Pieno ūkiuose didžiausias pavojus, kad teks brokuoti karves, yra pirmi du laktacijos mėnesiai. Šis laikotarpis susijęs su kasdien augančiu gyvulio produktyvumu.

Laktacijos pradžioje pašarų arba energijos poreikis yra daug didesnis, negu gyvulio organizmas gali pasisavinti. Kad kompensuotų šį trūkumą, karvės organizmas priverstas naudoti savo kūno riebalų atsargas. Pereinamasis (tranzitinis) laikotarpis dažnai susijęs su neigiamu energijos balansu, todėl šiuo laikotarpiu labai svarbu padėti kepenų veiklai.

Kepenų negebėjimas keisti riebalų į apykaitinę formą, nevisavertis racionas, nepakeičiamųjų aminorūgščių trūkumas ir (ar) disbalansas, prasta pašarų kokybė labai padidina energijos deficitą, skatina riebalus kauptis kepenyse ir ypač didina ketozės riziką. Visa tai neigiamai veikia pieno produkciją, gyvulių sveikatą, taip pat – ir reprodukcines funkcijas.

Būtina intensyvi ėdamumo kontrolė

Raciono ėdamumo lygis tranzitiniu laikotarpiu lemia energijos deficito laipsnį. Tai tiesiogiai susiję su riebalų kiekiu, kurį gyvulio organizmas turi mobilizuoti, kompensuodamas susidariusį energijos trūkumą. Tai turi įtakos kepenų apkrovimo lygiui ir rizikai atsirasti kepenų riebalinei distrofijai.

Aukšto produktyvumo ūkiuose pašarų suėdimo kontrolė melžiamų karvių grupėse vyksta nuolat. Jeigu gyvulys nepakankamai ėda pasiūlytą racioną, specialistai operatyviai aiškinasi priežastis ir jas nedelsiant šalina. Naujausi stebėjimai parodė, kad raciono ėdamumas paskutinę savaitę prieš apsiveršiavimą yra itin svarbus veiksnys, lemiantis karvių produktyvumą ir sveikatingumą po apsiveršiavimo.

Vertinant lentelėje pateiktus duomenis matyti – sumažėjęs raciono ėdamumas prieš numatytą veršiavimąsi gerokai padidina galvijų sergamumą ir brokavimą po apsiveršiavimo. Taigi, galima teigti, jog intensyvi ėdamumo kontrolė vėlyvuoju užtrūkusių karvių laikotarpiu yra būtina.

Raciono suėdimą kontroliuoti galima sveriant pašarus, taip pat ir paprastesniu būdu – vizualiai stebint alkiaduobės prisipildymą. Alkiaduobės užpildymo lygis gali būti vertinamas nuo 1 (tuščia, tuščias didysis prieskrandis) iki 5 (visiškai užpildyta). Siekiamybė laikotarpiu prieš apsiveršiavimą yra nuo 4 (alkiaduobė nežymiai matyti) iki 5.

Jeigu didesnės dalies gyvulių alkiaduobė prisipildžiusi žemiau už normą, rekomenduojama nedelsiant peržiūrėti raciono sudėtį.

Paskutines savaites iki numatyto apsiveršiavimo prasto raciono ėdamumo priežastis gali būti hipokalcemija, acidozė, bloga stambiųjų pašarų kokybė, taip pat komponentai, bloginantys raciono skonį arba sukeliantys insulinorezistencinę būklę.

Dėl ko kyla daugiausia problemų?

Insulinorezistencija – tai sumažėjusi specialių ląstelių sienelėse esančių receptorių reakcija į padidėjusią insulino koncentraciją kraujyje. Dėl to ląstelių viduje neveikia signaliniai mechanizmai, kurie atsakingi už specifinių baltymų sintezę, būtinų gliukozei pernešti iš kraujo plazmos į ląstelę. Dėl šios priežasties susilpnėja gyvulio alkio jausmas ir mažėja suėdamo pašaro kiekis. Gyvulio organizmo energijos trūkumas kompensuojamas sustiprėjusia kūno riebalų mobilizacija. Ypač padidėja kepenų riebalinės distrofijos rizika. Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad apsaugotųjų riebalų šėrimas prieš apsiveršiavimą galvijams gali sukelti insulinorezistencinę būklę, o tai ypač didina ketozės ir riebalinės kepenų distrofijos riziką po apsiveršiavimo.

