Dėl maistinės ūglių vertės ir originalaus skonio, primenančio lazdynų riešutus ir žaliuosius žirnelius, smidrai mėgstami visame pasaulyje. Vertingiausi smidrų ūgliai – tiesiai iš lauko, todėl ir mūsų šalyje kasmet vis daugiau augintojų susidomi šiomis vertingomis daržovėmis.

Panevėžio rajono ūkininkas Vilmantas Dilka daugiau garsėja kaip braškių augintojas, o smidrus jis augina tik savo šeimos poreikiams, tačiau apie šių vertingų daržovių agrotechniką yra sukaupęs labai daug žinių. Vilmantas prekiauja vaistinių smidrų daigais, yra oficialus vienos Nyderlandų firmos atstovas Lietuvoje ir Latvijoje, todėl gerai žino šių augalų populiarėjimo tempus. Pasak V. Dilkos, jau keli daržininkystės ūkiai mūsų šalyje yra įveisę po 1–3 ha plantacijas, kasmet atsiranda vis naujų augintojų.

Vyrauja įvežtinė produkcija

Smidrai (šparagai) – vertingos ankstyvosios daržovės. Dėl savo maistinių, gydomųjų ir, aišku, kulinarinių savybių tituluojami gurmanų, aristokratų ir karalių delikatesu. Išaugus smidrų paklausai visame pasaulyje, didėjo ir jų auginimo plotai. Smidrus auginti yra pelninga, nes smidrai – viena brangiausių daržovių pasaulyje. Daugiausia smidrų išaugina ir eksportuoja Kinija, Čilė, Peru, iš Europos šalių – Vokietija, Nyderlandai, Italija, Ispanija.

„Mūsų prekybos centrai kol kas prekiauja iš Ispanijos, Peru ir kitų tolimųjų šalių atvežtais smidrų ūgliais, kurie per ilgą kelionę į Lietuvą praranda savo išvaizdą ir maistinę vertę. Vertingiausi ir skaniausi yra švieži ūgliai, vartotoją pasiekiantys tą pačią dieną, tiesiai iš mūsų augintojų laukų“, – patikina V. Dilka.

Pasak specialisto, ūkininkams, norintiems užsiauginti kokybišką ir gausų smidrų derlių, prieš įveisiant plantaciją, būtina iš anksto išsiaiškinti smidrų auginimo technologiją, pasirinkti tinkamai paruoštą dirvą, sodinti tik sertifikuotą sveiką sodinamąją medžiagą. Augintojai, kurie planuoja įsigyti didesnį sodinamosios medžiagos kiekį, jų daigų turėtų užsisakyti iš anksto – gruodžio–sausio mėnesį. Beje, sodinant Lietuvoje didesnius smidrų plotus, galima išsinuomoti iš firmos Nyderlanduose sodinimo techniką.

Ir daržovė, ir gėlė

Vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.) – daugiametis smidrinių (Asparagaceae) šeimos žolinis vaistinis, maistinis, dekoratyvus augalas, dažnai vadinamas šparagu. Paplitęs Vakarų Europoje, Balkanuose, Viduržemio jūros pakrantėse, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Lietuvoje kaip daržovinis augalas buvo paplitęs dvarų daržuose bei soduose. Paskui smidrų naudojimas maistui buvo primirštas ir šis augalas, kaip puošnios gėlės (žalieji smidrai), augintos (ir dabar auginamos) darželiuose ir skinamos puokštėms. Savaiminių vaistinių smidrų rasta Nevėžio žemupio ir kai kuriose Nemuno žemupio bei vidurupio aliuvinėse pievose.

Vėliau šis augalas vėl pradėtas vartoti maistui, iš Europos šalių pasiekė smidrų vartojimo maistui tradicijos, auginimo patirtis ir naujausios jų veislės.

