Pasitaiko atvejų, kai tikrinant ekologinius ūkius dirvoje randama cheminių medžiagų (glifosato) likučių, dėl to panaikinamas ūkio ekologinės gamybos sertifikatas ir pranešama Nacionalinei mokėjimo agentūrai, kuri gali pareikalauti grąžinti gautą paramą. Su tokiais sprendimais žemdirbiai ne visada sutinka, tuomet tarp agroverslo ir sertifikavimo įstaigos kyla teisminiai ginčai.

Ekologinis ūkininkavimas užima svarbią vietą maisto pramonėje, tenkina vartotojų poreikius ekologiškiems produktams ir prisideda prie aplinkos apsaugos bei dirvožemio gerinimo. Vien per 2017 m. pateikti 2 467 ūkių prašymai sertifikuoti ekologinę gamybą.

Ekologiniu pripažįstamas tik toks ūkis, kuris atitinka sertifikavimo įstaigos kontroliuojamus ekologinę gamybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, taigi privalo visų jų laikytis. Pasitaiko atvejų, kai atlikus patikrinimą išaiškėja, kad ūkis kai kurių reikalavimų nesilaikė.

Draudžiamos cheminės medžiagos

Ekologinis ūkininkavimas nenumato galimybės naudoti cheminių medžiagų. Antai Europos Tarybos 2007 m. birželio 28 d. Reglamento (EB) Nr. 834/2007 „Dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo“ nustatyta, kad ekologinėje gamyboje gali būti naudojami tik šio reglamento II priede nurodyti produktai.

Lietuvoje „naudojimo“ apibrėžimas suprantamas plačiau – net jei ūkis pateikė įrodymų, kad cheminių medžiagų nenaudojo, tačiau jų yra randama dirvoje, sertifikavimo įstaiga laiko, kad ūkis pažeidė ekologinio ūkininkavimo reikalavimus. Vienas iš pavyzdžių yra glifosato aptikimas ekologinio ūkio dirvoje. Pavyzdžiui, pasitaikė atvejų, kai VšĮ „Ekoagros“ ekologiniame ūkyje rado itin nedidelius kiekius glifosato (keliasdešimt kartų mažiau nei tradicinės gamybos ūkyje). Nors akivaizdu, kad tokio kiekio šios medžiagos naudoti nėra nei tikslinga, nei protinga, o ir ūkis pateikė įrodymų, kad naudojimo fakto nebuvo, sertifikavimo įstaigos nuomone, jam turėtų būti taikoma griežtoji atsakomybė be kaltės.

Nors Lietuvoje sertifikavimo įstaiga savo poziciją grindžia Europos Sąjungos reglamentu, tokių griežtų reikalavimų laikosi ne visos bendrijos narės. Pavyzdžiui, Vokietijoje manoma, kad ekologinėje gamyboje gali būti mažareikšmių nuokrypių nuo glifosato absoliutaus nebuvimo dirvoje. Jeigu dirvoje aptinkamas itin nedidelis jo kiekis, nėra laikoma, kad agroverslas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir turi tapti nesertifikuotu ūkiu ir grąžinti gautą paramą. Manytume, kad toks vertinimas yra teisingas ir protingas. Juk ES reglamente kalbama apie glifosato naudojimą, o ne apie jo buvimą. Itin nedidelis kiekis glifosato gali žemėje atsirasti dėl įvairių priežasčių (vėjo, oro taršos, paviršinių vandenų). Antai JAV atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad glifosato galima aptikti ore, taip pat paviršiniuose vandenyse, lietuje. Jie dar kartą patvirtina nuomonę, kad agroverslas negali visiškai apsaugoti savo žemės nuo nežymių glifosato pėdsakų. Juk ūkis negali kontroliuoti lietaus, paviršinių vandenų tekėjimo ar oro sąlygų. Tad, mūsų vertinimu, šiuo metu Lietuvoje taikomi reikalavimai, susiję su cheminių medžiagų aptikimu žemėje, yra perdėti ir ne visada teisingi žemdirbių atžvilgiu. Agroverslas neprivalo atsakyti už tai, ko negali kontroliuoti, net imdamasis protingų priemonių. Žinoma, galima būtų reikalauti, kad ūkininkas kiekvieną pavasarį ir rudenį visus savo laukus patikrintų, nusiųsdamas ištirti, ar dirvoje nėra cheminių medžiagų dalelių, tačiau išlaidos tokiems tyrimams būtų didžiulės.

