omega-3 ir per 50 proc. omega-6) ir mažo kiekio (apie 10 proc.) sočiųjų riebalų rūgščių, puikiai tinka salotoms, dietiniams patiekalams ir kitiems maisto gaminiams gardinti. Jį taip pat galima vartoti kaip maisto papildą ar kaip kosmetikos priemonę.

Svarbu prisiminti, kad šį aliejų geriausia laikyti šaldytuve arba užšaldyti šaldiklyje. Nelygu veislė, iš vieno hektaro galima gauti 500–1 500 kg sėklų derliaus. Retesniais atvejais, pasirinkus tinkamą veislę ir pritaikius tinkamą auginimo technologiją, iš vieno hektaro galima gauti net iki 2 tonų sėklų derliaus.

Rekomenduojama sėjos norma – apie 30–40 kg/ha (apie 100–200 vnt./m2). Sėjama 12–20 cm tarpueiliais. Mažinti normos nerekomenduotina, nes tuomet augalai nebeužgoš piktžolių ir gali tekti jas naikinti tarpueiliuose mechaniškai. Didinti sėklos normos taip pat nerekomenduojama, nes tuomet sėklos kokybiniai rodikliai būna prastesni, o pačios sėklos – mažesnės.

Tyrimais nustatyta, kad trumpesnio vegetacijos periodo veislės tinkamesnės sėkloms auginti negu ilgos vegetacijos augalai. Veislės aukštis didelės reikšmės derlingumui neturi. Taip pat rekomenduojama rinktis vienanamius (hermafroditus) augalus (angl. monoecious), kuriuose reproduktyviniai (moteriški ir vyriški) organai yra ant to paties augalo. Taip sudaromos palankesnės sąlygos sėkloms užsimegzti. Derlius gali būti imamas praėjus 40 d. po žydėjimo, kai apie 70 proc. sėklų būna subrendusios, o drėgmės kiekis jose būna apie 20–30 proc. Nukūlus derlių sėklas reikia kuo greičiau išdžiovinti iki 9 proc. drėgnumo.

Džiovinimo temperatūra neturėtų būti aukštesnė negu sėkliniams kviečiams džiovinti. Jeigu iš sėklų bus spaudžiamas aliejus, džiovinimo temperatūrą rekomenduojama sumažinti siekiant išsaugoti maistines aliejaus savybes. Sandėliavimas turėtų būti sausoje, tamsioje vietoje. Sėklų daigumas gali būti pradėtas tikrinti tik tuomet, kai sėklos pabūna ramybės periode bent 4–6 savaites. Geriausias jų daigumas išlaikomas apie metus.

Kanapių auginimas žiedynams ir (ar) lapeliams

Kanapių lapeliai ir žiedynai žydėjimo periodu sukaupia didžiausią kanabinoidų kiekį. Vienas iš jų – psichoaktyvi medžiaga THC (tetrahidrokanabinolis). Lietuvoje, kaip ir visoje ES, THC leidžiamas kiekis iki 0,2 proc. Daugelis registruotų veislių šio minimalaus kiekio nepasiekia, tačiau THC tyrimą atlikti privalo kiekvienas augintojas.

Žieduose, šiek tiek ir lapuose, yra gausu įvairių eterinių aliejų, kurie naudojami maisto pramonėje, parfumerijoje, aromaterapijoje. Šių eterinių aliejų nereikėtų painioti su kanapių sėklų aliejumi ar kanapių aliejumi (CBD aliejus).

Vienas vertingiausių, labiausiai ištirtų (iš daugiau kaip 100 rūšių) kanabinoidų, randamų kanapių žieduose ir lapuose, yra CBD (kanabidiolis). Teigiama, kad šis išskirtinis CBD junginys yra itin veiksmingas gydant ar lengvinant šių ligų simptomus: onkologiniai susirgimai, obsesiniai-konvulsiniai sutrikimai, pirmo tipo diabetas, aknė, Alzheimerio liga, epilepsija, miego sutrikimai, šizofrenija ir kt. Maži kiekiai CBD gali būti išgauti specializuotose chemijos laboratorijose. Gryno CBD aliejaus dideliais kiekiais pramoniniu būdu išgauti nepavyksta. Ekstrakcijos metu kartu su CBD gaunamas ir kitų junginių (CBG, CBC, CBN, CBE ir kt.) bei eterinių aliejų mišinys.