Vaistinis smidras – tai 80–150 cm aukščio, šakotą stiebą turintis žolinis, dvinamis augalas. Šakniastiebis storas, su mėsingomis (daug minkštimo turinčiomis) požeminėmis ataugomis. Jų viršutinėje dalyje yra pumpurai, iš kurių išsivysto vienmečiai, stori, sultingi maistui vartojami ūgliai. Jų jauni žali arba išbalinti ūgliai vartojami nuo gegužės iki Joninių.

Žemėje ūgliai būna balti, o jiems pasirodžius dirvos paviršiuje, jų viršūnėlės įgauna rausvai violetinę ar žalią spalvą. Ūgliai dirvos paviršiuje pasirodo trečioje balandžio dekadoje. Jų nenupjovus maistui, gegužės antroje pusėje išsivysto šakotas stiebas su žvyniškais lapeliais, siūliškomis kladodijomis ir žiedų butonais.

Birželio pradžioje prasiskleidžia žiedeliai. Žydi iki birželio pabaigos ar liepos pradžios. Masinio žydėjimo trukmė – apie 20 dienų, tačiau apskritai žydi labai ilgai. Rugpjūčio viduryje augalas turi ne tik žiedų, bet ir vaisių. Apvaisinti moteriški žiedai išaugina uogas, kurios sunokusios būna raudonos ir turi 1–6 sėklas. Dera kasmet. Vegetacija baigiasi spalį, jos trukmė – 170–180 dienų.

Vitamininga ir nekaloringa daržovė

Vaistinis smidras – delikatesinė, dietinė, vitamininga, nekaloringa daržovė, natūralių vitaminų šaltinis pavasarį. Maistui vartojami jauni baltųjų ir žaliųjų smidrų ūgliai. Jaunuose smidrų ūgliuose yra iki 17 lengvai pasisavinamų aminorūgščių, cukrų, įvairių mineralinių medžiagų: cinko, magnio, kalcio, seleno ir kt., taip pat karotino, B grupės vitaminų, C vitamino. Smidrų vertę didina ir eterinis aliejus, kurio sudėtyje yra sieros ir asparagino.

Smidrai šalina iš organizmo chlorą, kuris įprastai labai sunkiai pasišalina iš organizmo. Liaudies medicinoje smidrai vartojami sergant inkstų ir kepenų ligomis bei podagra. Nuo senų laikų smidrai yra laikomi afrodiziaku, senovėje jie net buvo uždrausti vienuoliams.

Iš jaunų smidrų ūglių gaminami labai įvairūs ir skanūs patiekalai: valgomi apvirti 1 min. pasūdytame vandenyje ir užpilti įvairiais padažais, skanūs ir troškinti ar kitaip paruošti. Iš jų gaminami pagrindiniai patiekalai arba naudojami kaip žuvies, jūrų gėrybių ir mėsos patiekalų garnyras, verdamos sriubos, ruošiama piurė. Labai skanūs ir žali ūgliai, juos, kaip ir žaliuosius žirnelius, noriai valgo ir vaikai.

Žalieji ar baltieji?

Yra du pagrindinai smidrų (šparagų) tipai: baltieji ir žalieji. Baltųjų smidrų ūgliai išauga storesni ir ilgesni už žaliųjų. Baltieji smidrai auginami apkaupti žemėse, dėl to yra švelnesnio, malonesnio skonio negu žalieji, nes jų nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai (šie ūgliai neturi chlorofilo). Auginant žaliuosius smidrus, reikia mažiau priežiūros, todėl jie yra pigesni negu baltieji. Beje, žalieji smidrai pagal maistinę vertę yra vertingesni už baltuosius, sukaupia daugiau vitaminų, nes jų dalis pasigamina tiesioginėje saulės šviesoje, turtingi geležies.

Veislės: yra iš ko pasirinkti

Yra daugybė smidrų veislių. Jos skirstomos pagal ūglių spalvą, ankstyvumą, klimato sąlygas. Jauni ūgliai gali būti balti, žali, tamsiai violetiniai, žali su šviesiai violetiniu atspalviu ir rožiniai su violetiniu atspalviu. Pagal ankstyvumą veislės skirstomos į labai ankstyvas (ūglių derlius pradedamas imti balandžio viduryje) ir ankstyvas (derlius imamas balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje).

