Gyvulius auginantys ūkininkai neretai turi susikūrę savų teorijų, kaip juos auginti ir prižiūrėti. Kai kurios „tiesos“ perimamos iš senesnių laikų, neįvertinant, kad keičiasi ir pašarai, ir produktyvumas, ir pačios ligos. Dar kai kurias ūkininkų teorijas apskritai sunku paaiškinti.

Apžvelgsiu dažniausius mitus apie karvių ligas, su kuriais tenka susidurti kasdienėje praktikoje, bendraujant su ūkininkais.

Pirmasis mitas: apie nuovalas (placentą)

Lietuvoje plačiai paplitusi nuomonė, ypač tarp smulkių ūkininkų, kad karvei nevalia suėsti iškritusių nuovalų. Manoma, jog jas suėdusios apkarsta pienas arba „sustoja skrandis“. Nemažai teko sutikti vyresnio amžiaus ūkininkų, kurie budi ganyklose, laukia, kol karvei pasišalins placenta, tuomet skuba ją atimti iš gyvulio, kad tik šis jos nesuėstų.

Daugelis autorių, tyrinėjančių laukinę gamtą, teigia, kad visi žinduoliai, įskaitant atrajotojus (stirnas, elnes, stumbres ir kt.) stengiasi kuo greičiau suėsti placentą po savo palikuonių atvedimo. Nurodomos dvi pagrindinės tokio elgesio priežastys:

• viskas, kas išeina kartu su vaisiumi, turi stiprų kvapą ir dėl to reikia kuo greičiau jį panaikinti. Laukinėje gamtoje nėra šiukšliadėžių, plastikinių maišų, užkasti žemėje sunku, todėl patelei tenka viską suėsti;
• placentoje ir skysčiuose yra daug hormonų ir maistinių medžiagų, o atvedimo metu netenkama daug brangios energijos ir skysčių. Manoma, kad placenta yra geras energijos, baltymų ir įvairių druskų šaltinis.

Lietuvoje mėsinių galvijų augintojai taip pat pastebi, jog per ganiavą besiveršiuojančios karvės atsiskiria nuo bandos ir slepiasi krūmynuose, todėl ūkininkai dažnai visai nemato, kai karvė apsiveršiuoja. Taigi, daugelis mėsinių galvijų augintojų visai nekreipia dėmesio, kur dingsta nuovalos, ir nepastebi kažkokių gyvulių sveikatos pokyčių.

Gyvulių augintojams, neradusiems nuovalų, neverta pernelyg nervintis. Pastebėję, jog karvė pradėjo jas ėsti, jokiu būdu nedarykite staigių veiksmų, nes stresą patyręs gyvulys gali užspringti. Taip nutinka tuomet, kai karvei staiga pakėlus galvą stemplėje įvyksta raumenų spazmai ir maistas (dažnai tai būna obuolys, bulvė ar nuovalos) sustoja.

Antrasis mitas: riboti karvei vandenį po veršelio atvedimo

Dažnai Rytų ir Pietų Lietuvoje žmonės užduoda klausimą, kiek vandens duoti ką tik apsiveršiavusiai karvei. Atsakymas labai paprastas – iki soties.

Pagrindinis argumentas, dėl ko dalis karvių augintojų riboja vandenį po veršiavimosi, neva „tinsta“ tešmuo. Iš tiesų, artėjant veršiavimuisi ir po jo, ypač pirmaveršėms karvėms pasireiškia tešmens edema. Dalis veterinarijos gydytojų ir galvijų augintojų yra nusprendę, kad, pirmą parą apribojus vandenį iki „trijų kibirų“, šios būsenos galima išvengti, arba ją sušvelninti.

