23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/04
Galvijų virusinė diarėja
  • Prof. Alius POCKEVIČIUS LSMU Veterinarijos akademija Arūnas KURLIANSKAS
  • Mano ūkis

Gydant galvijus pasitaiko atvejų, kai nepavyksta iš karto nustatyti tikslios diagnozės. Pasikartojantys susirgimai bandoje verčia susimąstyti apie rečiau pasitaikančias ligos formas. Įtarę ligą, galvijų savininkai turi nedelsiant kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją, nes uždelsusieji gali patirti skaudžių pasekmių.

Vienoje palaidai laikomų mėsinių mišrūnų galvijų bandoje, kuri kartais papildoma iš kitų ūkių pirktu prieaugliu, praėjusiais metais padaugėjo sergančių galvijų, kurių gydymas buvo neefektyvus. Per kelis mėnesius nugaišo ne vienas galvijas (6–18 mėnesių amžiaus). Analizuojant situaciją, paaiškėjo, kad prieš porą metų į šią bandą buvo įvežtas veislinis bulius. Po kurio laiko padaugėjo abortų, apsigimimų, o atvestas prieauglis buvo silpnesnis, prasčiau augo, buvo jautresnis infekcinėms ligoms.

Klinikinis atvejis

Praėjusių metų rudenį vienas bulius (18 mėnesių amžiaus) pradėjo viduriuoti. Gyvulys buvo apatiškas, mažiau ėdė, todėl atskirtas nuo kitų bandos narių. Taikytas simptominis gydymas, tačiau efekto nebuvo. Bulius sirgo apie du mėnesius, išliesėjo, išsivystė dehidratacija ir jis nugaišo. Panašiu laiku viduriuoti ėmė dar vienas tos pačios bandos 6 mėnesių amžiaus mėsinių mišrūnų buliukas. Pastebėtas seilėtekis, sutino kaklo srities audiniai, liežuvis. Simptominis, antimikrobinis gydymas taip pat buvo neefektyvus, gyvulys nugaišo. Po kurio laiko bandoje dar trims apie 6 mėnesių amžiaus galvijams pasireiškė panašūs ligos požymiai. Visi jie nugaišo, praėjus 2–3 savaitėms nuo ligos klinikinių simptomų pasireiškimo: viduriavimo, dehidratacijos, padažnėjusio kvėpavimo, išskyrų iš nosies, seilėtekio, apatijos, išmatų su krauju ir fibrinu. Visų galvijų, kuriems pasireiškė klinikiniai ligos požymiai, kūno temperatūra nebuvo padidėjusi.

Atlikus koprologinį tyrimą, parazitų neaptikta. Buvo paimtas kraujo mėginys tyrimui dėl virusinių ligų. Atlikus nugaišusio buliuko (6 mėn.) patologinį anatominį tyrimą (skrodimą), nustatytos daugybinės opos, erozijos liežuvyje, stemplėje, didžiajame prieskrandyje, šliuže, plonųjų ir storųjų žarnų uždegimas, dehidratacija, anemija. Remiantis skrodimo duomenimis, įtarta galvijų virusinės diarėjos gleivinių ligos forma.

Laboratorijoje atlikus kraujo serumo imunofermentinės analizės tyrimą galvijų infekcinio rinotracheito ir galvijų virusinės diarėjos atžvilgiu, specifinių antikūnų nenustatyta, o rezultatas dėl galvijų virusinės diarėjos antigeno buvo teigiamas. Remiantis šiais duomenimis, patvirtinta per patologinį anatominį tyrimą įtarta galvijų virusinės diarėjos gleivinių ligos forma. Galvijų bandos laikytojui rekomenduota ištirti gyvulius dėl šios ligos ir, nustačius persistentiškai infekuotus galvijus, pašalinti juos iš bandos. Priminta, jog veislinius gyvulius būtina įvežti iš sveikų bandų, nepirkti galvijų, neištirtų dėl infekcinių ligų, įskaitant galvijų virusinės diarėjos, o įsivežus naujus bandos narius juos karantinuoti, įvertinti vakcinacijos poreikį.

Trumpai apie ligą

Galvijų virusinė diarėja (GVD) yra viena iš labiausiai ekonomiškai nuostolingų infekcinių galvijų ligų. Ligos sukėlėjas – Flaviviridae šeimos Pestivirus genties virusas slopina imuninę sistemą, užsikrėtę gyvuliai tampa imlesni antrinei infekcijai, jie viduriuoja, netenkama produkcijos, dėl virusinės infekcijos vystosi karvių reprodukcijos sutrikimai, sunkesniais ligos atvejais galvijai nugaišta. Dažniausiai serga jauni gyvuliai (6–24 mėnesių amžiaus).

Skiriamos 4 ligos formos: pirminė (ūmi) infekcija, transplacentinė, persistentinė infekcija ir gleivinių liga. Virusas į organizmą patenka per burną, nosies arba lytinių takų gleivinę. Sukėlėjas dauginasi migdolinėse liaukose, vėliau patenka į limfinius mazgus, vystosi trumpalaikė viremija, vėliau kraujyje sumažėja leukocitų. Kliniškai bandose dažniausiai pasireiškia besimptomė arba subklinikinė ligos forma.