Visame pasaulyje jau daug metų iš žaliųjų smidrų veislių populiariausia yra derlinga Gijnlim veislė. Be jos galima rinktis ir kitas žaliųjų smidrų veisles: Portlim, Aspalim, Xenolim, kurios skoninėmis savybėmis ir derlingumu mažai skiriasi nuo Gijnlim.

Gijnlim – tai ankstyva, labai derlinga žaliųjų smidrų veislė, atspari smidrų rūdims. Tinkama auginti šaltesnio klimato zonoje ir mažiau reikli auginimo sąlygoms nei kitos veislės. Išaugę ūgliai labai geros kokybės, 16–24 mm skersmens. Gerai auga tiek priesmėlio, tiek priemolio, gerai įtręštoje, humusingoje, laidžioje dirvoje. Į vieną išilginį metrą sodinama po 4 daigus. Pasodinus tankiau, išaugę ūgliai bus plonesni. Tinka auginti didelėse plantacijose ir mėgėjams. Beje, šią veislę galima auginti ir kaip baltuosius smidrus, į išilginį metrą sodinant po 3 daigus.

Populiariausios baltųjų smidrų veislės: Herkolim, Vitalim, Fruchlim, Cygnus. Universalios veislės, tinkamos žaliesiems ir baltiesiems smidrų ūgliams auginti, yra Backlim, Grolim, Prius, Cumulus. Egzotiška veislė – Erasmus, išauginanti purpurinės spalvos ūglius. Šios veislės ūgliai turtingi antioksidantų, gerokai vertingesni negu baltųjų smidrų veislės.

Kiek metų galima imti derlių?

Vienoje vietoje smidrai gali augti 10– 20 metų, laiku ir saikingai juos tręšiant organinėmis trąšomis – perpuvusiu mėšlu ir kontroliuojamo tirpimo (išsiskyrimo – atsipalaidavimo) naujos kartos specialiai smidrams skirtomis mineralinėmis trąšomis. Beje, derlius imamas tik 8–10 metų, nes vėliau produktyvumas mažėja, kadangi smidrai išaugina vis mažesnį kokybiškų ūglių derlių. Taigi, po dešimtmečio labiau apsimoka sodinti naują lauką negu bandyti išspausti naudos iš senojo. „Smidrų gali užsiauginti kiekvienas. Pasisodinę apie 10 metų galėsite mėgautis gurmanišku, sveiku maistu, o paskui smidrams auginti parinkite kitą vietą. Į tą patį lauką smidrai sodinami per 100 metų tik 3 kartus“, – paaiškina V. Dilka.

Per pavasario–vasaros sezoną smidrų ūglių derlių galima imti maždaug kas 2–3 dienas iš vieno augalo. Iš vieno suaugusio augalo per du mėnesius galima nupjauti apie 30 ūglių, sveriančių po 18–25 g, tai iš hektaro galima sulaukti iki 8–12 tonų smidrų ūglių derliaus.

AUGINIMAS IR PRIEŽIŪRA

Vieta

Smidrams auginti tinka giliai įdirbtos, humusingos, neutralios reakcijos, lygios, su geru drenažu, turinčios žemą podirvio vandens horizontą dirvos. Lauke neturėtų užsistovėti pavasarinio polaidžio vanduo. Gruntiniai vandenys turėtų būti ne aukščiau kaip 1 metras. Jei gruntiniai vandenys bus aukščiau negu 50 cm, tai tikėtina, kad po kelerių metų smidrai pradės sirgti.

