Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2018/02
ASU fenomenas: lyderiais tampa „neblizgėjusieji“ mokyklose
  • Dainoras LUKAS
  • Mano ūkis

Aleksandro Stulginskio universitetas, rengiantis žemės ūkio specialistus, nuolat susiduria su kritika, kad priima jaunuolius, kurių brandos egzaminų rezultatai labai žemi. Aukštoji mokymo įstaiga atsako, kad prastas mokinys nebūtinai liks ir prastu studentu, bei pateikia atvirkštinių pavyzdžių. Universitetas tvirtina, kad jam kenkia stojamojo balo kartelė, ribojanti vaikų iš kaimo galimybes siekti aukštojo mokslo.

Miestiečiai retai renkasi žemės ūkio specialybes. Dažniausiai tai yra iš mažų miestelių ir kaimų kilusių jaunuolių pasirinkimas. Praėjusią vasarą ASU susidūrė su tokia situacija. Ūkininko sūnus norėjo studijuoti agronomiją. Jis padeda savo tėvams ūkininkauti, turi patirties. Tam, kad įstotų mokytis, jis turėjo surinkti mažiausiai 3 balus, o surinko 2,9. ASU negalėjo jo priimti, nors jaunuolis sutiko pats mokėti už studijas. Tuomet jis nutarė kolegijoje studijuoti žemės ūkio verslo technologijas. Tačiau agronomu jis netaps, nes nė viena kolegija Lietuvoje agronomų nerengia.

Pernai ASU priėmė studijuoti tik 264 studentus, iš jų 187 pagal vadinamąjį studijų krepšelį. Jeigu iš stojančiųjų būtų reikalaujama surinkti mažiausiai 4 balus, į ASU būtų įstoję tik 140 studentų. Universitetas tvirtina, kad tokiu atveju galėtų sudaryti tik tris normaliai veikiančias programas. Mokymo įstaiga kelia klausimą, ar žemės ūkio sektoriui reikia tik trijų specialybių: agronomų, miškininkų ir vandentvarkos bei inžinerines sistemas prižiūrinčių specialistų.

ASU ne tik dėl 3 balų slenksčio, bet ir dėl rentabilumo turėjo atsisakyti tokių programų kaip hidrotechninės statybos inžinerija, žuvininkystė ir akvakultūros technologijos.

Šuolis vėlesniuose kursuose

ASU prorektorė Laima Taparauskienė teigia, kad yra ne vienas pavyzdys, kai studentas į universitetą įstoja surinkęs tik 3 balus, o magistrantūrą pasiekia jau mokydamasis aštuntukais ir devintukais. Universitetas atliko tyrimą, per kurį ieškojo koreliacijos tarp stojamojo balo ir mokymosi vidurkių. Analizuoti Agronomijos fakulteto visų kursų Agronomijos studijų programos studentų stojamieji balai ir studijų svertiniai vidurkiai po kiekvieno kurso.

„Pastebėjome, kad su žemais balais įstoję studentai antrame ar trečiame kurse smarkiai pagerina rezultatus. Ir atvirkščiai: gerai brandos egzaminus išlaikę ir su aukštais balais įstoję studentai trečiame ar ketvirtame kurse pradeda silpniau mokytis ir savo pasiekimais nusileidžia tiems, kurie vos pateko į universitetą“, – pažymi L. Taparauskienė.

Ji pastebi vieną aiškų veiksnį, kuris didele dalimi nulemia tokius mokymosi pasiekimų pokyčius. „Pirmuose dviejuose kursuose studentai toliau mokosi gimnazijose įprastų disciplinų: matematikos, fizikos, chemijos. Nuo trečiojo kurso lieka tik specialybių dalykai, o tada buvusių prastesnių studentų pažymiai ima gerėti. Pavyzdžiui, agronomijos mokosi beveik vien tik iš kaimo kilusių ūkininkų vaikai, kurie nuo mažens dirba žemės ūkyje. Jie noriai mokosi specialybės dalykų, jiems tai yra įdomu. Tuo tarpu su žemės ūkiu niekada praktiškai nesusidūrę jaunuoliai staiga praranda susidomėjimą. Mums dar reikėtų išsamesnio tyrimo, apklausų šia tema, kad galėtume visiškai atsakyti į šiuos klausimus“, – sako L. Taparauskienė.

ASU teigia: kaimo vaikai nebūtinai yra kvailesni už miestiečius. L. Taparauskienė atkreipia dėmesį, kad mažuose miesteliuose mokymosi sąlygos kiek kitokios, ten mažiau stiprių mokytojų, vaikai prasčiau parengiami egzaminams. Anot jos, tai pripažįsta ir Švietimo ir mokslo ministerija savo analizėse.

