Antanas Dambrauskas turi kuo didžiuotis – sukūrė vieną moderniausių pieno ūkių šalyje ir, savo vaikams įskiepijęs meilę žemei ir gyvuliams, užtikrino darbų tęstinumą.

Žadeikiuose (Šilalės r.) A. Dambrauskas ūkininkauja kartu su šeima. Ne tik dėl darbo jėgos trūkumo, bet ir galvodamas apie savo vaikų ateitį žemės ūkyje, jis ryžosi investuoti į moderniausias technologijas. Beveik prieš trejus metus ūkyje karves melžti pradėjo pirmasis robotas, o vos prieš porą mėnesių buvo sumontuota ir automatizuota šėrimo sistema Trioliet. Ūkyje melžiama 130 karvių, iš viso yra apie 400 galvijų.

Užsitęsęs pieno sektoriaus sunkmetis A. Dambrausko nuo investicijų neatgrasė – ūkis ekologinis, tad už pieną mokama didesnė ir, svarbiausia, metams fiksuota kaina. Todėl jam daug lengviau planuoti pajamas ir išlaidas, negu ūkininkams, kuriems pieno supirkimo kaina keičiama kas mėnesį.

Robotai, pasak Antano, tampa būtinybe dėl to, kad kaime labai trūksta darbo jėgos, vis sunkiau rasti gerą darbininką. Pirmąjį melžimo robotą ūkininkas įsigijo 2015 m. Įvertinęs jo privalumus, Antanas parašė dar vieną projektą ES paramai gauti ir pagal jį pirko antrąjį melžimo, o kartu – ir šėrimo robotą.

Dėl karvių padarė viską, kas įmanoma

Jauniausias Antano sūnus Artūras, gyvulininkystės technologijos magistras, yra dešinioji tėvo ranka ir vienas svarbiausių ūkio architektų. Būtent jam priklausė lemiamas balsas, renkantis automatizuotas sistemas. Nors pirmąjį robotą dar nutarė įsigyti pats Antanas, vėliau jau sūnus skatino toliau modernizuoti ūkį.

„Melžimo robotą pirkau, nes trūko melžėjų. O jau šėrimo robotą įsigijome galvodami apie visiškai automatizuotą fermą ir didesnį primilžį. Be to, Artūras – gyvulininkystės specialistas, žino, kas ir kaip turi būti šiuolaikiniame ūkyje, tad kodėl nepasinaudojus galimybe susieti žinias ir technologijas, ypač esant galimybei pasinaudoti ES parama“, – svarstė A. Dambrauskas, pridūręs, kad be ES paramos apie tokio lygio technologijas būtų galima tik svajoti.

Diegiant automatizuotą šėrimo sistemą buvo rekonstruotas ir tvartas – pastatytas priestatas pašarų virtuvei, pakeistas šėrimo takas, įrengti mėšlo transporteriai, guoliavietėse vietoje guminių kilimėlių patiesti specialūs minkšti čiužiniai, įrengti ventiliatoriai, pakeliamos užuolaidos. „Dėl karvių jau padarėme viską, kas įmanoma“, – sako Antanas. Investuota ne veltui – pagerėjo pieno kokybė, gyvulių sveikatingumas.

Šėrimo roboto Trioliet, kurių Lietuvoje kol kas yra tik du, naudą ūkininkai pajuto iškart – jau per pirmąjį mėnesį vidutinis karvės produktyvumas padidėjo beveik 2 kg. Robotas melžiamoms karvėms šviežio pašaro paduoda 10 kartų per parą, užtrūkusioms – 6, telyčioms – 5 kartus. Tikimasi, kad produktyvumas dar padidės ir robotas turėtų atsipirkti per ketverius metus. Antanas džiaugiasi: „Dabar jau ramu, kad gyvuliai tikrai bus pašerti.“

Rinkdamasis robotą, Artūras su „Ivabaltės“ atstovais buvo nuvykęs į „Trioliet“ gamyklą Olandijoje. Šią šėrimo sistemą jis pasirinko todėl, kad jame nėra akumuliatorių, kuriems reikia papildomų stotelių pasikrauti – žeme savarankiškai po visą tvartą riedantis 3 m3 talpos pašarų vežimėlis su vertikaliais maišymo sraigtais yra sujungtas tik su viršuje nutiesta kontaktine elektros linija. Važiuodamas robotas gali ir maišyti, ir dalyti pašarus. Be to, ši sistema pati pristumia pašarus, robotas važiuoja žeme, gali net kelis metrus pasisukti į šoną, tad šėrimo takas gali būti ir platesnis, kad, esant reikalui, ir nedidelis traktorius į tvartą įvažiuotų. Sistemai palaikyti reikalingas nedidelis elektros energijos kiekis, todėl energijos sąnaudos mažos. Ūkininkai atkreipia dėmesį, kad gyvulių šėrimas labai atpigo dėl sutaupyto kuro.

