Kiekviename gyvulininkystės ūkyje naujagimis veršelis yra laukiamas nuo pat karvės ir telyčios sėklinimo ar kergimo. Veršelio atvedimas pieninių galvijų bandose siejamas su naujos laktacijos pradžia, o mėsinių galvijų bandose – su bandos pagausėjimu. Tačiau džiaugsmą neretai temdo veršelių ligos ir praradimai.

Neįmanoma išsaugoti 100 proc. ūkyje atvestų veršelių, visada bus tam tikrų priežasčių, dėl kurių jų neteksime. Gal bus kalta karvė, o gal bulius ar aplinka, netinkamas šėrimas arba tiesiog kaimynai, laikantys galvijus gretimame tvarte. Pasitaikys ir tokių atvejų, kai jauniklių gaišimo priežastis nebus išaiškinta. Bet blogiausia, kad veršelių netenkame ir dėl nenoro mokytis iš savų ir svetimų klaidų.

Be fiziologinių ir patologinių priežasčių, yra ir tam tikrų gyvulių auginimo ir priežiūros subtilybių, kurios taip pat gali lemti veršelių netektį.

Veršiavimosi įtaka veršelių sveikatingumui

Literatūros šaltiniai nurodo, kad veršingumo trukmė yra 275–285 dienos, tačiau pasitaiko atvejų, kai mėsinių galvijų veršingumas trunka iki 310 dienų. Tam įtakos gali turėti ir karvės amžius, ir bulius. Šie rodikliai yra fiziologiniai, tačiau pasitaiko ir patologijų, dėl kurių pailgėja veršingumo trukmė. Ilgesnė trukmė būna, jeigu jaunos patelės kergiamos ar sėklinamos per anksti, nepasiekus lytinės fiziologinės brandos; jeigu galvijas pernelyg gerai įmitęs ir prasčiau apsivaisino; kai racione trūksta jodo; nešiojant buliuką esant apsigimimui, vaisiaus padėties nukrypimui; karvėms, turinčioms bulių bruožų; esant gimdos užsisukimui.

Trumpesnė veršingumo trukmė būdinga pirmaveršėms, mažesnės kūno konstitucijos, liesesnėms telyčioms ar karvėms. Įprastai veršiavimasis trunka iki 8 val., telyčių paruošiamoji fazė gali trukti iki 6 val., vaisiaus išstūmimo – iki 2 val., o išsivalymo – iki 8 val. Jeigu kažkuri fazė trunka ilgiau, būtina veterinarijos gydytojo apžiūra arba pagalba. Neretai savininkai, tik pamatę vaisiaus vandenų pūslę, stengiasi „padėti“ telyčiai ar karvei veršiuotis, tačiau tokia pagalba neretai tik pablogina veršiavimosi eigą, tokiu atveju gali plyšti gimda (esant nevisiškai atsidariusiam gimdos kakleliui), užsilaikys nuovalos ar atsiras traumų. O vaisiaus vandenų pūslė praplečia gimdos kaklelį, paruošia jį artėjančiam veršiavimuisi.

Jeigu reikia padėti karvei veršiuotis, visada būtina jausti saiką naudojant jėgą. Neretai dėl nekvalifikuotos pagalbos plyšta karvės gimda ir lūžta jauniklio kojos. Pamatę veršelio kojeles neskubėkite jo traukti. Jeigu gimdos kaklelis nebus atsidaręs, suplėšysite jį, pasireikš endometritai, karvė negalės susikergti kitais metais. Iškilus problemoms, pigiau kainuos iškviesti veterinarijos gydytoją negu nekvalifikuotai imtis tokios atsakingos veiklos.

Artėjant veršiavimuisi reikia apžiūrėti ir mėsinės karvės tešmenį – ar nesutinęs, ar ne per daug pritvinkęs. Tai svarbu, kad vos atvestas veršelis galėtų iškart gauti pirmųjų krekenų, nes jei tešmuo sutinęs, speniai per dideli, jei karvė jaus skausmą, veršelis negalės žįsti.

Neretai fermos veršiavimosi patalpose ūkių savininkai įrengia vaizdo stebėjimo kameras, kuriomis gali matyti artėjančio veršiavimosi pradžią ir išvengti skubotų sprendimų, turinčių įtakos tolesnei karvės ir veršelio sveikatai. Šiuo metu Lietuvoje jau yra ūkių, naudojančių inovatyvias numatomo veršiavimosi sistemas, kurios, likus 20–30 min. iki veršiavimosi, informuoja ūkio savininką ar kitą atsakingą asmenį SMS žinute ir balso pranešimu.