Tuo tarpu daugelis užsienio ir Lietuvos autorių nurodo, jog veršiuodamasi karvė netenka 45 litrų skysčių, dar 45 litrus užima veršelio kūnas. Gyvulys, praradęs tiek daug savo kūno skysčių, stengiasi kuo greičiau atgauti nuostolius. Taip pat netekusios tokio didelio savo organizmo tūrio karvės pilve atsiranda daug vietos, todėl padidėja šliužo užsisukimo, aklosios žarnos užsivertimo rizika. Todėl šiuo metu pasaulyje kaip tik apsiveršiavusiai karvei rekomenduojama leisti atsigerti švaraus vandens iki soties, taip pat siūloma šį vandenį praturtinti įvairiomis druskomis, propionatais ir skanikliais, kad gyvulys išgertų kuo daugiau skysčių. Net yra sukurtos specialios pompos, kuriomis tik veršelį atvedusiai karvei supumpuojama iki 40 litrų vandens, jeigu ši atsisako gerti.

Taigi, kol kas mokslas nerekomenduoja gyvuliui riboti vandens, o atvirkščiai – siūlo kuo daugiau jo sugirdyti.

Trečiasis mitas: veršeliui neduoti krekenų

Sunku suprasti, kodėl tokios idėjos gimsta žmonėms, auginantiems gyvulius, tačiau kaskart tenka sutikti ūkininkų, kurie pareiškia: „Aš tai krekenų veršeliams neduodu, nes nuo jų šie pradeda viduriuoti.“

Veršeliai gali suviduriuoti sugirdžius nekokybiškų krekenų arba kai jos būna per riebios. Nekokybiškos krekenos gaunamos iš sergančių karvių. Mastitas, kepenų suriebėjimas, pašarų ir vandens trūkumas, blogos guoliavietės, karštis, per didelė gyvulių koncentracija veršingumo pabaigoje sumažina karvių tešmens atsparumą aplinkos mikroorganizmams, kurie normaliomis sąlygomis ligų nesukelia (dažniausiai E. coli). Sergančių arba netinkamų sąlygų išvargintų karvių krekenose drastiškai sumažėja imunoglobulinų (antikūnų) kiekis, kuris prastai apsaugo ir pačio gyvulio pieno liauką, ir veršeliams nesuteikia atsparumo nuo paprastų aplinkos bakterijų.

Išvardytiems rizikos veiksniams labiausiai jautrios pirmaveršės karvės, todėl jų veršeliai daug dažniau nukenčia nuo prastos kokybės krekenų. Tokių pervargusių gyvulių veršiukai nenoriai žinda savo motinas, nenori žįsti žindukų (sakoma, kad žandikauliai tarsi surakinti). Panašios problemos kyla ir mėsinių galvijų augintojams, kai didžioji dalis jaunų karvių veršiuojasi tvartiniu laikotarpiu. Tokiais atvejais daug veršelių arba visai nepažinda motinos pieno, arba žinda per mažai.

Gali būti, kad visos šios priežastys suformavo dalies ūkininkų nuomonę, kad jų veršeliai susirgo nuo krekenų, nors greičiausiai jų ligas lėmė gautas per mažas imunoglobulinų kiekis. Taip nutikus veršeliai pradeda sunkiai sirgti per pirmąsias tris gyvenimo dienas, juos išgydyti būna itin sunku. Veršeliai būna apatiški, silpni. Dažniausiai nustatoma, kad pagrindinis ligos sukėlėjas yra E. coli.

Kartais veršelis gali suviduriuoti ir nuo per tirštų, labai riebių krekenų, tačiau tuomet jis dažniausiai išlieka žvalus ir linksmas. Tokiu atveju krekenas galima praskiesti 20 proc. vandens – į 2 l krekenų įpilti 0,5 l vandens.

Ketvirtasis mitas: miltai šviežiapienei karvei

Šia tema jau daug rašyta ir kalbėta daugelyje seminarų, bet vyresnio amžiaus gyvulių augintojai dar iš senų laikų prisimena, jog veterinarijos gydytojai tiesiog dėdavo lygybės ženklą: šeri miltais karvę po veršiavimosi – teks gydyti mastitą.

Yra vienas pagrindinis rizikos veiksnys, dėl kurio tik apsiveršiavusi karvė gali susirgti mastitu, pradėti viduriuoti ar nustoti ėsti – kai iš karto sušeriama daug lengvai virškinamų koncentratų (miltų). Daugelis klausia, kiek tas daug? Kad aiškiau būtų – vasarą iki 2 kg, žiemą – iki 3 kg. Vasarą sušerti daug koncentratų nerekomenduojama, nes per karščius blogėja seilių gamyba, jos slopina prieskrandžio rūgštingumą.

