Vienas iš būdų saugoti ekosistemų tvarumą – grįžti prie laiko patikrintų ūkininkavimo būdų, sugrąžinti į ūkius pupinius augalus ir daugiametes ankštines žoles. Lubinai – pastaruoju metu nepelnytai primiršti pupiniai augalai.

Šiuo metu Lietuvoje yra auginami vienos rūšies – siauralapiai lubinai (Lupinus angustifolius L.). Dėl biologinių ir morfologinių savybių siauralapiai lubinai gerai auga ir dera derlingesniuose sukultūrintuose dirvožemiuose, tačiau pastaruoju metu dėl klimato kaitos ir plintančių grybinių ligų siauralapiams lubinams rekomenduojame parinkti sukultūrintas lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvas.

LAMMC Vokės filiale 2015–2017 m. Žemės ūkio ministerijos užsakymu buvo atlikti tyrimai, kurių tikslas buvo sukurti naujas siauralapių lubinų auginimo technologijas, tinkančias taikyti ekologiniame gamybos ūkyje, parinkti ir rekomenduoti tinkamiausias auginti ekologinėje gamyboje lubinų veisles. Buvo tiriamos 9 Lietuvoje registruotos ir neregistruotos, bet auginamos siauralapių pašarinių lubinų veislės, 2 nauji perspektyvūs selekciniai numeriai, 2 registruotos siauralapių sideracinių lubinų veislės ir 2 perspektyvūs siauralapių sideracinių lubinų selekciniai numeriai.

Lubinai – tai nemodifikuoti augalai, kuriuos galima genetiškai tobulinti, siekiant, kad atitiktų aukštus žemės ūkio ir maisto pramonės kokybės reikalavimus.

Pagrindinės problemos – piktžolės ir grybinės ligos

Viena iš rimtesnių problemų, trukdančių užauginti sveiką ir gausų sėklų derlių – pasėlių piktžolėtumas ir plintančios grybinės ligos. Dėl biologinių savybių ir augimo ypatumų lubinai negali konkuruoti su piktžolėmis. Retuose lubinų pasėliuose piktžolės greitai užima vyraujančią padėtį agrocenozėje.

Lubinai sudaro puikias sąlygas vystytis piktžolėms: dėl lubinų šaknų sistemos ypatumų maisto medžiagos iš gilesnių dirvos sluoksnių papuola į viršutinius ir taip aprūpina piktžoles maisto medžiagomis. Pamažinta lubinų sėklų išsėjimo norma didina ne tik pasėlių piktžolėtumą, bet ir sudaro geresnes sąlygas ligoms ir kenkėjams plisti.

Remiantis tyrimų duomenimis, per pastaruosius 15 metų lubinų pasėliuose labai išplito grybinės ligos: antraknozė (Colletotrichum gloeosporioides (Penz.) Penz. & Sacc ir Kabatiella caulivora (Kirchn.) Karak.), juodspuogė (Phomopsis leptostromiformis (Kuhn.) Bubak.), ceratoforozė (Ceratophorum setosum Kirchn.), pilkasis puvinys (Botrytis cinerea Pers.), fuzariozė (Fusarium spp.) ir kt.

Sukėlėjas gyvybingas išlieka ne ilgiau kaip trejus metus

Kaip parodė 2015–2017 m. atlikti tyrimai, pagrindiniai veiksniai, lemiantys antraknozės sukėlėjo Colletotrichum gloeosporioides plitimą lubinų pasėliuose – tai meteorologinės sąlygos ir patogenu užkrėsta sėkla.

Sėkla infekuota gali būti tiek iš išorės, tiek infekcija gali plytėti viduje. Tyrimais nustatyta, kad antraknozės grybo sukėlėjas sėkloje gyvybingas išlieka ne ilgiau kaip 3 metus, todėl patartina sėklą sėti ketvirtaisiais metais.

Antraknozės sukėlėjo vystymuisi reikia 18–24 ^oC vidutinės paros temperatūros, tris paras išsilaikantis negausus lietus ir vėjas, kadangi grybo sporos plinta oro lašeliniu būdu.

Lietuvoje lubinų vegetacijos pradžia išimtinais atvejais – balandžio trečio dešimtadienio pabaiga, o paprastai – gegužės pirmas antras dešimtadienis. Šiuo periodu Lietuvoje paprastai vyrauja arba šalti ir lietingi, arba karšti ir sausi orai, kurie netinka antraknozės sukėlėjui vystytis ir plisti ankstyvaisiais lubinų augimo tarpsniais (BBCH 11–25).

