Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2018/02
Paršelių eksudacinis epidermitas
  • Prof. Alius POCKEVIČIUS LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Eksudacinis epidermitas yra stafilokokų sukeltas paršelių odos susirgimas. Generalizuota ligos forma būdinga jaunikliams nuo kelių dienų iki 8 savaičių amžiaus.

Tai – plačiai pasaulyje paplitusi liga. Susirgimą, kuriam būdingas paviršinio odos sluoksnio pažeidimas, sukelia virulentiški, epidermolizinį toksiną išskiriantys Staphylococcus hyicus (vienu metu paršelį gali infekuoti keli skirtingi šios bakterijos potipiai), rečiau – kiti stafilokokai.

Etiologija ir patogenezė

Kai oda sveika ir nepažeista, stafilokokai paprastai nesugeba pereiti šio natūralaus barjero ir nesukelia infekcijos. Paršeliai užsikrečia nuo paršavedžių, ant kurių odos ar makštyje gali persistuoti ligos sukėlėjas. Jautriausi žindukliai, nors patologinis procesas gali suintensyvėti ir nujunkymo metu, kai sugrupuojami skirtingų vadų paršeliai. Liga pasireiškia staiga, jai būdinga per didelė riebalinių liaukų sekrecija ir niežulio nesukelianti eksudacija. Infekcinio proceso metu sutrikdomos odos funkcijos, todėl išsivysto dehidratacija (organizmas netenka skysčių) ir paršelis gaišta. Patogenas į organizmą dažniausiai patenka per pažeistą odą, užsikrėsti galima ir per gleivinę. Ligos trukmė ir dažnumas priklauso nuo kiaulių bandos imuninės būklės. Paršeliams, gavusiems prastos kokybės krekenų, dažniausiai pastebimi židininiai odos pokyčiai – apskriti, 5–10 mm skersmens pažeidimai, kurie neplinta. Nujunkytiems paršeliams ligos požymiai pasireiškia po užsikrėtimo praėjus 2–3 paroms.

Pastaraisiais metais kiaulės tapo ne tokios atsparios šiai ligai, todėl kai kurio-se bandose eksudaciniu epidermitu gali susirgti 30–60 proc. paršelių, o mirtingumas svyruoja nuo 5 iki 90 proc. Didesnė tikimybė susirgti yra pirmaparšių kiaulių, ypač įsigytų iš SPF (neturinčių specifinių patogenų) bandų, atvestiems jaunikliams. Paršelių vadoje liga išplinta labai greitai, nors klinikinių požymių intensyvumas gali būti nevienodas, tai lemia individualios gyvūno savybės. Daugelyje bandų suserga tik nedidelė paršelių dalis, o vėliau, susiformavus imunitetui nuo šios ligos, susirgimas išnyksta. Ligos sukėlėjas dažnai nustatomas paršavedžių makštyje, todėl liga plinta paršiuojantis. Retai susirgimas diagnozuojamas ir vyresniems negu 3 mėn. amžiaus paršams. Tuomet ant nugaros ir šonų susidaro lokalizuoti lėtiniai odos pažeidimai.

Ligą predisponuoja kastracija, dantų ir uodegų trumpinimas, tatuiravimas, vados žinduklių konkuravimas dėl spenio, drėgna aplinka, netinkamai įrengtos grindys. Manoma, kad susirgimą gali lemti ir bandoje cirkuliuojantis parvovirusas ar 2 tipo cirkovirusas. Yra duomenų, kad pūslelės ir erozijos ant lūpų, liežuvio gali būti susijusios su parvovirusinės infekcijos komplikacija, kai virusas lengvai patenka į organizmą per stafilokokų pažeistą gleivinę. Susirgimą predisponuoja biotino ir vitamino A trūkumas, stresas, nevisavertis šėrimas. Erkės, mikroskopiniai grybai ar mielės sudaro palankias sąlygas ligai vystytis. Be to, liga yra siejama su stomatitu ir glositu (liežuvio užpakalinės dalies ir gomurio paviršiaus išopėjimu).

Klinikiniai požymiai

Kliniškai yra skiriamos trys ligos eigos (formos) stadijos.

Žaibinės generalizuotos ligos pradžioje paršeliams būdingi požymiai:

  • patinę vokai,
  • paraudusi oda,
  • pūslelės ant priekinės snukio dalies, ausies kriauklės ir ausies kanalo viduje, ant žandų, liežuvio, aplink akis (galimi regos sutrikimai), taip pat kitose kūno dalyse (pilvo apačioje, pažastyse, šonuose, kojų srityje).

Odos uždegimas greitai progresuoja, patologinis procesas apima visą kūno paviršių. Ant liežuvio ir lūpų gali susidaryti erozijos. Pažeista oda skleidžia apkartusių riebalų kvapą. Nepaisant to, kad odos uždegimas yra pagrindinis ligos požymis, gyvūnas nejaučia skausmo. Kai kuriems paršeliams gali pasireikšti nerviniai reiškiniai. Gyvūnai nugaišta per 3–5 paras.

Ūmi generalizuota liga progresuoja lėčiau. Jos atveju oda yra gelsvai varinė, šlapia ir lipni. Susidaro maži mazgeliai, vėliau virstantys pūslelėmis, po to pustulėmis, kurios greitai plyšta ir suformuoja susijungusias erozijas. Oda tampa gliti, riebaluota, vėliau atrodo kaip su sauso purvo žvynais ir suskilinėjusi. Šeriai silpni, sulipę į kuokštus, kurie iškrenta. Vėliau susirgimas progresuoja greičiau, pustulės ir erozijos apima visą kūną, susiformuoja stori, kieti, tamsiai geltoni, rudi ar juodi šašai. Šie pokyčiai pasireiškia apytikriai praėjus vienai savaitei nuo pirmųjų ligos požymių. Paršeliai išsenka ir dehidratuoja, tačiau nebūna niežulio. Dėl kojų pažeidimų gali pradėti šlubuoti. Gyvūnai tampa vangūs, netenka svorio. Nekarščiuoja, tačiau kūno temperatūra gali pakilti ligos pradžioje arba dėl komplikacijų. Paršeliams gali būti diagnozuojami nerviniai reiškiniai, konjunktyvitas, aklumas arba sąnarių uždegimas. Apie 20–25 proc. susirgusių jauniklių gali nugaišti dėl dehidratacijos, praėjus 4–8 paroms.