Liga, kurią gali sukelti didelis koncentratų, cukraus, duonos kiekis – acidozė. Karvės pradeda viduriuoti, daugeliu atveju išmatos būna šviesiai žalsvos su oro burbuliukais, kartais labai skystos. Pakeitus pašarus (sumažinus koncentratus, pašėrus šienu ar padidinus sodos kiekį pašaruose) gyvulys dažnai pasveiksta savaime. Tačiau, jeigu liga užtrunka arba dažnai kartojasi, pažeidžiamas didysis prieskrandis, bakterijos iš jo gali patekti į kraują, pažeisti kepenis (susidaro kepenų abscesai), sukelti septicemiją. Ši liga ypač pavojinga per karščius, nes sumažėja seilių gamyba arba jų daug netenkama, gyvuliui lekuojant.

Penktasis mitas: negalima šerti bulvių

Bulves ir obuolius karvėms šerti galima. Šie pašarai turi tik vieną trūkumą, pavojingą galvijams – jie yra apvalūs. Jeigu karvė puola godžiai ėsti tokius pašarus ir ypač jeigu ją dar kas nors pabaido, gyvulys užspringsta. Užspringimą sukėlusį daiktą reikia kuo greičiau pašalinti iš stemplės, nes dujos iš prieskrandžio negali pasišalinti (neatsirūgsta), todėl gyvulys staigiai išpunta, ir jeigu laiku nesuteikiama pagalba – gali nugaišti. Užspringęs gyvulys atrodo panašiai kaip perkaitęs, tik dar pasireiškia kosulys, jis tiesia kaklą, nenoriai vaikšto ir kosėja.

Kad karvė neužspringtų, gyvulių augintojams rekomenduojama bulves ar obuolius supjaustyti. Jeigu karvė įsisuko į sodą, reikia stengtis ją kuo švelniau, nesukeliant streso, išginti.

Bulvės ir obuoliai yra geras pašaras, tik prie jų gyvulius reikia pripratinti pamažu. 5 kg bulvių atstoja maždaug 1 kg miltų, jų perdozavimas gali sukelti acidozę. Obuoliai nepripratintų gyvulių prieskrandyje greitai rūgsta, todėl nuo jų galvijai gali išpusti.

Šeštasis mitas: leisti kalcį arba „pastiprinti“ viduryje užtrūkimo

Parezė – liga, kai karvė nesikelia antrą ar trečią dieną po veršiavimosi. Prieš 20 metų veterinarijos gydytojai ją gana lengvai išgydydavo. Šiais laikais, kai karvių produktyvumas padidėjo beveik 3 kartus, ši liga sukelia daug ir didesnių problemų. Nemažai gyvulių augintojų ir veterinarijos gydytojų yra nusprendę, kad, vieną ar kelis kartus suleidus kalcio preparatų užtrūkimo viduryje, galbūt pavyktų užkirsti kelią šiai ligai ir jos komplikacijoms (pvz., gulinčios karvės sindromui – kai karvės nesikelia kelias savaites, 50 proc. gyvulių šiuo atveju nepavyksta išgydyti).

Tačiau tokia prevencija neveiksminga, o kartais net dar labiau pakenkia. Užtrūkimo metu karvės organizmo gyvybingumui palaikyti ir vaisiui vystytis reikia apie 40 g kalcio. Varpinių žolių šiene, šienainyje ir silose, kurį suėda užtrūkusi karvė, šio mineralo visiškai pakanka. Ankštinių žolių pašaras kalcio turi netgi daugiau, negu reikia gyvuliui šiuo laikotarpiu. Kas nutinka organizme dėl nuolatinio kalcio pertekliaus? Kūnas jį kaupia. Kalcis kaupiasi kauluose, jie kietėja, didėja jų masė. Per didelį kalcio kiekį pašare užtrūkimo periodu galima nustatyti pagal uodegą – ją sunku pakelti, o iškėlus į viršų ji būna nelanksti, tarsi antena.