Meteorologinių sąlygų analizė rodo, kad pastaraisiais metais pasireiškia didelis dienos ir nakties temperatūrų svyravimas. Dieną oro temperatūra dažnai viršija 22 ^oC, o naktį nukrenta iki 6–8 ^oC šilumos. Temperatūros svyravimai stabdo patogeno vystymąsi ir atitolina augalų užsikrėtimą. Nustatyta, kad antraknozės sukėlėjui vystytis reikalingi būtent jauni augalo audiniai. Antraknozė pavojaus nesukelia lubinams, pasiekusiems geltonosios brandos pradžią (BBCH 87–91).

Tyrimais nustatytas ir ketvirtas svarbus veiksnys, lemiantis lubinų veislių atsparumą antraknozei – tai veislių atsparumas virusams. Geltonosios pupelės mozaikos virusas (Phaseolus virus) plinta su lubinų sėkla ir yra platinamas amarų. Pagrindiniai susirgimo požymiai: susiaurėję augalų lapai, didelis šakojimasis, vėlyvas žydėjimas, užsitęsusi vegetacija. 2015– 2017 m. lubinų pasėliuose antraknozė dėl netinkamų meteorologinių sąlygų plito minimaliai ir buvo pažeisti tik vėliau sudygę atskirų veislių virusuoti augalai.

Kova su virusinėmis ligomis daugiau yra profilaktinio pobūdžio – svarbu laiku naikinti amarus, mažinti pasėlio piktžolėtumą, didinti tankumą, parinkti tolerantiškas veisles ir anksti pasėti. Kaip mažiau atsparias virusams, galima išskirti veisles VB Vilniai, Boruta, Borlu, Sonate.

Kad lubinų neužstelbtų piktžolės

Ekologinėje ūkininkavimo sistemoje vienas iš svarbesnių augalų auginimo technologijos klausimų yra kuo geresnių augimo sąlygų sudarymas auginamiems augalams ir kuo nepalankesnių – piktžolėms. Siauralapių lubinų stelbiamajai gebai įtakos turi meteorologinės sąlygos ir veislių morfologinės savybės – augimo greitis, šakojimosi pobūdis, augalo aukštis, lapų išsidėstymas. Veislės, pasižyminčios simpodiniu šakojimusi (kai pagrindinė ašis yra sudėtinės kilmės, daugelio vienas po kito einančių augimo kūgelių veiklos padarinys), išaugina didelį šoninių atžalų kiekį tuomet, kai yra tinkamas augalams šilumos ir drėgmės balansas.

Pastarųjų metų meteorologinių sąlygų analizė rodo, kad augalams dygstant trūksta šilumos ir drėgmės, todėl lauko daigumas gerokai mažesnis už laboratorinį sėklų daigumą. Aukšta oro temperatūra ir žemas kritulių kiekis, kai augalai intensyviai auga (birželio–liepos mėnesiais), stabdo šoninių atžalų vystymąsi ir augimą, retėja pasėlis, susidaro palankios sąlygos piktžolėms plisti, todėl yra labai svarbu pasirinkti tinkamą veislę ir sėklų išsėjimo normą. Didžiausias potencines derlingumo galimybes turi tokio tankumo pasėlis, kuriame augalų biomasė vienodai dengia dirvos paviršių, augalai nestelbia vienas kito, tačiau yra pajėgūs konkuruoti.

Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, auginant lubinus monokultūroje ekologiniuose ūkiuose, tinkamiausia išsėjimo norma linkusioms šakotis veislėms yra ne mažesnė kaip 1,4 mln. daigių sėklų į hektarą. Siauralapių mažo alkaloidingumo ir sideracinių lubinų pasėliuose, esant pasėlio tankumui 128–153 gausiai besišakojančių lubinų augalų viename kvadratiniame metre, prieš derliaus nuėmimą piktžolių kiekis siekė 87,2–25,4 vnt. m^-2, o piktžolių masė siekė tik 81,4–20,1 g m^-2.

Retuose nesišakojančių mažo alkaloidingumo ir sideraciniuose siauralapių lubinų pasėliuose, esant pasėlio tankumui 106,1–115,1 vnt. m^-2 augalų, piktžolių kiekis iššaugo nuo 126,0 iki 186,9 vnt. m^-2, piktžolių masė siekė 168,4–212,8 g m^-2. Nustatyta tinkamiausia išsėjimo norma linkusioms nesišakoti veislėms (Boruta, VB Ugniai) yra 1,6–1,7 mln. daigių sėklų į hektarą.

Visų tirtų mažo alkaloidingumo veislių potencinės galimybės yra palyginti didelės. Derlingumu išsiskyrė VB Antaniai, Kadryl, Nr.1672, Nr.1710, Boregini, jų sėklų derlius siekė 2,6–2,75 t ha^-1.

