Australijos, Amerikos, Azijos ir Europos gyventojai augina ir suvalgo daug salierų. Deja, mūsų šalyje salierai, kaip daržovės, prieskoniniai ir vaistiniai augalai, dar nėra pakankamai vertinami. Metas keisti požiūrį, juolab kad užsiauginti salierų nesunku.

Salierų (Apium L.) gentyje priskaičiuojama per dvidešimt rūšių augalų. Jau prieš 2 000 metų salierus, kaip dekoratyvius ir vaistinius augalus, augino graikai, romėnai, egiptiečiai. Kaip gydomąsias žoleles salierus pirmieji Europoje 15 amžiuje pradėjo vartoti vokiečiai, kiek vėliau – ir prancūzai. Plačiau salierus europiečiai pradėjo auginti 18 amžiuje. Jie buvo vadinami kvapiaisiais salierais ar kvepiančiomis petražolėmis. Po pirmojo pasaulinio karo salierai pradėti vartoti ir Lietuvoje.

Salierų ūkinio vertingumo tyrimų pradžia Lietuvoje galima laikyti 1980 metus. Nuo tada Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės institute įvertinta per 50 įvairių salierų veislių ir hibridų. Pastaruoju metu į mūsų šalies Nacionalinį augalų veislių sąrašą salierai neįtraukti, o Lietuvoje jų selekcija nevykdoma.

Į Europos Sąjungos (ES) bendrąjį daržovių rūšių veislių katalogą yra įrašyta per 160 salierų veislių ir hibridų. Daugiausia salierų veislių sukuriama Nyderlanduose. Tik ištyrus, įvertinus įvairių veislių augimo priklausomybę nuo šalies meteorologinių veiksnių, įvertinus jų biologines savybes, produktyvumą, galima konkrečią veislę rekomenduoti auginti gamybiniuose plotuose mūsų šalies daržininkams. Dažnai užsienio mokslininkų darbuose pateikta informacija neatitinka mūsų šalyje gautų rezultatų.

Biologinės ir ūkinės savybės

Valgomieji salierai (Apium graveolens L.) priklauso salierinių (Apiaceae Lindl.) šeimai. Augalai dvimečiai, kilę iš Pietų Europos ir Azijos pajūrio kraštų. Lietuvoje auginami gumbinio varieteto (Apium graveolens L. var. rapaceum (Mill.) DC.), lapkotinio varieteto (Apium graveolens L. var. dulce (Mill.) Pers.) ir lapinio varieteto (Apium graveolens L. var. secalinum Alef.) valgomieji salierai. Dažnai jie paprasčiau vadinami tiesiog šakniniais (gumbiniais), lapkotiniais ir lapiniais salierais.

Pirmaisiais augimo metais valgomieji šakniniai salierai išaugina aromatingus, mėsingus apvalius ar kiek plokščius gumbus su daug pridėtinių smulkių šaknelių apatinėje dalyje, valgomieji lapkotiniai salierai – sultingus, mėsingus ir storus lapkočius, valgomieji lapiniai salierai – aromatingas lapų skroteles. Antraisiais metais, pasodinus pasodus, augalai išaugina žiedinius šakotus stiebus iki 1,2 m aukščio, skėtinius žiedynus iki 20 cm skersmens, žydi žalsvai gelsvais žiedeliais ir subrandina smulkias, pilkšvai rudas smulkias sėklas. 1 000 sėklų sveria 0,46 gramo. Sėklos daigios išlieka 4–5 metus.

Dirva ir sėjomaina

Priešsėliams salierai nėra labai reiklūs, tačiau reikia vengti auginti po šakniavaisinių daržovių. Geri priešsėliai yra agurkai, pomidorai, ankštinės daržovės. Pagrindinė sėjomainos taisyklė – nesodinti tų pačių ir jiems giminingų augalų toje pačioje vietoje 3–4 metus. Geriausia pasirinkti atvirą, gerai vėdinamą, saulėtą vietą. Salierai nepakenčia šviežio mėšlo, nes augančių augalų lapiją dažniau pažeidžia septoriozė. Patariama auginti šalia kopūstų, pupų ir pupelių, pomidorų, nes stiprus salierų aromatas atbaido kenkėjus.