Kai kam galbūt atrodo, kad viskas gerai – organizmas sukaupia daug kalcio atsargų, kai reikės, jas ir panaudos. Deja, kai karvei pradėjus veršiuotis ir gaminant krekenas staiga prireikia kalcio, šis būna tarsi užrakintas sandėlyje, o sandėlininkas, turintis raktus, tuo metu būna išvykęs ir grįš tik po 48–72 valandų. Taigi, geriausia, kai organizmas nuolat būna budrus, tuomet sandėlis nuolat atrakintas ir viskas būna paruošta tada, kai reikia.

Visi injekciniai kalcio preparatai – tai ne prevencinės priemonės, jie skirti gydyti, o poveikis trumpalaikis – apie 4 valandas. Kai šie vaistai suleidžiami užtrūkimo laikotarpio viduryje, jie tarsi „užmigdo“ kalcio atidavimo mechanizmą. Jeigu norite apsaugoti gyvulį nuo šios ligos – šerkite užtrūkusias karves varpinių žolių pašaru. Vyresnėms karvėms (nuo trečios laktacijos) yra skirtos prevencinės priemonės – tai įvairūs tirpalai, boliusai, pastos. Jas reikia panaudoti prieš pat veršiavimąsi ir kelias dienas po apsiveršiavimo.

Septintasis mitas: karvės turi sirgti

Šį keistą teiginį gana dažnai tenka išgirsti net iš gyvulininkystės specialistų, išsilavinusių stambesnių ūkininkų ir net veterinarijos inspektorių. Dar pridedama, kad, deja, šie gyvuliai nemokėjo prisitaikyti prie tvarto aplinkos, įrengimų ir šėrimo. Pakeisti tokią nuomonę būna sunku, tačiau geriausia pavyksta, įvardijus labai konkretų trūkumą. Dažnai visai nereikia keisti visko iš eilės, pakanka tik tinkamai sugrupuoti gyvulius, surasti jiems tvarte geresnę vietą, truputį pakoreguoti pašarus ir gyvuliai, kurie „turėjo“ sirgti, nebesusirgs. Pavyzdžiui, vienas ūkis prarasdavo trečdalį pirmaveršių karvių. Per apžiūrą paaiškėjo, kad jaunos karvės, atėjusios į boksinio tipo tvartą, nemoka atsikelti boksuose, lenda gilyn į konstrukcijas ir susižaloja, pavargsta, jaučia didelį stresą. Vėliau tokie gyvuliai tiesiog bijo keltis. Kitomis sąlygomis (ant gilaus kraiko) jos atsikėlė. Patalpinus pirmaveršes į tvartą su kitokiais boksais, problema beveik išnyko.

Nemaža didelių Lietuvos ūkių problema, jog prastai registruoja gyvulių susirgimus. Kai nežinoma, kiek karvių suserga pirmomis laktacijos savaitėmis, sunku suprasti, ką reikia taisyti. Pagrindiniai rodikliai, padedantys išsiaiškinti, ar gera kryptimi dirbama, ir kuriuos lengva pamatyti bei registruoti:

• nuovalų susilaikymas (pasaulyje manoma, kad tai ne problema, jeigu sergamumas siekia ne daugiau kaip 10 proc. karvių);
• parezė po veršiavimosi (gerai, jeigu serga mažiau kaip 3 proc. karvių);
• brokavimas iki 5 proc. (išvežtos į skerdyklą ir nugaišusios šviežiapienės karvės per 100 dienų po veršiavimosi) nuo visų per metus brokuotų gyvulių. Pvz., per metus į skerdyklą išvežta 20 karvių, bet 5 netrukus po veršiavimosi – vadinasi, 25 proc. gyvulių potencialo neišnaudota;
• laikotarpis tarp veršiavimųsi (iki 400 dienų).

Ūkininkai, kuriems pavyko išspręsti tam tikras bandos sveikatingumo problemas, jaučiasi nugalėtojai, jie drąsesni, atviresni, tuomet ir visos kitos problemos atrodo įveikiamos, dirbti tampa daug įdomiau.