Gausus kritulių kiekis birželio–liepos mėnesiais 2016–2017 m. turėjo itin teigiamos įtakos siauralapių sideracinių lubinų žaliosios masės ir sėklų derliaus formavimuisi. Tiriamų siauralapių sideracinių veislių VB Derliai, VB Ugniai ir selekcinių numerių Nr. 1779 ir Nr. 1820 blizgančių ankštelių tarpsniu (BBCH 71–73) žaliosios masės derlius siekė 42,6–72,0 t ha^-1, biologinis sėklų derlius – 2,1–4,4 t ha^-1.

Kuo naudingi lubinų mišiniai su javais?

Siekiant padidinti siauralapių lubinų konkurencingumą su piktžolėmis ir gauti didesnį derlingumą ekologiniuose ūkiuose, tyrimų metais mažo alkaloidingumo siauralapiai lubinai buvo sėjami mišiniuose su vasariniais kviečiais. Lubinus auginti mišiniuose su migliniais javais dėl skirtingos augalų vystymosi biologijos ekonomiškai apsimoka dėl didesnio fitoimuniteto, kadangi tokiame sutankintame pasėlyje mažiau plinta ligos ir kenkėjai.

Pasirinkus siauralapių lubinų 1,05 mln. daigių sėklų ir 3 mln. vasarinių kviečių daigių sėklų išsėjimo normą į hektarą, pasėlyje susiformuoja tinkama agrofitocenozė, galinti konkuruoti su piktžolėmis šviesos, maisto medžiagų ir vandens atžvilgiu. Remiantis vidutiniais 2016–2017 m. tyrimų duomenimis, piktžolių skaičius lubinų ir kviečių mišiniuose sumažėjo 1,5 karto, o piktžolių masė sumažėjo 1,6 karto, palyginti su lubinais, augintais monokultūroje.

Mišinių derlingumas svyravo nuo 2,35 iki 3,05 t ha^-1. Didžiausias mišinio sėklų derlius buvo gautas variantuose su šiomis lubinų veislėmis: VB Vilniai, VB Antaniai, Boregini, Nr. 1710, Nr. 1672, Kadril, Boruta, derlius svyravo nuo 2,98 iki 3,05 t ha^-1. Tinkamiausios auginti mišiniuose su vasariniais kviečiais Nr. 1672, Nr. 1710, VB Antaniai, Boregini, Sonate ir Boruta; šios veislės ir selekciniai numeriai mišiniuose, esant drėgmės pertekliui, nestelbia kviečių.

Lubinų auginimas sutankintame su vasariniais javais pasėlyje – tai ekonomiškai apsimokanti ekologiniams ūkiams siauralapių lubinų auginimo technologija.

***

Kas stabdo antraknozės sukėlėjo plitimą?

• Sėklos išlaikymas trejus metus (sėti tik ketvirtaisiais).
• Ne pernelyg ankstyva sėja: balandžio trečias dešimtadienis – gegužės pradžia.
• Išvengti užkrato ankstyvaisiais augimo tarspniais – nuo geltonosios brandos pradžios antraknozė lubinams nepavojinga.
• Virusams atsparios lubinų veislės.

REKOMENDACIJOS

• Siauralapiams lubinams tinkamiausias sėjos laikas yra balandžio trečias – gegužės pirmas dešimtadienis.
• Gryname sutankintame siauralapių lubinų pasėlyje rekomenduojama išsėjimo norma – ne mažesnė kaip1,4 mln. daigių sėklų į ha.
• Mišiniuose su vasariniais kviečiais rekomenduojama išsėjimo norma tokia: siauralapių lubinų – 1,05 mln., vasarinių kviečių – 3 mln. daigių sėklų į ha.
• Norint apsaugoti nuo antraknozės sukėlėjo plitimo ankstyvaisiais augalų vystymosi tarpsniais, rekomenduojama sėti 3 metus išlaikytą sėklą.
• Lengvos granuliometrinės sudėties dirvose rekomenduojame auginti monokultūroje arba mišiniuose su vasariniais kviečiais šias mažo alkaloidingumo siauralapių lubinų veisles: VB Antaniai, VB Vilniai, Probor, Kadryl, Tango , Sonate, Nr.1672, Nr.1710, Boregini.
• Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvoje labiau tinka auginti (monokultūroje ir mišiniuose su vasariniais javais) determinantinę siauralapių lubinų veislę Boruta. Šios veislės išsėjimo normą rekomenduojame didinti 30 proc. nuo išsėjimo normos (1,4 mln. daigių sėklų į hektarą).
• Siauralapių sideracinių lubinų veislės VB Derliai, VB Ugniai, Nr. 1820, Nr. 1779 yra tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose visoje Lietuvoje.