Smidrų negalima sodinti į lauką, kuriame prieš tai augo bulvės, pomidorai, baklažanai, kukurūzai. Juos galima sodinti po ankštinių augalų, svogūninių daržovių arba juodojo pūdymo. V. Dilka sako, kad prieš smidrų sodinimą Nyderlanduose ištiriamas pasirinkto lauko dirvožemis, ar jis neužkrėstas nematodais ir fuzariozės (Fusarium moniliforme, Fusarium oxysporum) sukėlėjais. Vieno hektaro plote imami keturi dirvožemio mėginiai iš skirtingų vietų, 60 cm gylyje. Jei tiriamoje žemėje randami neleistini kiekiai nematodų ir fuziarozės sukėlėjų, tai į tokį lauką geriau visai nesodinti smidrų. Tokią praktiką vertėtų taikyti ir Lietuvoje.

Dirvos paruošimas

Smidrams sodinti iš anksto, prieš metus, reikia pradėti ruošti dirvą: herbicidais naikinti piktžoles, jei rūgšti dirva – pakalkinti, paskui arti, kultivuoti kuo giliau, kad būtų suardyti sušokę dirvos sluoksniai, kurie trukdo vandeniui nusidrenuoti. Apvertus žemę, paviršinis derlingiausias dirvos sluoksnis atsiras po pasodintomis smidrų šaknimis, ten kur šaknys ir augs. Taip pat patartina auginti žaliąją trąšą: garstyčias, facelijas, gvazdikinius serenčius, kurie dar atbaido ir naikina nematodus, praturtina dirvą maisto medžiagų. Galima į dirvą įterpti gerai perpuvusio mėšlo, kuris didina organinių medžiagų kiekį dirvoje, gerina struktūrą, aeraciją.

Žaliųjų smidrų sodinimas

Smidrų daigai sodinami pavasarį, balandžio pradžioje (pradėjus žydėti šalpusniams), prieš prasidedant jų vegetacijai, kai galima įdirbti žemę. Pirmiausia reikia gerai išpurenti žemę. Po to iškaskime 30–40 cm pločio ir 30–40 cm gylio griovelį, jo dugną papurenkime ir įbarstykime 5 cm perpuvusio mėšlo ar komposto arba kitos organikos: metus laiko pastovėjusio medžių lapų pūdinio, papuvusių medžio drožlių (lapuočių, bet ne spygliuočių), senos žolės. Paskui ant viršaus užbarstykime dar 10–15 cm žemių sluoksnį.

Tada daigų šaknis išdėliokime 30– 35 cm atstumu, į 1 išilginį metrą po 3–5 daigus. Jų šaknis paskleiskime į visas puses vienodai, guldykime pumpurais į viršų ir užpilkime 5–10 cm žemių sluoksniu. Po to pabarstykime kontroliuojamo tirpimo naujos kartos mineralinėmis trąšomis, turinčiomis daug kalio, fosforo ir magnio. Ant viršaus galima užberti 5 cm žemių arba durpių. Į vieną hektarą sodinama apie 23 tūkst. daigų.

Smidrai mėgsta saikingą laistymą – purškimą (dušą), bet nemėgsta užmirkusios dirvos.

Priežiūra pirmaisiais metais

Pirmus metus smidrams reikia leisti natūraliai augti, ūglių nepjauti. Sodinant A kategorijos smidrų daigus, jau kitą pavasarį galima pradėti imti derlių, o sodinant B kategorijos daigus, derlių galima pradėti imti tik po 2 metų auginimo.

Ūgliai pjaunami sulig žemės paviršiumi, kai siekia apie 18–22 cm ilgio, nes išaugę didesni sukietėja ir apkarsta. Kad nupjauti smidrų ūgliai nesuvystų, laikomi drėgname audekle.

Kai smidrų ūglis yra šviežias, tai palenktas jis lūžta, yra labai trapus, traškus, o jei pasenęs ar suvytęs, tada linksta.