Poūmei arba lėtinei ligai būdingi lokalizuoti (židininiai) pokyčiai, lėčiau besivystantys klinikiniai požymiai, ne tokie ryškūs odos pažeidimai. Pakinta didelių odos plotų spalva, jie tampa rausvai rudi, su šašais, panašiais į žvynus. Oda pasidaro sausa, be pūslelių ar erozijų, panašiai kaip parakeratozės atveju. Šašai nusilupa plonomis plėvelėmis. Kartais randama tik galvos ir ausų sričių pažeidimų. Poūmė ligos eiga paprastai išsivysto praėjus kelioms savaitėms po nujunkymo arba penimų kiaulių grupėse. Dažniausiai odos pažeidimai išgyja savaime per tris savaites.

Diagnostika

Generalizuotai paršelių eksudacinio epidermito formai diagnozuoti paprastai pakanka anamnezės, klinikinio tyrimo ir patologinio anatominio tyrimo (skrodimo). Diagnozei patikslinti atliekamas odos mikroskopinis-histopatologinis tyrimas, o sukėlėjui identifikuoti – bakteriologinis tyrimas.

Eksudacinį epidermitą reikėtų skirti nuo kitų ligų:

  • stafilokokinės odos ligos, kurią sukelia Staphylococcus aureus,
  • kiaulių raupų (būdingi lokalizuoti pokyčiai),
  • sarkoptozės (būdingas niežėjimas, atlikus laboratorinius tyrimus, randama parazitų),
  • dermatofitijos (gerai apriboti paviršiniai pokyčiai),
  • rožinės dedervinės (Pityriasis rosea),
  • parakeratozės dėl cinko trūkumo (nujunkytiems paršams būdingi sausi simetriški pokyčiai),
  • opinio dermatito,
  • biotino trūkumo,
  • traumų.

Gydymas ir profilaktika

Pastebėjus ligos požymius, reikia kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją, kuris diagnozuos susirgimą, rekomenduos gydymą ir profilaktikos priemones. Paprastai taikomas antimikrobinis gydymas, tik prieš tai rekomenduojama atlikti mikroorganizmų atsparumo antimikrobiniams preparatams tyrimą. Norint pasiekti geresnį efektą, svarbu pradėti gydyti kuo anksčiau. Terapija ne tokia efektyvi labai jauniems paršeliams, mažai efektyvi ar visai neefektyvi, kai patologinis procesas labai pažengęs. Kartu su antimikrobiniu gydymu rekomenduojama kasdien visą paršelių kūno paviršių apdoroti antiseptinėmis medžiagomis. Dėl infekcijos vystosi dehidratacija, todėl gyvūnams reikėtų sugirdyti elektrolitų. Esant sunkiems ligos protrūkiams, kiaulėms, nors ir kliniškai sveikoms, tačiau turėjusioms kontaktą su sergančiomis, tikslinga kelias dienas skirti antimikrobinių vaistų, pavyzdžiui, su vandeniu ar pašarais.

Ligos protrūkių prevencijai paršavedžių spenius (3 dienas prieš ir po apsiparšiavimo) reikėtų dezinfekuoti jodo turinčiu antiseptiku, atlikti paršavedžių patalpų dezinfekciją. Susirgimo profilaktikai svarbu geros zoohigieninės sąlygos paršiavimosi ir paršelių nujunkymo patalpose. Reikėtų atskirti sergančius paršelius nuo sveikų, stengtis kuo mažiau sumaišyti paršelius, juos grupuojant nujunkymo metu, kad jaunikliai mažiau kovotų tarpusavyje ir nesusižalotų odos. Pakankamai geri rezultatai, siekiant sumažinti ligos paplitimą kiaulių ūkiuose, buvo gauti, kai naudotos autogeninės vakcinos, kuriomis imunizuotos paršavedės 2 kartus: 4 ir 2 savaitės iki paršiavimosi. Jei problema aktuali pirmaparšių vadose, po paršelių atvedimo galima jas trumpam sukeisti su vyresnėmis paršavedėmis, leisti žindukliams pažįsti 4–5 valandas krekenų, kuriose yra antikūnų, saugančių nuo ligos.

Ligos profilaktikai reikėtų pašalinti veiksnius, predisponuojančius susirgimą, arba bent sumažinti jų poveikį. Svarbu taisyklingai atlikti tam tikras procedūras: šalinti paršelių uodegas, trumpinti iltinius dantis, švirkšti geležies preparatus (dažniau keisti adatas), ženklinti, kastruoti. Garduose svarbu kontroliuoti paršelių tarpusavio kovas, per kurias gali būti traumuojama oda. Reikėtų užtikrinti visavertį šėrimą, vengti streso, drėgmės, sudaryti reikalingas zoohigienines sąlygas. Grindys, ypač betoninės, taip pat metaliniai paviršiai turi būti kokybiški, tinkamai kreikiami, kad paršeliai nenusitrintų ar nenusibrozdintų odos. Kiaulidėse turi būti vykdoma užsikrėtimo erkėmis, virusinių ligų, tokių kaip kiaulių parvovirozė ar cirkovirusinė liga, kontrolė.