Tik gimus veršeliui, būtina išvalyti gleives iš burnos ir nosies ertmių, ištrinti odos paviršių (jei karvė nelaižo), gaivinti, jeigu nosis mėlyna, tačiau veršelis nekvėpuoja (rekomenduojamas krūtinės ląstos masažas, deguonis, šaltas vanduo). Kartais vien pusė kibiro užpilto šalto vandens ant veršelio geriau suaktyvins kvėpavimo centrą, nei netinkamai atliekamas krūtinės masažas. Dviejų valandų laikotarpiu būtina pasirūpinti, kad veršelis gautų krekenų. Mėsinių galvijų bandose karvės gana intensyviai laižo veršelį, retai pasitaiko telyčių, kurių motinystės instinktas nėra išreikštas. Tačiau, jei pasitaikė toks atvejis, tenka ir pamelžti pirmaveršę karvę, kad veršeliui sugirdytume krekenų. Geriausiai krekenos pasisavinamos iki kelių valandų, vėliau žarnų sienelėse esančios poros užsiveria ir didelės baltymų molekulės nebepraeina per žarnų sienelę, todėl per vėlai sugirdytos net ir geriausios kokybės krekenos neužtikrins veršelio atsparumo ligoms.

Viduriavimas – nesibaigianti problema

Būna, kad, karvei apsiveršiavus be papildomos pagalbos, veršeliui laiku sugirdžius krekenas, problemos ištinka dėl kitų priežasčių – dėl zoohigieninių jauniklio aplinkos sąlygų. Svarbiausia ir sunkiausia užtikrinti, kad aplinkos sąlygos būtų palankios veršeliui ir nepalankios įvairiems ligų sukėlėjams. Sakoma, kad veršeliui gresia tik dvi bėdos: kosulys arba viduriavimas, tačiau tiek vieną, tiek kitą susirgimą gali sukelti skirtingi patogenai.

Dažniausi viduriavimo sukėlėjai yra virusai, bakterijos ir pirmuonys. Vos tik pastebėjus viduriuojančius daugiau negu vieną veršelį, reikėtų panaudoti greituosius diagnostinius testus, kurie padės išsiaiškinti ligos sukėlėjus. Neretai viduriavimo priežastis būna drėgnos, nešvarios patalpos. Suprantama, kad tvarte nebus sterilu arba labai švaru, tačiau būtina užtikrinti pakankamą sausų pakratų kiekį. Taip sumažinama patalpoje esanti drėgmė ir sukuriamos nepalankios sąlygos patogenams daugintis. Vien nešvarūs karvių speniai gali tapti E. coli sukelto viduriavimo priežastimi.

Net ir naudojant antimikrobines medžiagas nepavyks sustabdyti viduriavimo, jeigu nepakeisime aplinkos sąlygų. Jei pakratams naudojami supeliję, blogos kokybės šiaudai, jie nesugers drėgmės, o į aplinką patekę mikotoksinai tik paspartins kvėpavimo takų ligas. Nereikėtų bijoti laikyti galvijus lauke. Tinkamai įrengus pašiūrę, kurioje gausiai pakreikta šiaudų, ir ten laikant veršingas karves, joms veršiuojantis patogenų aplinkoje bus daug mažiau.

Viena iš ligų prevencijos priemonių gali būti ir vakcinacija. Šiuo metu Lietuvoje yra registruota keletas galvijams skirtų vakcinų, skirtų veršingoms karvėms ar gimusiems veršeliams vakcinuoti. Tik nereikėtų pamiršti, kad, įsigyjant vakciną, reikia veterinarijos gydytojo paraiškos, būtinas vakcinacijos planas, kurį reikėtų suderinti su rajono Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Tinkamai vykdant vakcinaciją labai sumažėja ligų ir ji gali būti viena iš ligų kontroliavimo priemonių. Vakcinuoti galima tik kliniškai sveiką gyvūną, tad, jeigu veršelis jau kosėja, matyti išskyros iš nosies, tokio veršelio vakcinuoti nereikėtų, pirmiausia būtina paskirti gydymą.

