Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2018/02
Stiprinti ūkį paskatino sūnų norai
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Profesionaliojoje daržininkystėje reikia laikytis principo: arba daryti labai gerai, arba nieko nedaryti, saugaus viduriuko čia negali būti, nes vidutiniokai iš rinkos išstumiami. Tokiu principu vadovaujasi Kėdainių rajono Nociūnų kaimo ūkininkai Valerija ir Albertas Petrovičiai, taip dirbti jie išmokė ir savo sūnus Gytį bei Dainių, jau sukūrusius savus ūkius.

Kitąmet bus dvidešimt metų, kai gyvuoja Valerijos ir Alberto ūkis – jau daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai jauni specialistai išsinuomojo 15 ha žemės ir nusprendė ūkininkauti savarankiškai. „1999 m. sausio 12 dieną įregistravome ūkį. Atrodytų, senokai. Tačiau, kai nuvažiuoji į senosios Europos šalių ūkius ir matai, kad ten išpuoselėtoje sodyboje ūkininkauja kokia penkta žemdirbių karta, tada supranti, kiek daug per tokį trumpą laiką padarėme“, – sako Valerija.

Kai sūnūs Gytis ir Dainius ūgtelėjo, tėvai labai rimtai vaikinų paklausė, ką jie planuoja toliau gyvenime veikti. Vaikų atsakymas lėmė ūkio plėtros ir modernizavimo tempus. Jei vaikai būtų pasakę, kad savo ateities jie neketina sieti su žemės ūkiu, vargu ar Petrovičių ūkis šiandien būtų išsiplėtęs iki pusės tūkstančio hektarų žemės, nebūtų čia tiek našios technikos ir ambicingų planų.

Gytis ir Dainius jau turi savo ūkius, bet abu dar mokosi Aleksandro Stulginskio universitete: vyresnėlis Gytis – būsimasis agronomas, o Dainiaus specialybė – taikomoji ekonomika ir verslo analizė. Albertas su darbuotojais pluša technikos dirbtuvėse ir į kalbas leistis neturi laiko. Tad visi trys šeimos vyrai į priekį pasakoti apie ūkį stumia Valeriją, o Dainius pavymui dar labai šiltai ją pagiria: „Ant Mamos pečių laikosi visi trys ūkiai“.

Ūkį kūrė pasiskolinę pinigų

Valerija kaip šiandien atsimena, kad jiedu su Albertu pradėjo ūkininkauti nuo išsinuomotos žemės ir skolintais pinigais nusipirkto traktoriuko be kabinos. Kaime tada sklandė legendos, kaip Albertas tą traktoriuką taisė. Žmonėms einant į darbą, prašydavo padėti traktorių išardyti, detales išskirti, o šiems grįžtant iš darbo, jau sujungiant ir surenkant pagalbos reikėdavo.

Valerija negali atsidžiaugti ir atsistebėti, koks jos vyras gabus technikai, kaip tiksliai gali diagnozuoti gedimus ir kaip greitai viską sutvarko. „Jis tikras specialistas. Jei jis nesuprastų technikos, nežinau, ką reikėtų daryti. Kas nors sugenda, niekas nežino, už ko griebtis, ir iš karto kviečia jį, o Albertas priėjęs pasako: „Juk čia elementaru“. Ir tuoj sutaiso“, – didžiuodamasi vyru sako Valerija. Ji baigusi Veterinarijos akademiją, o vyras – plataus profilio traktorininkas, baigęs Kaplių žemės ūkio mokyklą.