Valgomieji šakniniai salierai gerai augs sukultūrintose, trąšiose, puriose, pakankamai drėgnose lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio dirvose. Jiems auginti netinka durpinė, rūgšti, supuolusi ir užmirkstanti dirva. Optimalus dirvos rūgštumas turėtų būti 6,2–7,3 pH (neutralus – mažai šarminis). Jie nemėgsta šviežio mėšlo, nes tada gumbai išauga labiau šaknyti. Literatūroje rašoma, kad sveikesni ir tinkamesni ilgam laikymui būna augę sunkesnėse dirvose gumbai.

Formuojantis gumbams (šakniavaisiams) augalams reikia daugiausia drėgmės.

Lapkotiniai ir lapiniai salierai geriau augs lengvo priemolio dirvose, turinčiose daugiau humuso. Tinka jiems ir nerūgšti durpinė, ir priesmėlio dirva. Geriausias dirvos rūgštumas pH 6,0–7,0. Sunkios molėtos ir smėlingos dirvos jiems auginti netinka. Priešsėliams salierai pakantūs. Patariama vengti sodinti po svogūninių, šakniavaisinių daržovių. Svarbu, kad augalams netrūktų drėgmės.

Dirvos paruošimas ir sėja

Pagrindinis dirvos dirbimas atliekamas rudenį kompleksiškai, kad pavasarį prieš daigų sodinimą pakaktų tik ją supurenti. Dirvos paruošimo laikas priklauso nuo priešsėlio ir jo derliaus nuėmimo laiko bei lauko piktžolėtumo. Pavasarinį dirvos paruošimą svarbu atlikti tą pačią dieną prieš salierų daigų sodinimą.

Salierai (ypač šakniniai) yra ilgos vegetacijos augalai. Optimalus sėjos laikas į šildomą šiltnamį (daigyną) – kovo pirmas dešimtadienis. Vėliau salierai auginami nešildomuose šiltnamiuose. Lapkotinių ir lapinių salierų daigus galima auginti keliais terminais. Ankstyvam derliui gauti sėjama vasario pabaigoje – kovo pradžioje, vėlyvam derliui – birželio pirmoje pusėje.

Salierų daigus galima auginti dviem būdais: pikuojant (persodinant) arba be pikavimo. Geriausia naudoti jau paruoštus durpių substratus. Jei daigai bus pikuojami, patariama sėti į durpių substrato ir smėlio mišinį santykiu 3:1, kuriuo medinės ar polimerinės dėžutės užpildomos vidutiniškai 8 cm sluoksniu. Vietoje smėlio galima naudoti perlitą. Sėjant pakrikai ar į griovelius, sėjama iki 0,5 cm gylio ir lengvai užžeriant smėliu, perlitu ar ta pačia žeme 1–2 mm storio sluoksniu.

Sėklos greičiau dygsta, kai patenka į truputį suspaustą ir drėgną žemę. Po sėjos dėžutės ar kasetės pridengiamos polietileno plėvele, stiklu arba agrodanga. Kasdien pravėdinama atidengiant. Pagal poreikį laistoma 22–25 ºC vandeniu. Nuo sėjos iki sudygimo palaikoma 20–25 °C oro temperatūra ir iki 70–80 proc. santykinis oro drėgnumas. Pradėjus sėkloms dygti, plėvelė ar stiklas nuimami. Salierų sėklos dygsta ilgai – visiškai sudygsta po 13–15 dienų.

Daigų augimo trukmė priklauso nuo sėjos laiko ir sėklos paruošimo. Dygimui pagerinti patariama jas stratifikuoti. Tam salierų sėklos sumaišomos su smėliu santykiu 1:3. Gautas mišinys supilamas į dėžutes ir laikomas po sniegu arba tiesiog šaldiklyje 25–30 dienų. Praėjus minėtam laikui, dėžutės išimamos, kad smėlis būtų birus – apdžiovinama ir sėjama. Taip paruoštų sėklų dygimo laikas sutrumpėja 6–7 dienomis.