Smidrų ūgliai pjaunami iki Joninių, birželio 24 dienos. Paskui augalams reikia duoti natūraliai augti. Po ūglių derliaus nuėmimo, birželio pabaigoje, kol dar nepradėjo augti antžeminė dalis (stiebai), galima nupurkšti leidžiamais Lietuvoje naudoti herbicidais, kad būtų sunaikintos piktžolės.

Kasmet po derliaus nuėmimo, birželio pabaigoje, smidrai tręšiami reikiamu kiekiu specialiai smidrams subalansuotomis kontroliuojamo tirpimo naujos kartos mineralinėmis trąšomis, kurios tolygiai atpalaiduoja maisto medžiagas 3 mėnesius. Todėl per visą vegetaciją augalai nepertęšiami ir netrūksta maisto medžiagų.

Auginant smidrus plantacijose, augalus po derliaus nuėmimo (po Joninių) reikia prevenciškai, dar prieš pasirodant ligų simptomams, purkšti fungicidais. Būtina nuolat stebėti smidrus, ar nepuola kenkėjai. Atsiradus jų invazijai, naudoti insekticidus.

Augalų paruošimas žiemai

Smidrai, kaip akumuliatoriai, per vegetaciją sukaupia maistines medžiagas šaknyse, kurias paskui pavasarį atiduoda augantiems naujiems ūgliams. Rudenį, pradėjus gelsti smidrų lapijai ir stiebams, maisto medžiagos iš antžeminės dalies pereina į šaknis. Dažniausiai lapkritį, kai augalai visiškai pagelsta ir paruduoja, patartina 1–2 cm atstumu nuo žemės paviršiaus nupjauti nudžiūvusius stiebus. Mažose plantacijose nupjautus smidrus reikia išnešti iš lauko ir sudeginti, nes stiebuose žiemoja kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Didelėse plantacijose tai padaryti sunkiau, todėl vėlai rudenį stiebus verta nupjauti ir susmulkinti mulčiui.

Prieš pradedant šalti žemei (dažniausiai gruodį), plantacija mulčiuojama 5–7 cm durpių, iš kurių pašalinta rūgštis, sluoksniu. Mulčiui galima naudoti ir šiaudus arba smulkintas medžių žieves.

Kuo skiriasi baltųjų smidrų sodinimas ir priežiūra?

Baltieji smidrai sodinami taip pat kaip žalieji, tik į lengvą, purią priesmėlio dirvą, nes jie bus apkaupiami. Ūgliai augdami turi lengvai skverbtis žemėje aukštyn, nes, jei dirva bus sunkesnė, ieškodami lengvesnio kelio į viršų ūgliai augs kreivi, jų derlius bus nekokybiškas.

Antrais metais baltųjų smidrų lysves reikia apkaupti 40 cm puria žeme. Atsiradus įtrūkimui kauburyje, toje vietoje reikia šiek tiek atkapsčius, geriausia – specialiu įrankiu, nupjauti smidro ūglį. Nupjautus baltųjų smidrų ūglius reikia 3 valandoms pamerkti į šaltą vandenį, taip jų ūgliai ilgiau laikosi, nesuvysta ir būna švarūs. Prieš vartojimą baltųjų smidrų ūglius patartina nuskusti skustuku, kaip ir morkas. Žaliųjų smidrų skusti nereikia arba nuskutama tik sukietėjusi apatinė dalis.

Balinami smidrai auginami paliekant didesnius atstumus tarp eilių (140– 180 cm), žaliesiems smidrams atstumas tarp eilių 100–120 cm, labai derlingose dirvose galima auginti 80–100 cm atstumais. Nelygu veislė, atstumai tarp smidrų eilių gali būti nuo 100 iki 180 cm, o tarp augalų eilėse – nuo 15 iki 30 cm išilginiame metre.

Svarbu žinoti

Žalieji smidrai gali būti auginami sunkesnėse dirvose, baltieji – lengvose, puriose. Smidrams netinka rūgščios dirvos – tinkamiausias dirvos pH yra 6,5–7,0. Svarbu, kad pH nebūtų mažesnis negu 6,0.