„Todėl ir teigiame, kad taikyti tik stojimo balą atsirenkant studentus nėra vienintelis būdas. Jei stojimo balas būtų pakeltas iki 4, mes netektume daug studentų, kurie gimnazijose mokosi silpniau, tačiau jie, kaip rodo mūsų analizė, universitete pagerina savo mokymosi pasiekimus. Kaimo vaikai nėra lūzeriai. Jie universitete užsikabina, ima mokytis ir atsiskleidžia kaip geri specialistai. Žinoma, negaliu sakyti, kad ASU skirtas tik kaimo vaikams, turime studentų iš gerų Kauno gimnazijų“, – pripažino L. Taparauskienė.

Grįš padėti tėvams ūkininkauti

Iš Skuodo rajono kilęs Mantvydas Jakumas 10 klasę baigė Šačių pagrindinėje mokykloje, vėliau mokėsi Mosėdžio gimnazijoje. Jo rezultatai buvo vidutiniški, matematikos ir lietuvių kalbos žinios dažniausiai būdavo įvertinamos penketais ir šešetais. „Kažkaip netraukė mokslai, kiti dalykai labiau domino, daug sportavau“, – sako M. Jakumas.

Jam sunkiai sekėsi ir brandos egzaminai. Lietuvių kalbos valstybinio egzamino jis neišlaikė, iš biologijos gavo tik 24 proc. Tačiau jaunuolis sumanė stoti į universitetą. „Mama pasiūlė pabandyti. Pavyko, o dabar džiaugiuosi“, – iš lėto pasakoja žemaitis. Jo stojamasis balas nesiekė nė dviejų.

M. Jakumo tėvai ūkininkai, berniukas nuo mažens įpratęs dirbti ūkyje. „Tėvai ūkininkauti pradėjo nuo vienos karvės. Dabar augina pienines karves, mėsinius galvijus, pradėjome javus auginti. Turime jau apie 160 ha žemės. Žinau, kad baigęs mokslus grįšiu atgal į kaimą pas tėvus ir padėsiu jiems ūkininkauti. Pats įregistravau savo ūkį, tikiuosi gauti paramos ir nusipirkti 12 telyčių bei naują priekabą“, – sako pernai bakalauro diplomą apsigynęs vaikinas.

M. Jakumo mokymosi rezultatai smarkiai pagerėjo, ketvirtame kurse jo pasiekimų vidurkis buvo daugiau nei 7 balai. „Man visą laiką patiko žemės ūkis, labai tuo domėjausi, todėl ir mokytis buvo įdomu. Nežinau, kokie būtų rezultatai, jei būčiau įstojęs į kitą specialybę“, – svarsto M. Jakumas, pasirinkęs sumanios gyvulininkystės specializaciją. Jis pasakoja sužinojęs labai daug apie naujausias technologijas, ūkyje naudojamus robotus, gyvulių raciono formavimą ir t.t.

Nesiveržia į kaimą

Iš Klaipėdos rajono kilęs ketvirto kurso studentas Tomas Papievis džiaugėsi, kad apskritai išlaikė brandos egzaminus. „Rezultatai buvo prasti, apie juos nenoriu nė prisiminti. Surinkau bene 2,3 stojamojo balo ir įstojau į ASU“, – kalba T. Papievis.

Universitete jo mokymosi rezultatai pagerėjo, dabar vidurkis siekia beveik 8 balus. „Esu vidutiniokas, tačiau turiu motyvacijos mokytis. Esu smalsus, man viskas įdomu, gal dėl to ir pažymiai pakilo“, – sako studentas.

T. Papievis studijuoja žemės ūkio mechanikos inžineriją. Šiemet baigs studijas, bet nėra apsisprendęs, ką veiks toliau. Jo tėvai ūkininkai, Paviržėnų kaime turi pienininkystės ūkį. „Tėvai gal ir norėtų, kad grįžčiau jiems padėti, modernizuoti ūkį, bes aš nesu tuo tikras“, – neslepia T. Papievis.

Iš Molėtų rajono kilęs Eimantas Eigirdas nuo vaikystės matė ūkininkaujančius tėvus. Prišmantų kaime, kur ūkininkauja jo tėvai, gyvena apie 80 žmonių. Eimantas baigė netoliese esančią Žygaičių gimnaziją. Vaikinas visą laiką nenustygo vietoje, todėl nenuostabu, kad jis buvo tarp aktyvistų, protestavusių prieš planus Žygaičiuose įrengti skalūnų kasyklas.

„Niekada neskyriau daug dėmesio mokslams, buvau vidutiniokas. Visada rasdavau įdomios veiklos, vedžiau renginius, kitaip garsinau gimnaziją. Kai artėjo brandos egzaminai, paprašiau mokytojų pagalbos. Per mėnesį jie mane parengė egzaminams. Iš biologijos egzamino gavau 35 proc., iš geografijos – 40 proc. Iš mokyklinio lietuvių kalbos egzamino gavau aštuonis, daugiau egzaminų nelaikiau“, – prisimena E. Eigirdas.