Šiltnamyje (daigyne) salierų daigus galima auginti dėžutėse, daugkartinio naudojimo polimerinėse daigintuvėse (kasetėse), durpiniuose ar polimeriniuose vazonėliuose, sustatant juos ant stelažų ar paruoštų lysvių.

Ankstyvos sėjos daigų augimui trūksta šviesos ir reikalingas papildomas apšvietiapšvietimas. Daigus tenka papildomai švitinti per parą iki 10 valandų. Daigų augimui nuo balandžio mėnesio jau pakanka ir dienos šviesos. Vėlesnės sėjos daigus galima auginti šiltnamyje, sėjant sėklą tiesiai į žemę ar po laikinosiomis priedangomis atvirame lauke lysvėse pikuojant ar be pikavimo – tiesiog išretinant.

Kaip išauginti kokybiškus daigus

Kai daigams augti yra pakankamai šviesos, šilumos, drėgmės ir maisto medžiagų, kokybiški salierų daigai užauga per 50–55 dienas po sudygimo. Daigų kokybę lemia sėkla, substratas, apšvietimas, temperatūra, drėgmė, tręšimas, augalo maitinamasis plotas. Pikuojami tik gerai išsivystę daigeliai, turintys 2–3 tikruosius lapelius. Jei daigelio šaknys per ilgos, jas galima patrumpinti trečdaliu. Pikuojama į dėžutes vidutiniškai 5 cm atstumu vieną nuo kito, į polimerines daigintuves (kasetes) ar vazonėlius, pripildytus sudrėkinto durpių substrato.

Salierų daigams auginti geriausia naudoti daugkartinio naudojimo polimerines daigintuves (kasetes) su cilindro ar kubo formos 4–6 cm skersmens lizdavietėmis. Taip sutaupoma ir durpių substrato, ir vandens, o sodinami daigai geriau prigyja. Sodinant salierų daigus mechanizuotai, labai svarbu, kad kasečių lizdų parametrai atitiktų daigų sodinamosios parametrus.

Auginant salierų daigus daigintuvėse (kasetėse), labai svarbu stebėti, kad durpių substratas jose neperdžiūtų. Nelaistyti šaltu vandeniu. Geriausia laistyti rytais 20–23 ºC vandeniu (arba vandens temperatūra turėtų būti ne žemesnė už aplinkos oro temperatūrą). Laistoma silpna srovele. Dėl perteklinės drėgmės durpėse sunkiau vystosi šaknys, sumažėja oro kiekis durpėse, o daigai būna silpni, blyškūs. Durpes reikia purenti, patalpą vėdinti. Jaunus daigelius saugoti nuo skersvėjų.

Kad netįstų daigai ir geriau formuotųsi šaknų sistema, oro temperatūra vidutiniškai 3 dienas palaikoma žemesnė: saulėtomis dienomis 16–18 ºC, apsiniaukusiomis dienomis – 14–16 ºC, naktimis – 12–14 ºC. Apskritai salierų daigams augti geriausia temperatūra yra 20–24 °C dienomis ir 13–15 °C naktimis.

Maisto medžiagų kiekis gerame substrate pakankamas daigams augti 2–3 savaitėms. Vėliau juos reikėtų tręšti papildomai atsižvelgiant į daigų būklę. Jei augalai tampa šviesiai žali ir ištįsta, tai rodo, kad trūksta azoto. Jei lapai tampa violetiniai – trūksta kalio. Jei lapų pakraščiai tamsiai mėlynai žali, taip pat gali trūkti kalio. Papildomai daigams tręšti tinka skystos ir greitai tirpstančios kompleksinės trąšos.

Paaugę salierų daigai pamažu pratinami prie lauko sąlygų – grūdinami: likus maždaug savaitei iki sodinimo, išnešami į pavėsingą vietą lauke ir mažiau laistomi.