Acidozinė būklė gali pasireikšti dėl staigaus šėrimo pasikeitimo, pereinant iš ankstyvojo užtrūkusių karvių laikotarpio raciono, kuriame dominuoja menkaverčiai, greitą fermentaciją turintys angliavandeniai, į paruošiamąjį racioną su dideliu krakmolo ir cukraus kiekiu. Todėl rekomenduotina minimali krakmolo ir cukraus koncentracijos suma racione yra 22, maksimali – 24 proc. raciono sausųjų medžiagų (SM). Minimalus lengvai fermentuojamų angliavandenių kiekis būtinas, kad normaliai funkcionuotų didžiojo prieskrandžio gleivinė ir virškinamojo trakto mikroflora pasirengtų būsimam intensyviam racionui po apsiveršiavimo.

Nepakankamas kiekis efektyvios ląstelienos racione arba, kas gana dažnai pasitaiko, šėrimas per stambiai smulkintais šiaudais taip pat gali sukelti acidozinę būklę. Įrodyta, kad minimalus 2 cm šiaudų smulkinimas yra pakankamai efektyvus, vertinant raciono struktūrą. Iš pašaro, kurio šiaudai smulkinti ilgesnėmis negu 5 cm ilgio dalimis, karvės lengvai išrenka koncentratus, todėl ypač padidėja acidozės rizika.

Prastas ėdamumas dėl hipokalcemijos paskutinėmis dienomis iki numatyto veršiavimosi yra gerokai dažnesnis reiškinys, negu galime įsivaizduoti. Hipokalcemija dažniausiai fiksuojama jau sunkios klinikinės formos, kai pasireiškia parezė. Subklinikinė jos forma pasireiškia dar prieš apsiveršiavimą. Tokiu atveju gyvulys būna apatiškas, nenori keltis, nepakankamai atrajoja ir prastai ėda.

Hipokalcemijos priežastis yra kalcio perteklius racione (daugiau negu 4 proc. SM) ir (arba) didelis kalio kiekis (daugiau negu 1,5 proc. SM). Žolės ir ankštinių augalų šienainis yra rizikos veiksnys, kadangi pasižymi aukštu kalcio ir (arba) kalio kiekiu. Todėl, norint gyvulius tinkamai parengti būsimai laktacijai, šių komponentų kiekiai antros užtrūkusių karvių grupės racione turi būti minimalūs. Tai svarbu, siekiant užtikrinti pakankamą efektyvios ląstelienos kiekį racione.

Galvijų hipokalcemijos profilaktikos tikslais gali būti naudojamos anijoninės druskos. Tai efektyvi priemonė, tačiau reikia žinoti, kad neapsaugotų (grynų) anijoninių druskų naudojimas gali sukelti nepageidaujamą efektą – tokios druskos yra higroskopiškos ir keičia skonines pašaro savybes. Dėl minėtų priežasčių gali sumažėti pašaro ėdamumas ir tikėtinas labiau neigiamas negu teigiamas efektas. Tokiu atveju, renkantis šį problemos sprendimo būdą, labai svarbu patikrinti, ar konkrečiu atveju nemažėja pašaro ėdamumas.

Prasto apetito priežasčių daugybė

Jeigu nepakankamai ėda (alkiaduobės užpildymas 3 ir mažiau) pavieniai bandos gyvuliai, reikia ieškoti kitų galimų to priežasčių. Tai gali būti:

• per didelė gyvulių koncentracija grupėje, siauri praėjimai garduose žemesnio rango gyvuliams neleidžia patekti prie šėrimo stalo ar girdyklų;
• karvių nutukimo problema;
• infekciniai susirgimai (pvz., mastitas), medžiagų apykaitos sutrikimai;
• hipokalcemija dėl karvių amžiaus (ketvirto veršingumo ir vyresnių), net kai racionas yra optimalus.

Tokiais atvejais galima formuoti atskirą padidintos rizikos gyvulių grupę, kurioje taikomos individualios medžiagų apykaitą atkuriančios priemonės, atsižvelgiant į pirminę sumažėjusio ėdamumo priežastį. Galimos priemonės gyvulio medžiagų apykaitai atkurti:

• mielių arba specialių energetikų girdymas;
• propilenglikolio girdymas (tik praėjus porai valandų po šėrimo);
• papildomas individualus, tačiau ne į valias, šieno šėrimas (apie 0,3–0,5 kg/ gyvuliui);
• individualus kalcio boliusų atidavimas prieš apsiveršiavimą ir intraveninio kalcio preparatų skyrimas iš karto po apsiveršiavimo;
• žemesnio rango karvių pervedimas į atskirą erdvų gardą (tačiau nelaikyti pavienių);
• sergančioms karvėms skirti kombinuotą gydymą kartu su skausmą malšinančiais medikamentais, nes skausmas mažina apetitą.