Jo pažymių užteko įstoti į ASU, surinkus šiek tiek daugiau nei 3 balus. Dabar jis mokosi gerai. Pernai E. Eigirdas buvo išrinktas Agronomijos fakulteto Studentų atstovybės pirmininku.

„Nebus gerai, jei stojamąjį balą pakels iki keturių. Daug motyvuotų jaunų žmonių, tokių kaip aš, neįstos“, – mano vaikinas.

Jis neslepia, kad į tėvų ūkį, kur auginama 40 pieninių karvių, dirbama 150 ha žemės, neketina grįžti. „Ūkyje darbas labai sunkus, nors ir smagus. Tačiau noriu pasiekti daugiau. Ieškosiu darbo žemės ūkio bendrovėje ar įmonėje. Studijuoju agronomiją, po pirmojo kurso atlikau praktiką „Agrokoncerne“. Labai patiko, padarysiu viską, kad gaučiau darbo šioje srityje“, – neabejoja E. Eigirdas. Jis sako, kad iš jo kurso draugų, 28 studentų, apie 70 proc. grįš į savo tėvų ūkius, o kiti ieškosis darbo žemės ūkio bendrovėse.

Paradoksas: gerai ir blogai gimnazijose besimokę jaunuoliai universitete dažnai apsikeičia vietomis pažangumo lentelėse

Po praktikos nusivylė specialybe

Žemėtvarkos specialybę įgijusios Editos Juočytės istorija kitokia. Iš Molėtų rajono kilusi mergina per brandos egzaminus gavo labai žemus įvertinimus. „Gimnazijoje mokiausi gerai, tačiau per egzaminus labai nepasisekė. Iš geografijos gavau 78 proc., bet iš matematikos – vos 10 proc. Tai buvo metai, kai daug mokinių suklupo per egzaminus, kurie yra kaip loterija. Per priėmimą ASU nurodžiau tik kaip penktą pasirinkimą, bet tik į šį universitetą įstojau, dar į mokamą vietą“, – prisimena E. Juočytė.

Po dvejų studijų metų jos rezultatai pagerėjo, mergina pateko tarp geresnių studentų. Dėl to, kad gerai mokėsi, atgavo už mokslus sumokėtas įmokas.

„Tačiau labai nusivyliau specialybe. Per praktiką pasijutau labai nemaloniai. Niekam nerūpi tavo pasiūlymai, motyvacija, visur dvelkia senais laikais. Dirbau dviejose įmonėse, visur buvau vadinama nemokama darbo jėga.

Mūsų grupėje buvo šeši studentai, nė vienas nedirba pagal specialybę. Mus ragino išlaukti nedėkingą laiką, visas žemėtvarkos sistemos pertvarkas ir skandalus. Bet supratau, kad tai ne mano darbas. Apie ASU studijų kokybę nenoriu kalbėti, tik pasakysiu, kad ten radau ir labai gerų dėstytojų“, – sako E. Juočytė.

Darbo jėgos gali pritrūkti

ASU Senato Akademinės veiklos teisinės priežiūros komiteto pirmininkas, Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto profesorius Jonas Čaplikas mano, kad studentų skaičiaus mažėjimas nėra ASU problema.

„Studentų mažėja, bet taip yra visur. Tai ne universiteto problema, o demografinis aspektas. Studijų kokybei skiriame pakankamai dėmesio. Tai rodo ir darbdavių atsiliepimai apie mūsų absolventus. Pas mus studijuoja kaimiškų vietovių jaunimas, o jis vidurinėse mokyklose yra prasčiau parengiamas. Dar reikia daug pastangų, kad ten būtų rengiamos asmenybės. Vyriausybė turėtų daugiau rūpintis mūsų darbo ištekliais ir juos racionaliau naudoti. Mums svarbu, kad ASU absolventai randa savo vietą darbo rinkoje“, – teigia J. Čaplikas.

ASU mokslininkų grupė, vadovaujama J. Čapliko, atliko tyrimą ir nustatė, kad 2021–2024 m. visam žemės ūkio sektoriui vidutiniškai kasmet reikės po 1 860 specialistų ir kvalifikuotų darbininkų, iš kurių apie 200 – turinčių magistro išsilavinimą, 500 – universitetinį bakalauro išsilavinimą, apie 150 – baigusių kolegijas ir dar per 1 000 – kvalifikuotų darbininkų.

Daugiausia reikės agronomų, inžinierių, veterinarijos gydytojų ir gyvulininkystės technologų. Tai nereiškia, kad būtent tiek studentų ir reikėtų priimti į aukštąsias mokyklas. Juk dalis įstojusiųjų studijuoti nubyra, nedirba pagal specialybę, emigruoja.