Persodiname į nuolatinę augimo vietą

Salierus geriausia auginti lygiame ir puriame dirvos paviršiuje eilėmis. Šakninių salierų daigus geriausia sodinti 60–70 cm atstumais tarp eilių ir 25–30 cm atstumais tarp augalų eilėse. Į lauką daigai paprastai sodinami gegužės pirmoje pusėje. Daigai turi būti neperaugę, sveiki, tvirti, su 5–6 tikraisiais lapais ir stipria šaknų sistema. Šakninius salierus galima auginti ir vagotame dirvos paviršiuje, tik būtina išspręsti laistymo klausimus. Auginant vagotame paviršiuje, gumbus lengviau kasti ir mažiau šaknelių užauga apatinėje šakniavaisio dalyje. Daržininkai mėgėjai augina juos ir lysvėse.

Panašiais atstumais sodinami ir lapkotinių salierų daigai. Lapiniai salierai sodinami mažesniais atstumais: lysvėse – 45 x 30 cm; juostiniu būdu – 50 x 25 cm arba 60 x 20. Salierų daigus patariama sodinti tokiu gyliu, kokiu jie augo dėžutėse ar kasetėse. Prigiję daigai iš pradžių auga lėtai.

Priežiūra: laistyti, purenti, tręšti

Auginant salierus, didžiausią dėmesį reikėtų skirti laistymui. Intensyviausiai gumbai auga nuo rugpjūčio vidurio iki spalio vidurio. Jei šiuo metu trūksta drėgmės, gumbai užaugs smulkūs, turės daugiau šaknelių.

Per vegetaciją dirva purenama 4–5 kartus. Dažnai laistant dirvos paviršiuje susidaro pluta, kuri neleidžia augalo šaknims pasisavinti reikiamo deguonies kiekio. Purenant sunaikinamos ir dygstančios piktžolės. Jaunų augalų tarpueiliai purenami giliai, vėliau – sekliau. Salierų kaupti nereikia.

Geram šakninių salierų derliui išauginti svarbus azotas – vidutiniškai 20 g/ m². Geriausiai jį išberti dalimis: prieš daigų sodinimą, intensyviai augant lapams (birželį) ir pradedant formuotis gumbams (liepą). Būtinas jiems ir fosforas (5 g/m²), ir kalis (25 g/m²). Paprastai trąšos įterpiamos į dirvą prieš daigų sodinimą. Geriausia tręšti daug kalio turinčiomis kompleksinėmis trąšomis. Kai augalai gauna pakankamai kalio, tuomet šakniavaisiai geriau laikosi per žiemą. Šakniniams salierams būtini ir mikroelementai kalcis ir magnis. Kai trūksta boro, augalai greitai suserga vidurinių lapų sausuoju puviniu.

Lapkotinių ir lapinių salierų vegetacijos periodas trumpesnis, ir azotas atiduodamas jiems per du kartus. Lapiniai salierai paprastai azotu tręšiami po kiekvieno lapų nupjovimo. Fosforo ir kalio trąšų lapiniams ir lapkotiniams salierams reikia tris kartus mažiau negu šakniniams. Lapkotiniai reiklūs magniui. Kai augalui trūksta kalcio, pradeda nykti viduriniai lapkočiai, kai lapkočiai įtrūkinėja, augalams trūksta boro, kai lapai raukšlėjasi – molibdeno, kai sulėtėja šaknų augimas – vario.

Papildomai tręšti salierus patariama kompleksinėmis skystosiomis lapų trąšomis, turinčiomis kokybiškam augimui reikiamų mikroelementų. Kalcis ir boras salierams ypač efektyvūs per sausrą.

Apskaičiuoti augalams reikiamą trąšų kiekį galima tik atlikus dirvožemio agrocheminius tyrimus. Pirmą kartą salierus reikėtų papildomai tręšti daigams prigijus, t. y. praėjus 12–15 dienų po sodinimo.

Rekomenduojama profilaktiškai nupurkšti salierus nuo lapų septoriozės (šviesmargės) ir rauplių.