Artūras pabrėžia, kad labai svarbu visada tas pats tiksliai apskaičiuotas racionas – robotas iš pašarų virtuvės pasiima užprogramuotą kiekį šiaudų, žolės, kukurūzų siloso, melasos, koncentruotųjų pašarų, mineralų ir kitų raciono sudėtinių dalių. Esant labai sausam pašarui, galima įleisti ir vandens jam sudrėkinti. Svarbiausia, karvės visada gauna vienodą pašarą, žmogiškasis veiksnys visiškai eliminuotas. Ūkyje robotas užprogramuotas 4 racionams – melžiamoms, užtrūkusioms karvėms, skirtingo amžiaus telyčioms. Robotas šviežius pašarus dalija dažnai, bet po nedaug, tad karvės viską suėda ir beveik nelieka išėdų.

Šėrimo sistemą paleido gamyklos specialistai, atvykę iš Olandijos. Jie pas Dambrauskus praleido visą savaitę, išmokė dirbti su robotu Artūrą. Įpratęs prie melžimo roboto, Artūras šėrimo sistemą įvaldė gana lengvai.

Gerina bandos genetiką

Antanas atkreipė dėmesį, kad automatizavus ir melžimą, ir šėrimą, baigus visas pertvarkas, baigėsi ir stresas karvėms. Dabar jos daug guli, paėdusios ramiai atrajoja, ir, norint jas pakelti iš vietos, reikia gerokai pasistengti. Vidutinis karvės produktyvumas per dieną yra maždaug 17 kg, o per metus – daugiau kaip 5,5 tūkst. kg 4 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo pieno. Ekologinio ūkio primilžis, pasak Antano, yra normalus, bet reikėtų padidinti pieno riebumą, kuris, jo manymu, krito per visas fermos pertvarkas. Tuo tikslu jis išsikvietė LŽŪKT gyvulininkystės specialistą Vytą Gudaitį su mobilia laboratorija, kuris atliko visus reikiamus tyrimus ir padės subalansuoti racioną.

Kai robote pradėjo melžti pirmąsias 60 karvių, iškart pakilo produktyvumas, pieno kokybė, pagerėjo karvių sveikatingumas. Po metų paleidus antrą robotą, jame melžtis pradėjo ir visos likusios karvės, tačiau tuomet ir paaiškėjo, kad reikia gerinti bandą, nes ne visos karvės gali pasimelžti. Dambrauskai pripažįsta, kad bandos genetiką sugadino prieš keletą metų, kai, pavargę nuo nesibaigiančių krizių, jau buvo nutarę atsisakyti melžiamų karvių ir sukti į mėsinę gyvulininkystę. Tuomet įsigijo gerą mėsinį bulių ir paleido į karvių bandą.

„Aišku, sugadinome visą bandą. Bet kai po 2008–2009 m. krizės pieno kaina vėl pradėjo kilti, nutarėme vis dėlto pieno ūkio neatsisakyti. Dabar vyksta pereinamasis laikotarpis, kad vėl atkurtume pieninių karvių genetiką“, – sako Antanas. Artimiausiuose planuose – bandos atnaujinimas, apie 30 karvių ir telyčios bus išbrokuotos, jas pakeis dalis savų, dalis pirktų geros genetikos telyčių.

Karves ir telyčias dabar sėklina su holšteinų bulių sperma, kad gerintų tešmenį (tiktų robotizuotam melžimui), didintų produktyvumą, baltymų kiekį. „Genetikai dabar skiriame didelį dėmesį, nes turime atkurti tai, kas buvo sugadinta. Vis dėlto sugadinome bandos genetiką greičiau negu sekasi ją pagerinti“, – pripažįsta Artūras. Sėklinimo koeficientas – apie 2,5, todėl V. Gudaitis paėmė kraujo, pašarų tyrimus, pažiūrės, ko trūksta gyvuliams, subalansuos racioną, tuomet gal ir sėklinimo koeficientas pagerės, ir pieno riebalų kiekis padidės. „Tik problema, kad ekologiniame ūkyje nei sojų, ne rapsų karvei negali duoti, riboti įvairūs priedai“, – pastebi Antanas.