Esant dabartiniam teisiniam cheminių medžiagų naudojimo reglamentavimui, teismuose susiformavusi praktika nėra palanki agroverslui. Pavyzdžiui, ūkininkas teismuose yra įrodinėjęs, kad produkcija yra ekologiška, todėl nežymių likučių radimas dirvoje (ne produkcijoje) negali lemti nesertifikavimo. Tačiau teismai tokiais atvejais laikosi teisės akto raidės – jeigu agroverslui nepavyksta nuginčyti atlikto tyrimo rezultatų, laikomasi nuomonės, kad poveikio priemonės buvo pritaikytos teisėtai. Šiuo požiūriu Lietuvoje yra vienintelė išimtis – jeigu agroverslas sužino ir iki patikrinimo spėja pranešti apie cheminių medžiagų atsiradimą, jis gali išvengti viso ūkio nesertifikavimo. Taigi labai svarbus tampa pranešimo momentas.

Tačiau pranešimas apie įmanomą neleistinų medžiagų buvimą ekologiniame ūkyje nesudaro prielaidų, kad sankcijos nebus taikomos, tik tokiu atveju jos bus daug lengvesnės nei nepranešus. VšĮ „Ekoagros“ kokybės vadovas Tomas Demikis teigia: ,,Jeigu ekologinio ūkio savininkas pastebi, kad jo sklypo kraštą, purkšdamas chemikalus, kliudė kaimynas ir iki patikros apie tai informuoja sertifikavimo įstaigą, tai ekologinį statusą praranda tik tas konkretus laukas ir jame auginama produkcija, o kitos nuobaudos netaikomos.“

Sprendžiant analogiškas situacijas panašiai yra pasisakę ir teismai. Pavyzdžiui, teisme vyko ginčas dėl cheminių medžiagų radimo ūkyje. Ūkininkas laiku nepranešė apie galimą lauko užteršimą cheminėmis medžiagomis. Apie tai, kad dalį lauko, kuriame buvo atliekamas patikrinimas, galimai suarė kaimynas, todėl galimai yra neleistinų cheminių medžiagų likučių, ūkininkas pranešė jau atlikus patikrinimą.

Teismas šią aplinkybę vertino kaip reikšmingą ir sprendė, kad pranešimas ,,Ekoagros“ dėl galimų neleistinų cheminių medžiagų turi būti pateikiamas iki atliekamo patikrinimo. Tokio pranešimo nepateikimas laiku lėmė viso ūkio nesertifikavimą. Teismas nurodė, kad ekologinis ūkininkavimas grindžiamas tinkamai rengiamais ir valdomais biologiniais procesais, pagrįstais ekologinėmis sistemomis, griežtai apribojant išorės medžiagų bei cheminės sintezės būdu gautų medžiagų naudojimą, todėl viso ūkio nesertifikavimas, jame radus neleistinų cheminių medžiagų, visiškai pateisina aplinkos apsaugos, gyvosios gamtos gerovės ir vartotojų pasitikėjimo tikslus, kurių siekiama vystant ekologinę gamybą.

Žemės mėginių paėmimo procedūra

Agroverslas gali išvengti sankcijų tuo atveju, jeigu yra nustatoma, kad sertifikavimo įstaiga tyrimą atliko pažeisdama reikalavimus, t. y. netinkamai paėmė ar ištyrė žemės mėginį.

Mėginių atrinkimo, paruošimo ir išsiuntimo procedūros apraše nurodytos pagrindinės procedūros bei jų atlikimo taisyklės tiriant ekologinius ūkius. Kiekvienu atveju tyrimas yra organizuojamas pagal iš anksto numatytą planą arba kai įstaigai kyla įtarimas dėl neleistinų būdų naudojimo ūkininkavimo procese. Pagrindiniai reikalavimai tikrintojui: 1) imant mėginį, atrinkimo akte privaloma nurodyti sprendimo paimti mėginį motyvus ar priežastis, išsamiai aprašant požymius bei aplinkybes, kurios sukėlė įtarimą; 2) mėginys turi būti imamas būtinai iš kelių vietų, kuriose įtariama didžiausia tarša, tačiau taip, kad atsiskleistų žemės charakteristika; 3) visais atvejais laikomasi visų įmanomų priemonių išvengti mėginio užteršimo, būtinai naudojamos vienkartinės pirštinės; 4) dirvožemio mėginys imamas su kastuvėliu, kuris prieš naudojimą lauke, iš kurio bus imamas mėginys, kelis kartus įsmeigiamas į dirvą ir tik po to iš kitos vietos su juo imamas mėginys (atlikus visus nurodytus veiksmus, tikrintojas atsako už mėginio pristatymą į įstaigą); 5) paimti mėginiai dedami į nenaudotą, švarią ir sandarią pakuotę, patikimai apsaugančią juos nuo taršos (pakuotės plombuojamos, naudojamos numeruotos pakuotės arba tara, kurios nebūtų galima atidaryti nepažeidus plombos).