Registruotame veislių sąraše esančios kanapės gali sukaupti nuo 0,5 iki 3,0 proc. CBD. Per žydėjimą ant žiedynų susiformuoja maži skaidrios ir lipnios dervos pavidalo lašeliai, kuriuose yra daugiausiai CBD ir kitų aktyvių medžiagų. Renkantis veislę, reikėtų pasirinkti daugiausiai CBD sukaupiančią veislę (apie 3 proc.). Populiarios Felina 32, Futura 75, Antai, Kompolti ir kt. Siekiant išauginti daugiau lapelių, sėklos norma turėtų būti 30–35 kg/ha (apie 150–200 vnt./m²).

Moteriški žiedynai sukaupia daugiau kanabidiolio tipo junginių, todėl galima auginti dvinames veisles (angl. dioecious), kuriose reproduktyviniai (moteriški ir vyriški) organai yra ant skirtingų augalų. Vyriški žiedynai pradeda anksčiau žydėti už moteriškus, todėl pirmiau nudžiūsta.

Nuėmus dar žalius viršutinius lapelius ir (ar) žiedynus, juos kuo skubiau reikia paruošti džiovinimui. Džiovinimo temperatūra neturėtų būti aukštesnė negu 35 ^oC, kitu atveju daugelis augalinėje medžiagoje esančių junginių paprasčiausiai suskyla ir tampa neaktyvūs. Džiovintus lapelius galima naudoti arbatoms, užpilams, ištraukoms gaminti. Vėsiame vandenyje mirkytų lapelių kaukės puikiai tinka probleminei odai gydyti, slopina uždegimą, mažina skausmą.

Vieta rotacijoje, žemės dirbimas ir sėja

Kanapes geriausiai sėti po miglinių javų (kviečių, kvietrugių, miežių ir pan.). Po ankštinių kultūrų ar rapsų sėti nerekomenduojama, nes priešsėliniai augalai gali pernešti tam tikrus ligų sukėlėjus. Kanapės vertinamos kaip kultūra, nejautri atsėliavimui, tačiau mokslininkai patvirtino, kad geriausia šiems augalams į tą patį lauką grįžti tik po ketverių metų.

Patartina, kad iš rudens dirva būtų suarta, o pavasarį reikėtų vengti gilaus germinavimo (gilaus purenimo). Sėklos guolis neturi būti purus. Pluoštines kanapes reikia sėti, kai viršutinis (4–5 cm) dirvos sluoksnis sušyla iki 10–12 ^oC. Sėjama į 2–3 cm gylį. Po sėjos galima privoluoti, kad sėkla turėtų geresnį sąlytį su dirvožemio drėgme. Tik nereikia persistengti – per stipriai suvolavus, sumažėja daigumas.

Dirvožemio savybės ir drėgmės režimas

Sakoma, kad pluoštinės kanapės gali augti bet kokiame dirvožemyje. Tai nėra teisinga nuomonė. Tinkamiausi – neužmirkstantys, priemolio arba priesmėlio, derlingi, 6–7,5 pH dirvožemiai. Laukuose, kuriuose vyrauja netolygus reljefas, o dirvožemio tipai skirtingi, kanapių pasėlis būna labai nevienodas. Tai sunkina derliaus nuėmimo darbus. Kanapėms reikia labai daug drėgmės, tačiau ankstyvaisiais augimo tarpsniais perteklinė drėgmė labai pavojinga. Viršutiniai augalų lapai pradeda gelsti, nustoja augti ir galiausiai žūva. Lietingesniais metais gausūs krituliai gali pridaryti nemažai nuostolių. Sausringas laikotarpis žalingiausias per žydėjimą. Drėgmės trūkumas gali visai sustabdyti žydėjimą. Tai aktualu kanapes auginant sėkloms.

Piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolė

Kanapės – vienas iš greičiausiai augančių augalų, todėl, net ir sudygus įvairioms piktžolėms, greitai jos visiškai nustelbiamos. Ligų ir kenkėjų Lietuvoje kol kas neužfiksuojama, tačiau kitose šalyse pluoštinių kanapių augintojai dažniausiai susiduria su stiebų baltuoju puviniu (Sclerotinia scleriotorum) ir žiedyno pilkuoju puviniu (Botrytis cinerea). Iš kenkėjų labiausiai išplitusios tam tikrų rūšių skydblakės ir amarai. Deja, registruotų herbicidų, fungicidų ir insekticidų Lietuvoje nėra. Nepatariama prieš sėją laukus apdoroti glifosatais, taip pat ilgiau dirvožemyje išsilaikančiais herbicidais, nes kanapės itin jautrios toksiškam herbicidų poveikiui. Bet koks streso veiksnys vėlesniais tarpsniais skatina THC kiekio didėjimą augale.

Tręšimas – toks pat intensyvus, kaip kviečių

Kokybiškai produkcijai išauginti derėtų vadovautis viena taisykle: kanapių pasėlius tręšti reikia taip pat intensyviai, kaip ir žieminius kviečius ar kukurūzus. Šie augalai labai jautrūs trąšų trūkumui. Lapų ir sėklų derliui auginti rekomenduojama azoto norma net 220 kg/ha v. m., tad maksimali 170 kg/ha v. m. norma turėtų būti išberiama per du kartus, vos tik augalai pradeda intensyviai augti (maždaug 10–20 dienų po sudygimo). Stiebeliams auginti ši norma gali būti šiek tiek mažesnė – 150–160 kg/ha.

Neberti azoto trąšų didelėmis normomis, kol augalai neturi bent 6–8 lapelių, nes daigai gali žūti. Per didelės azoto normos lemia prastesnės kokybės ir mažesnės išeigos pluošto kiekį. Fosforo ir kalio daugiausia reikia auginant stiebelius. Fosforo – 60 kg/ha v. m., kalio – 80–90 kg/ ha. Šiek tiek mažiau, apie 45–50 kg/ha v. m. fosforo, ir 50–60 kg/ha kalio reikia auginant kanapes sėkloms ar lapeliams. Sieros kanapėms reikia apie 30 kg/ha, nesvarbu, koks auginimo tikslas.

Kalcio daugiausiai reikia lapeliams auginti, šiek tiek mažiau auginant stiebelius. Verta atlikti dirvožemio tyrimą. Jeigu kalcio yra iki 6 mg/kg – tręšti nereikia, kitu atveju tinkamiausia trąša – kalcio amonio nitratas (apie 100 kg/ha f. sv.).

Tikėtina, kad kalcio, kaip ir magnio, gali trūkti, jeigu dirvožemio pH žemesnis negu 7,0. Auginant stiebelius, magnio reikėtų apie 5–10 kg/ha, o lapų ir sėklų auginimui ši norma didinama iki 20 kg/ha.

Stiebeliams ir lapeliams auginti svarbiausi yra boras, varis, cinkas ir manganas. Sėkloms auginti labai svarbus cinkas ir varis, kiek mažiau – manganas. Geriausia, kai šių mikroelementų jau būna dirvožemyje dar prieš sėją, nes bet koks purškimas kanapėms sukelia stresinę būklę. Galima išpurkšti didesnės koncentracijos mikroelementinių trąšų ant dirvožemio ir taip išvengti nepageidaujamo streso.

Lokalaus tręšimo taip pat geriau atsisakyti, ypač fosforo trąšomis, mat fosforas neigiamai veikia sėklų dygimą. Galima 2–3 savaites prieš sėją arba praėjus kelioms dienoms po sėjos išbarstyti kompleksines trąšas su atitinkamu kiekiu P ir K. Kanapėms sudygus ir pasiekus 10–15 cm aukštį, galima išbarstyti likusias azoto, sieros ir kalcio trąšas. Laikantis technologinių reikalavimų, visuomet pasiekiama aukštų rezultatų.