Kadangi ūkyje auginami ne tik grūdiniai augalai, bet ir bulvės, tai reikia specialios technikos, pavyzdžiui, vien bulvėms nuimti įsigyti du kasimo kombainai. Be to, reikia įrangos bulvių prekiniam paruošimui. Pastatyta naši linija: bulvių rūšiuotuvas, apžiūros stalas, svarstyklės, pakavimo ir siuvimo mašina. Šios linijos pabaigoje dar trūksta roboto, kuris pakeltų susiūtus bulvių maišus ir sudėtų juos ant padėklo – apie tokį patobulinimą jau svarsto sūnus Gytis. Tai leistų dar labiau paspartinti darbus ir išgelbėtų nuo darbo rankų stygiaus. Vien prie tokios prekinio paruošimo linijos turi dirbti 6 žmonės, ir būtinai Valerija – kai dalyvauja šeimininkė, visai kitokia darbų kokybė ir sparta. Petrovičiai įsitikino, kad vis dėlto patiems šeimininkams dalyvauti darbuose būtina, jei siekiama aukščiausių rezultatų.

Vargas su cukriniais runkeliais

Alberto ūkyje auginami ir cukriniai runkeliai. „Kadangi cukraus fabrikas visai šalia mūsų, visada norėjosi pabandyti auginti cukrinius runkelius. Iš pradžių ilgokai negavome kvotų, bet pastaruosius dešimt metų jau auginame: mūsų kvota 200 tonų poliarizuoto cukraus. Pernai pasėjome 24 ha, prikasėme 1 400 t cukrinių runkelių šakniavaisių“, – skaičius vardija Valerija. Tačiau kaip bus toliau dėl cukrinių runkelių auginimo, ūkininkai dar nežino. Užauginti lengva, tačiau labai didelių išlaidų reikia išvežti produkciją iš lauko ir transportuoti į fabriką. Praėjusių metų ruduo buvo kaip niekada šlapias, ir tai dar labiau sunkino runkelių kasimą. Traktoriai su pakrautomis priekabomis tempė vienas kitą, klimpo, o šiaip ne taip išvažiavus į kelią, baudų kvitais jau mojavo policininkai – už kelio dangos teršimą.

„Ar galima tikėtis bent šiek tiek geranoriškumo? Net keli mūsų žmonės su šluotomis iš karto po traktorių pravažiavimo šlavė kelią, bet reikia įvertinti tai, kad čia labai judrus Via Baltica greitkelis, vilkikai lekia vienas po kito, tad tikrai nelengva greitai susitvarkyti. Kaip galima tokį šlapią rudenį išvažiuoti iš permirkusio lauko į plentą be jokio purvo? Kelininkams skambinome, kad padėtų mums, kokį nors ženklą pastatytų – kad vyksta darbai ar pan. Juk vien išvažiuoti iš lauko į automagistralę yra labai sunku, nes čia nenutrūkstamas automobilių srautas. Deja, jokios rekomendacijos, jokio patarimo, kaip susidoroti su šia problema nesulaukėme“, – apgailestauja Valerija.

Sunkiai įveikiamos biurokratinės kliūtys

Su valdiškų institucijų abejingumu ir lėtapėdiškumu ūkininkai susidūrė ir bandydami pasistatyti administracines patalpas – jau penkeri metai niekaip negali pasiekti, kad tai būtų leista padaryti 12 arų valstybinės žemės plotelyje greta ūkio sandėlių. Pagaliau duotas leidimas atlikti geodezinius matavimus, tikriausiai bus galima tą žemę išsinuomoti ilgesniam laikotarpiui, bet nusipirkti – ne. Administracinės patalpos, kad ir kuklaus dydžio, būtinos – darbiniams reikalams sutvarkyti, interesantams priimti reikia turėti kur prisėsti, galų gale kur kompiuterį pasistatyti. Vasarą gelbsti šalia sandėlių suręsta medinė pavėsinė, tačiau kai pradeda stūgauti rudens vėjai, čia jau nepasėdėsi... „Biurokratinės kliūtys sunkiausiai įveikiamos, ir kiek laiko tai suėda“, – tarsteli Valerija, kuriai dažniausiai tenka minti valdiškų įstaigų slenksčius.