Būna atvejų, kai ūkio savininkas, išgirdęs naujo veterinarinio preparato pavadinimą, kuris „labai padėjo kaimynui“, ima jį naudoti savo ūkyje. Atminkime – veterinarinius vaistus galima naudoti tik veterinarijos gydytojui paskyrus, nustačius tikslią diagnozę. Netinkamai ir netikslingai naudojami preparatai didina mikroorganizmų rezistentiškumą antimikrobinėms medžiagoms ir užaugus veršeliui ta pati medžiaga jau nebepadės.

Suviduriavus veršeliams, nereikėtų pamiršti ir kitų, neantimikrobinių medžiagų: anglies, taninų, kartumynų, gleivinančiųjų medžiagų, kurios tinka simptominiam gydymui. Kaip jau minėta, net tinkamas pakrato kiekis gali sumažinti veršelių viduriavimą ar kvėpavimo takų ligas. Bijodami šalčio ūkių savininkai kartais užkamšo kiekvieną tvarto kertelę, tačiau taip elgdamiesi sumažiname oro judėjimą, patalpoje kaupiasi drėgmė, sukuriamos sąlygos mikroorganizmams plisti ir daugintis.

Kiti rūpesčiai

Veršelis yra jautrus aplinkos pasikeitimui, t. y. bet kokiems aplinkos, pašaro ar temperatūros pokyčiams. Dalis mėsinių galvijų veršiuojasi lauke – pašiūrėse ar tiesiog laukuose. Esant žemai neigiamai aplinkos temperatūrai, veršelis patiria šalčio stresą, dėl to sumažėja krekenų pasisavinimas, sunkiau formuojasi jo imuninė sistema. Pirmieji požymiai, rodantys, kad veršelis patiria šalčio stresą, yra žemesnė kūno temperatūra (mažesnė negu 38,5 °C), veršelis dreba. Veršeliai į aplinkos temperatūros pasikeitimą reaguoja jautriau negu karvės. Tik atvesto veršelio kūno temperatūra būna apie 39,5 ^oC, per pirmąsias 6–8 val. nukrenta iki 38,1–38,2 ^oC ir tik po 2–3 dienų vėl pakyla iki 39–39,3 ^oC. Tačiau, jei guoliavietė šilta ir veršeliams duodama pakankamai krekenų bei pieno, jie gerai jaučiasi, net kai temperatūra yra 5–10 ^oC žemiau nulio. Tad svarbiausia užtikrinti, kad veršelis kuo greičiau gautų geros kokybės ir pakankamą kiekį krekenų.

Infekcijos vartai į veršelio organizmą yra bambagyslė. Daugybę kartų, skrosdami kritusius veršelius, matėme infekcijos židinius bambagyslėje. Uždarykime šiuos vartus – jeigu bambagyslė per ilga, jeigu ją reikia nukirpti, būtina ir dezinfekuoti. Tinka kalio permanganatas, taip pat jodas. Kad bamba keltų mažiau problemų, veršiavimosi gardas turi būti sausas ir švarus, tad reikia negailėti švarių šiaudų.

Būtina nuo pat pirmosios gyvenimo dienos pasirūpinti veršelio priesvoriu, tad, reguliuodami karvių šėrimą, galime reguliuoti ir jų produkuojamo pieno kiekį. Pirmosiomis savaitėmis nereikėtų peršerti karvių gausiu racionu, nes per didelis karvės produkuojamas pieno kiekis gali sukelti veršelio viduriavimą dėl persižindimo. Tik praėjus 6–8 savaitėms galime gausiau pašerti karves žindenes, siekdami, kad augančiam veršeliui pakaktų gaunamo pieno optimaliam priesvoriui užtikrinti. Jau nuo pirmojo mėnesio galima papildomai šerti koncentruotaisiais pašarais, kurie gali būti gaminami ūkyje arba perkami iš gamintojų. Esant pakankamam baltymų kiekiui racione, veršelis galės priaugti taip laukiamus priesvorio gramus, nes ne visos karvės žindenės yra pakankamai pieningos.

Nepamirškite pasirūpinti naujagimių veršelių aplinka, krekenų sugirdymu ir tinkamu veterinarinių preparatų naudojimu, tik tuomet galėsime džiaugtis geru veršelių priesvoriu ir gausėjančia banda.