Kiekvienas iš nurodytų reikalavimų gali būti ginčijamas teisme. Svarbu, kad ekologinio ūkio savininkas dalyvautų mėginio atrinkimo procese ir būtų aktyvus stebėtojas. Reikia atkreipti dėmesį į procedūras bei jų atlikimą, nes užfiksavus tikrintojo pažeidimą, galima išvengti kilusio ginčo arba pakreipti ginčo nagrinėjimą ūkio savininko naudai. Tik tinkamai atliktas mėginio atrinkimas yra pripažįstamas teisme. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pastebėtina, kad kiekvienu atveju teismai pasisako dėl procedūros teisingo atlikimo bei atitikties teisės aktams. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netinkamai atliktos procedūros faktą turi įrodyti tiriamo ūkio savininkas.

Atlikęs poėmį, tikrintojas aiškiai užpildo visą mėginio atrinkimo aktą, kurį sudaro du egzemplioriai. Vienas akto egzempliorius paliekamas ekologinio ūkio savininkui, kurio žemė tiriama, kitas pristatomas į įstaigą. Abu egzemplioriai patvirtinami tikrinto ūkio savininko parašais. Egzistuoja galimybė nesutikti su žemės pavyzdžių poėmiais bei mėginio atrinkimo aktu. Dėl nesutikimo privaloma raštu nurodyti priežastis, kodėl nesutinkama bei su kokiais faktais nesutinkama. Po nesutikimo tikrintojas privalo telefonu informuoti savo tiesioginį vadovą apie susiklosčiusią situaciją. Tiesioginis vadovas, įvertinęs situaciją, gali nurodyti kitam įstaigos tikrintojui vykti į ūkį ir dalyvauti imant mėginį arba, esant galimybei, pasikviesti specialistus. Ekologinio ūkio savininkas, kuris nesutinka pasirašyti atrinkimo akto, gali prašyti pirminio mėginio sunaikinimo ir naujo mėginio paėmimo dalyvaujant trečiajam asmeniui. Atlikus veiksmus, kurie įvardyti, iš trijų mėginių vienas paliekamas ūkio savininkui.

Svarbu žinoti tai, kad mėginio pavyzdys yra labai svarbus įrodymas, kai kyla ginčas dėl tyrimo rezultatų. Tikrintojas, atlikęs poėmius, pristato du mėginius į įstaigą, kuri atlieka patikrinimą, o ši vieną mėginį pasilieka saugoti įstaigoje, o kitą siunčia į akredituotą laboratoriją tirti. Gavus tyrimo rezultatus iš akredituotos laboratorijos, kontrolinis mėginys saugomas įstaigoje ne trumpiau kaip 18 mėn. nuo priėmimo dienos. Taigi, esant ginčui, galima kreiptis dėl papildomų tyrimų atlikimo ar turint vieną iš trijų mėginių pakartoti tyrimą.

Taip pat labai svarbu, kad tyrimui būtų tinkamai pasiruošta, t. y. būtų naudojami tokie įrankiai, kurie negalėtų padaryti įtakos tyrimo medžiagai – medžiaga, iš kurios pagamintas įrankis, nesureaguotų su žemėje esančiomis cheminėmis medžiagomis arba nesugertų jų. JAV geologinių tyrimų institutas nurodo, kad įrankiai, kuriais naudojasi tyrėjai, turėtų būti pagaminti iš teflono ar nerūdijančio plieno, turi būti nitrilo pirštinės. Netinkamos tyrimo priemonės taip pat gali lemti neteisingus tyrimo rezultatus.