Dainiui panorus įkurti savo ūkį, paaiškėjo, kad su savo specialybe – taikomoji ekonomika ir verslo analizė – kaip jaunasis ūkininkas jis negali formintis, reikėjo baigti ūkininkavimo pradmenų kursus. Vyresnėliui Gyčiui nepavyko gauti jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimo išmokos: tiesiog paraišką jis pateikė nedėkingu metu, kai negalėjo pasinaudoti jokiais prioritetais – tuomet, 2015-aisiais, daug jaunųjų ūkininkų liko „ant ledo“.

Dabar Dainiaus ūkis jau įregistruotas, pirmąjį derlių jis nuims ateinantį rudenį. Gytis jau seniau ūkininkauja savarankiškai, jo ūkis yra 44 ha dydžio, iš jų 12 ha auginamos bulvės, 40 arų skirta burokėliams, likusieji plotai – kviečiams ir žirniams. Alberto ūkis yra 450 ha dydžio. Jis augina žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius rapsus, žirnius, 30 ha skirta bulvėms ir 1,3 ha – burokėliams.

2017-ieji buvo pirmi metai, kai burokėliai užaugo tokie prasti, labai smulkučiai. Tiesa, nors šakniavaisiai nedideli, bet labai skanūs ir saldūs. Menkas, palyginti su daugiamečiu vidurkiu, buvo ir bulvių derlius. Apie 5 ha bulvių apskritai liko nenukastų, nes vagose stovėjo vanduo. Dėl įmirkusių dirvų nepavyko nukulti ir apie 10 ha žirnių. Artimiausiais metais ūkininkai norėtų susitvarkyti melioracines laukų sistemas. Planuoja gal net patys įsigyti reikalingos technikos ir atlikti tvarkymo darbus, nes darbų kainos yra žiaurios.

Visos bulvės – cepelininės

Ankstyvųjų veislių bulvių auginama mažiau, labiau orientuojamasi į tas bulvių veisles, kurios skirtos ilgiau laikyti. Bulvės pradedamos kasti nuo liepos mėnesio. Pačios ankstyviausios – Adora, po jų – Vineta, Marabel, Jelly, Faxe. „Iš visų mūsų auginamų bulvių cepelinai išeina puikūs!“ – garantuoja Valerija. Sėklines bulves dažniausiai perka iš Petro Vasiliausko ūkio ir bendrovės „Šaka“. Gerais metais bulvių derlius būna 40–50 t/ha. Pernai, deja, pavyko prikasti gal tik po 30, o kai kuriuose laukuose – vos po 25 t/ ha. Derliaus vidurkis sumenko ne tik dėl to, kad prasčiau užderėjo, bet ir todėl, kad dalis bulvių liko nenukastų.

Bulvių realizacija kasmet nenuspėjama – kartais jos labai paklausios, o kartais iki pat pavasario prekyba išlieka vangi. Būta sėkmingų metų, kai augintojai bulves dideliais kiekiais pardavė į Bulgariją: pirkėjai patys iš ten atvažiuodavo ir išsiveždavo tiesiai iš ūkio, o už produkciją sumokėdavo iš anksto.

Per stambūs bulvių gumbai nėra gerai, paklausiausi – vidutinio dydžio, kaip Albertas sako, delniniai. Šį sezoną bulvių kaina nedžiugina. „Kaina gera tada, kai nors vienu centu aukštesnė už užauginimo savikainą, o normalu būtų uždirbti 5 centus nuo kilogramo. Apskritai bulvių kainos labai svyruoja, būna, kad pavasarį netgi krenta žemyn“, – iš patirties žino Valerija. Pernai Petrovičiai bulves realizuoti baigė palyginti anksti, pačioje kovo pradžioje, o buvo metų, kai tik balandį bulvių gumbus pradėjo rūšiuoti ir pardavinėti.