Neperspektyvias pieno ūkiui karves Artūras sėklina su mėsinių bulių sperma ir augina kaip mišrūnes mėsai – šis sektorius tebelieka dar viena ūkio šaka. Todėl visus veršelius pasilieka ūkyje, buliukus augina maždaug iki dvejų metų amžiaus. Įrengė modernias veršides su atskiro ir grupinio laikymo gardeliais. Būdami gryname ore po stogu, apsaugoti nuo vėjo, veršeliai puikiai auga, sumažėjo kritimų. Artūras šį modelį sako nusižiūrėjęs nuo kaimyno Egidijaus Gečo, kuris veršelius lauke laiko jau seniai.

Ūkį perleis vaikams

Laukus Dambrauskai tręšia srutomis, todėl derliai, anot Antano, būna visai neblogi, nors žemės čia nėra labai derlingos. Viskas labai gerai dera buvusiose ganyklose. Dirvožemį taip pat gerina sėdami ir apardami garstyčias, tręšia ekologiškomis trąšomis. Sėja grūdinių ir ankštinių mišinių, pašarinių žolių, kurias nuolat atnaujina, miežių, kviečių, kvietrugių, avižų, kukurūzų, žirnių, pupų. Iš žolės ir kukurūzų gamina silosą.

Antanas sako visada ūkininkavęs ekologiškai, bet sertifikuoti ūkį nutarė tik maždaug prieš 10 metų. „Žemė čia prasta, o mes neįpirkdavome nei tiek priedų gyvuliams, nei trąšų. Tad nutarėme, kad reikia sertifikuoti ūkį, kad gautume didesnes išmokas“, – paaiškina ūkininkas. Tačiau didesnę kainą už ekologišką pieną gauna tik trečius metus.

„Pieno kaina pagal išlaidas jam pagaminti šiuo metu dar yra per maža. Bet jeigu ūkis būtų ne ekologinis, net neįsivaizduojame, kaip reikėtų išgyventi“, – kalba tėvas ir sūnus. Antanas įsitikinęs, kad jeigu gautų normalią kainą už pieną, nereikėtų jokių išmokų ir paramų. Galėtų dirbti, kurti pridėtinę vertę ir ūkis išgyventų, investuotų iš uždirbtų pinigų.

Antanas kiek gailisi, kad, investuodamas į fermas, ūkį, neįsigijo daugiau žemės – nemaža dalis jo šeimos dirbamos žemės yra nuomojama. Tuo metu atrodė brangu, bet kaina vėliau tik dar labiau kilo. Tad dabar ūkio plėtrą stabdo būtent žemės stoka, nes didesniam gyvulių kiekiui nebeužtektų pašarų. Nuosavos žemės Dambrauskai turi apie 220 ha, dar apie 100 ha nuomoja. Viską, ką užaugina, sunaudoja pašarams. Pašarų gamybos techniką jie yra įsigiję kooperuotai su dar keliais ūkininkais.

Jeigu vėl reikėtų grįžti atgal maždaug 20–25 metus, A. Dambrauskas jau nenorėtų ir turbūt neūkininkautų. O tuomet ryžosi, nors turėjo ir kitokį pasirinkimą – Antanas yra fizikos mokytojas, mokykloje dirbęs 10 metų, ir „be 5 minučių“ diplomuotas žemės ūkio ekonomistas. Nors antrosios aukštosios mokyklos nebaigė, nebelaikęs kelių paskutiniųjų egzaminų, tačiau įgytos žinios, sako, labai pravertė ūkininkaujant.

Robotai – paskutinės didelės jo investicijos. „Man jau gana, o vaikai galės investuoti toliau“, – žvelgdamas į jaunėlį Artūrą sako ūkininkas. Jis vis dažniau pagalvoja, kad, baigus vykdyti įsipareigojimus, reikia trauktis iš gamybos, todėl atnaujino senus savo namus ir rengiasi su žmona keltis ten, o dabartinį apynaujį namą, šalia kurio stovi ir moderni ferma, paliks Artūrui su šeima. Ūkis tikrai nepražus – ūkininkauti moka ne tik Artūras, bet ir trynukus auginantis vyresnysis Raimondas, o vyriausioji dukra Daiva per darbymetį su šeima visada atskuba į talką.

Žvelgdamas į savo vaikus, į savo rankomis sukurtą modernų ūkį, Antanas su žmona Kristina gali būti ramus – jų pradėtas darbas bus tęsiamas.