Derliaus nuėmimas – spalio pabaigoje

Augalai atsparūs šalnoms. Daigai pakantūs iki -5 ºC, o suaugę augalai ištveria ir iki -10 °C šaltį. Šakninių salierų derlius imamas spalio pabaigoje. Kadangi gumbų (šakniavaisių) viršutinė dalis būna iškilusi virš dirvos paviršiaus, minusinėje oro temperatūroje gali pašalti, tad kasti galima tik jiems atšilus. Kasdami mechaniškai nepažeiskite gumbų ir viršūninių lapelių. Iškastų šakninių salierų nepalikite ilgesniam laikui su lapais, nes lapai iš gumbo traukia drėgmę ir salierai vysta. Lapus reikia nupjauti nepažeidžiant gumbų ir paliekant iki 1–2 cm ilgio lapkočius. Nepatariama skinti lapų per vegetaciją, nes nukentės gumbų derlius ir jo kokybė.

Per žiemą ilgiau išliks švieži laikomi vėsioje patalpoje sluoksniuojant su smėliu ar durpėmis. Geriausiai jie išsilaiko 0 °C oro temperatūroje ir 97–99 proc. santykinėje drėgmėje. Gumbai išsilaikys iki 6 mėnesių. Lapkotinių salierų derlius imamas atsižvelgiant į daigų sodinimo laiką ir veislės savybes. Nuimti jie ilgai nesilaiko. Šaldytuve, kai nuolatinė temperatūra yra 2–3 ºC, lapkotinius salierus galima išlaikyti iki dviejų mėnesių. Per vegetaciją lapinių salierų lapų derlius imamas kelis kartus, pjaunant 5–6 cm aukštyje nuo dirvos paviršiaus. Augalai greitai atželia.

***

Šaknelės ar viršūnėlės?

Daugiausia auginama ir sunaudojama maistui valgomųjų šakninių salierų, nors sukauptu mineralinių medžiagų kiekiu (kalio, natrio, kalcio, fosforo, geležies, mangano, jodo) augalo lapija lenkia gumbus vidutiniškai 1,5 karto, vitamino C kiekiu – net iki 12 kartų.

***

Panaudojimo galimybės

Vertinamos ir maistui naudojamos visos augalo dalys. Gumbai naudojami švieži, virti, kepti, konservuoti, stiebai dedami į sriubas, salotas, aromatingi lapai naudojami švieži, džiovinti, sūdyti ar šaldyti prieskoniams. Džiovinti salierai naudojami kartu su kitais prieskoniais sudarant prieskonių mišinius mėsos, žuvies, paukštienos, grybų ir daržovių patiekalams paskaninti bei aromatizuoti. Malonus salierų kvapas ypač pagardina baklažanų, bulvių, pupelių, jūros gėrybių ir jūros kopūstų patiekalų skonį.

Daugelyje šalių salierai plačiai vartojami dietinėje mityboje ir liaudies medicinoje. Augale esantis eterinis aliejus, mineralinės medžiagos teigiamai veikia mūsų organizmą. Senovės Indijos bei Kinijos medikai salierais gydė onkologines ligas.

Liaudies medicinoje salierai nuo seno buvo naudojami gydant reumatą, artritą, alergijas. Salierų šaknyse randama daug kalio, magnio, geležies, todėl jais patariama gydyti širdies ir kraujagyslių bei kraujo ligas. Salierai gerina virškinimo sistemos darbą, didina apetitą, vandens ir druskų apykaitą mūsų organizme, naudojama sergant inkstų ligomis. Salieruose yra nemažai natrio, kuris užtikrina kalcio kieko balansą, ypač pagyvenusių žmonių organizme. Salierų sultys veikia raminamai, gerina miego kokybę, veikia antiseptiškai. Salierų kompresais gydomos žaizdos.

***

Salierų vegetacijos trukmė po daigų pasodinimo:

• šakninių – nuo 150 dienų (ankstyvų veislių) iki 185 dienų (vėlyvųjų veislių),
• lapkotinių – 120–130 dienų,
• lapinių – 70–80 dienų. Kadangi vegetacijos trukmė ilga, geriausia salierus į lauką sodinti daigais.