Petrovičiai, kaip tikri kėdainiečiai, augina ir agurkų – turi du šiltnamius, kurių kiekvienas užima 8 arus ploto. Tai ir papildomas uždarbis, ir garantuotas ūkio darbuotojų užimtumas vasarą. Šiltnamiuose augina vieną agurkų derlių, nors galima būtų ir rudeninio derliaus siekti, bet po rugsėjo 10 d. augimas sustoja, mat naktys pasidaro ilgos, orai atvėsta, o augalus pradeda pulti ligos. Nors tuo metu agurkų paklausa išauga ir kaina pradeda kilti, tačiau be papildomo apšvietimo produkcijos išauginti nepavyktų. Šiltnamiai praverčia ir pavasarį daiginant ankstyvąsias bulves – šis procesas užtrunka apie mėnesį.

Kūrė verslą ne tik sau, bet ir vaikams

Petrovičiai yra ir stambūs grūdų augintojai, šioje srityje daugiausia bendradarbiauja su bendrove „Scandagra“. „Su šia bendrove susiklostė labai gražūs tarpusavio ryšiai. Esame vieni iš pirmųjų jų klientų. Šį sezoną „Scandagrai“ jau pardavėme daugiau negu 1 500 tonų grūdų. Dar dirbame su „Agrokoncernu“, „Baltic Agro“, specifinius produktus – daugiausia daržovių priežiūrai – perkame iš įmonių „Syngenta“ ir „Agrosfera“, – sako Valerija.

Ūkių buhalterinę apskaitą jau daug metų tvarko Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kėdainių biuro vadovė, ūkio apskaitos konsultantė Irena Navickienė. Valerija stebisi, kad ūkis, nors ir nesiplečia, bet „popierių“ tik daugėja ir daugėja... Be profesionalios buhalterės būtų neįmanoma išsiversti. „Labai džiaugiamės Irenos konsultacijomis ir pagalba, ji tvarko visų trijų mūsų šeimos ūkių apskaitas“, – sako ūkininkė.

Petrovičiai yra aktyvūs Lietuvos daržovių augintojų asociacijos nariai ir narystę vertina ne tik kaip galimybę pabūti su bendraminčiais, aptarti aktualijas, bet ir realiai spręsti iškilusias problemas. „Mūsų asociacija šiemet mini 20 metų veiklos jubiliejų. Turime itin veiklią direktorę Zofiją Cironkienę, kurios mums gali pavydėti kitos žemdirbių asociacijos. Kiek renginių suorganizuota, kiek šalių drauge aplankyta – visa tai padeda kaupti patirtį ir įkvepia naujoms idėjoms“, – pakiliai kalba Valerija.

Pastaruosius du dešimtmečius jiedu su Albertu dirbo negailėdami savęs, neskaičiuodami darbo valandų. Reikėjo tiek daug investuoti į ūkį, kad patiems beveik nieko nelikdavo. Tačiau kito kelio ūkininkai nematė. Prie amžinai darbuose paskendusių tėvų priprato ir vaikai. Tik Valerijai kartais suspausdavo širdį, išgirdus Dainiaus žodžius: „Mama, ir vėl tavęs nėra namuose...“ Plėsti ir modernizuoti ūkį skatino viltis, kad kuria verslą ne tik sau, bet ir vaikams.

Paklausti apie ateities planus, Petrovičiai sako, kad per artimiausius penkerius metus ūkio plėsti neketina. „Stengsimės išlaikyti tai, ką turime, ir bandysime iš hektaro gauti daugiau produkcijos. Galvojame ir apie perdirbimą – tarkime, bulvių skutimą. Netrukus abu sūnūs važiuos į tarptautinę parodą Vokietijoje „Fruit logistica“, ten rinks informaciją, kokia bulvių perdirbimo įranga siūloma. Vaikai turi įdiegti inovacijas, nes, jei neinvestuosi į naujoves, žlugsi“, – įsitikinę Valerija ir Albertas Petrovičiai.