Yra skiriami du galvijų virusinės diarėjos sukėlėjo biotipai: necitopatogeninis (šis viruso biotipas yra plačiausiai išplitęs) ir citopatogeninis. Virusas perduodamas per nosies, akių išskyras, šlapimą, seiles, spermą, pieną, vaisiaus skysčius, sukėlėją gali platinti vabzdžiai, kiti gyvuliai ar augintojai, supirkėjai, veterinarijos gydytojai. Susirgimą reikėtų diferencijuoti nuo žiemos dizenterijos, piktybinės galvijų slogos, mėlynojo liežuvio ligos ar galvijų infekcinio rinotracheito.

Po užsikrėtimo, esant ūmiai – pirminei infekcijai, galvijai platina virusą į aplinką ir užkrečia sveikus bandos narius. Ligos klinikiniai požymiai dažniausiai pasireiškia praėjus 6–12 dienų po užsikrėtimo ir trunka 1–3 dienas. Sergantiems gyvuliams išsivysto virškinimo, kvėpavimo sutrikimai, pakyla kūno temperatūra, sumažėja pieno produkcija, matyti gausios išskyros iš nosies ir akių, gali būti pokyčių burnos ertmėje. Galvijai gali apšlubti, randama tarpunagių srities odos pažeidimų. Gyvuliai tampa jautresni antrinei infekcijai, gali atsirasti taškinės kraujosruvos gleivinėse, konjunktyvoje, skleroje. Imunitetas susiformuoja per 2–4 savaites. Atlikus laboratorinį tyrimą dėl galvijų virusinės diarėjos, randama antikūnų nuo šios ligos.

Transplacentinės ligos atveju (placentos barjeras nesulaiko viruso) užsikrėtus ankstyvuoju veršingumo laikotarpiu (iki 4 mėnesių), vystosi embrionų rezorbcija arba atvedami persistentiškai infekuoti veršeliai, kurie yra seroneigiami (neturi antikūnų nuo galvijų virusinės diarėjos sukėlėjo). Kai kurie atvesti persistentiškai infekuoti veršeliai atrodo sveiki, tačiau vėliau jų augimas sulėtėja. Vėlesniu veršingumo laikotarpiu (4–6 mėnesį) užsikrėtusių karvių veršeliams nustatomi įvairūs apsigimimai: galvos smegenų vandenė, odos uždegimas, akių patologijos ar neišsivysčiusi čiobrialiaukė, karvės patiria abortus arba žuvę vaisiai mumifikuojasi. Vaisiai, užsikrėtę vėlesniu veršingumo laikotarpiu, paprastai turi antikūnų nuo galvijų virusinės diarėjos sukėlėjo, vedami mažesni, silpni veršeliai.

Labiausiai galvijų virusinės diarėjos virusą platina persistentiškai infekuoti galvijai, kurie užsikrečia ankstyvuoju veršingumo laikotarpiu. Šiuo atveju kraujyje dažniausiai nerandama specifinių antikūnų, tačiau tyrimas dėl antigeno dažniausiai yra teigiamas. Tokie gyvuliai išlieka viremiški ir platina ligos sukėlėją visą savo gyvenimą. Kliniškai jie gali atrodyti sveiki arba mažesni, su silpnesne imunine sistema. Persistentiškai infekuoti galvijai gyvena trumpiau, paprastai iki 2 metų.

Galvijų virusinės diarėjos forma – gleivinių liga išsivysto persistentiškai infekuotiems galvijams, kai jie užsikrečia pakartotinai, tik šiuo atveju jau citopatogeniniu viruso biotipu, kuris atsiranda mutavus necitopatogeniniam virusui, nustatomam sergančių galvijų organizme. Gydymas neefektyvus, tokius gyvulius tikslinga kuo anksčiau pašalinti iš bandos. Liga gali trukti kelias savaites ar mėnesius, gyvuliams pasireiškia anoreksija, silpnumas, vėliau jie viduriuoja, išmatos su fibrinu ir krauju. Dėl pokyčių burnos ertmėje, junginės gleivinėje paprastai nustatomas stiprus seilėtekis, ašarojimas, gali būti išskyrų iš šnervių.

Galvijų virusinės diarėjos kontrolei galvijų bandoje atliekami laboratoriniai tyrimai. Svarbu įvertinti bandos imunologinę būklę dėl galvijų virusinės diarėjos, identifikuoti užsikrėtusius gyvulius. Labai svarbu nustatyti persistentiškai infekuotus galvijus, kurie yra pagrindiniai viruso platintojai, ir juos pašalinti iš bandos. Ūkiuose reikia laikytis griežtų biosaugos taisyklių, karantinuoti įvežamus gyvulius, ištirti juos dėl infekcinių ligų. Atsižvelgiant į epizootinę situaciją, gali būti priimtas sprendimas dėl bandos galvijų vakcinacijos.