Priešsėjinis dirvos dirbimas yra vienas atsakingiausių darbų. Jo kokybė lemia sėklų įterpimą, jų dygimą ir augalų augimo sąlygas. Pagaliau nuo dirvos paruošimo sėjai priklauso ir degalų sąnaudos šiam darbui, padargų poveikis dirvos struktūrai.

Pernai po labai lietingų metų daug laukų liko rudenį nesuartų, nenuskustų dirvų, dar mažiau dirvų iš rudens patręšta organinėmis trąšomis. Dalis plotų su nenuimtu derliumi taip ir liko žiemoti. Su tokiu praėjusio rudens palikimu pasitiksime šį pavasarį.

Daugiausia rūpesčių bus tose dirvose, kurios iš rudens nebuvo suartos ir ant jų liko susmulkinti paskleisti šiaudai arba šiaudų kupetos su daugybe piktžolių sėklų. Nelengva bus pavasariniam žemės dirbimui tinkamai paruošti dirvas, kurios yra labiau negu kitais metais išklampotos sunkios technikos, sumintos ir išvažinėtos. Keblumų pavasarį dirbant žemę bus visoje Lietuvoje, tiek lengvesnės, tiek sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvose. Reikės parinkti tinkamiausią kiekvienam laukui variantą, kad kokybiškai sugebėtume įdirbti žemę sėjai. Gali būti, kad bendrų priešsėjinio žemės dirbimo taisyklių šiemet negalėsime pritaikyti.

Sulaukti dirvožemio fizinės brandos

Planuojant pavasario dirvos ruošimo darbus, reikėtų nepamiršti, kad tinkamiausias laikas žemę pavasarį pradėti dirbti, kai dirvožemis yra pasiekęs fizinę brandą ir žemė nekimba prie batų ar traktoriaus ratų. Profesorius Petras Vasinauskas mokė, kad žemę galima dirbti tada, kai ją suspaudus delne, pakėlus iki juosmens ir paleidus, grumstai subyra.

Dar viena svarbi sąlyga – nustatyti žemės brandą reikia tame gylyje, kuriuo bus purenama dirva, nes pavasarį pagal žemės paviršiaus džiūvimą 3–8 cm gylyje kartais negalima tiksliai nustatyti žemės brandos. Tai yra svarbu tais atvejais, kai pavasaris labai vėluoja ir saulė staiga ima džiovinti dirvą: tada dirvos pluta bus sausa, o žemė 3–8 cm gylyje – dar visai drėgna.

Pavasarį pirmiausia pradėkime ruošti lengvas dirvas. Jas galime pradėti ruošti šiek tiek drėgnesnes, tokios dirvos greičiau pradžiūsta, todėl jas reikia dirbti taip, kad sėklos geriau pasinaudotų per žiemą susikaupusia drėgme ir greitai sudygtų. Tokias lengvas dirvas galima dirbti prieš sėją sunkiomis akėčiomis, o kultivatorių ar kombinuotą dirvos ruošimo agregatą naudoti ten, kur prisiveisę daug piktžolių, kad padargai savo nagais į paviršių ištrauktų varpučių ir kitų piktžolių šaknis.

Visai kitaip dirbamos sunkesnės priemolio dirvos. Sunkesnėse dirvose ilgiau išsilaiko drėgmė, todėl, kai purenant į dirvos paviršių išsiverčia šlapia žemė, susidaro grumstai, o keletą kartų dirbama ji dar labiau susimindo. Labai svarbu pavasarį stebėti sunkių dirvų būklę ir meteorologines sąlygas, tam pasirenkant tinkamus padargus. Tokius laukus naudingiau du kartus kultivuoti: pirmą kartą 6–8 cm gyliu išilgai arimo, o antrą kartą – 10–12 cm gyliu, įstrižai ar skersai arimo krypties.

Teks prisiminti juoduosius pūdymus

Dar svarbu nuspręsti, ką daryti su neartais žemės plotais. Tuose laukuose galima sėti vasarojų arba palikti laukus juodajam pūdymui. Ūkiai, kurie deklaruoja daugiau kaip 15 ha ariamos žemės, 5 proc. šios žemės turi išskirti ekologiniu atžvilgiu svarbioms vietovėms (EASV) – juodajam arba žaliajam pūdymui bei azotą fiksuojantiems augalams ir tuose laukuose nebus galima naudoti pesticidų. Dažno žemdirbio primiršti juodieji pūdymai privalės grįžti į sėjomainą. Iš rudens nesuartose dirvose kuo puikiausiai galima laikyti juodąjį pūdymą. Pavasarį, po sėjos darbų, galima pradėti ruošti jam dirvas. Neartą žemę pirmą kartą reikėtų įdirbti lėkštinėmis akėčiomis, po 2–3 savaičių lauką kultivuoti ir akėti. Birželio viduryje lauką sekliai (12–15 cm) suarti, jeigu ūkis turi mėšlo, prieš arimą jį iškratyti. Antrą kartą dirvas rekomenduojama arti 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją. Tada ariama visu gyliu – 22–25 cm. Juodasis pūdymas turi atitikti geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) reikalavimus, žemė turi būti įdirbama taip, kad joje nebūtų piktžolių. Tarp arimų pradėjus dygti piktžolėms, laukas turi būti kultivuojamas ir akėjamas. Kiek kartų lauką reikės kultivuoti ir akėti, lems ir meteorologinės sąlygos.

Labai piktžolėtas dirvas (šalpusniai, varpučiai ir kitos šakniastiebinės, šakniaatžalinės piktžolės) galima dirbti sluoksniniu juodojo pūdymo dirbimu. Sluoksninis pūdymas dirbamas taip: pavasarį laukas kultivuojamas ir leidžiama piktžolėms sudygti. Pradėjus dygti piktžolėms, dirva nuskutama 6–8 cm gyliu verstuviniu skutikliu ir vėliau ariama kas 2–3 savaitės, kaskart gilinant keliais centimetrais. Ypač naudinga sluoksniais dirbti sunkias ir vidutinio sunkumo dirvas. Tarp arimo reikia palikti tokį intervalą, kad varpučiai suželtų, bet nesuvešėtų ir juos uždusintų apverčiamo armens sluoksnis.

Jeigu planuojame sėti vasarojų į rudenį nesuartas dirvas, pavasarį skutikliu 14– 16 cm gyliu galima dirvas supurenti arba sulėkščiuoti, o prieš sėją suakėti, jeigu nėra daugiamečių piktžolių. Pavasarį pradžiūvusias piktžolėtas ir sunkesnes dirvas reikėtų sekliai suarti, o po to suakėti.

Visais atvejais žemdirbys turi gerai apskaičiuoti, kurį dirvos ruošimo būdą jam ekonomiškiausia pasirinkti, kuris reikalautų mažiausių energijos sąnaudų ir leistų gauti planuojamą derlių.