Lietuvoje melžiamas karves laikantys ūkiai stambėja. Vidutinis toks Europos Sąjungos ūkis išaugo nuo 8,9 melžiamų karvių 2005 metais iki 15,6 melžiamų karvių 2013-aisiais, o Lietuvoje atitinkamai nuo 2,9 iki 4,9 melžiamų karvių. 2017 metų pradžioje vidutinis pieno ūkis Lietuvoje turėjo 6,1 karvės.

Ūkių stambėjimas susijęs su pieno perdirbimo pramonės poreikiais. Lietuvoje pieno perdirbėjai nuolat kartoja, kad jiems yra svarbūs tik stambūs pieno gamintojai, tai atspindi ir pieno supirkimo kainos: stambiausiems pieno gamintojams, iš kurių per dieną tiesiogiai paimama 20 ir daugiau tonų žalio pieno, supirkimo kaina yra apie 70 proc. aukštesnė už tą, kuri mokama patiems smulkiausiems, per dieną į supirkimo punktą pristatantiems iki 100 kg pieno. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje apie 80 proc. primelžiamo pieno superkama perdirbti, nenuostabu, kad vidutinis pieną parduodantis ūkis didėja.

Tačiau, ar tikrai tik stambus pieno ūkis gali būti efektyvus? Palyginome skirtingo dydžio Lietuvos pienininkystės ūkių (kurių pagrindines gaunamas lėšas sudaro pajamos iš pieno) veiklos rodiklius. Tam pasinaudojome Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis. Jame pateikiami 5 skirtingų ekonominio dydžio ūkininkų pieno ūkių duomenys, tačiau, kad būtų aiškiau, kaip palyginimo atskaitos tašką geriau imti kiekvieno ekonominio dydžio ūkių vidutinį laikomų sutartinių gyvulių skaičių.

Nevienodo dydžio ūkiai generuoja skirtingas pajamas, joms gauti naudoja ir skirtingo dydžio išteklius, todėl absoliučių dydžių palyginimas didelės naudos neduoda. Tam, kad ūkius galima būtų palyginti, imami duomenys vienam sutartiniam gyvuliui. Kol kas paskutiniai prieinami išsamūs duomenys yra už 2013 metus, kurie, panašiai kaip ir 2017-ieji, buvo vieni iš palankesnių pieno gamintojams dėl didesnių pieno supirkimo kainų.

Pažiūrėkime, kokius išteklius naudojo skirtingo dydžio pieno ūkiai. Pagrindinė tendencija, kurią matome analizuodami skirtingo dydžio pieno ūkių naudojamas žemės ūkio naudmenas ir sutartinių dirbančiųjų skaičių, yra tai, kad mažesniame ūkyje vienam sutartiniam gyvuliui išlaikyti buvo naudojami didesni ištekliai: mažiausiame ūkyje, palyginti su didžiausiu, žemės reikėjo 2,4 karto, o dirbančiųjų – 7,3 karto daugiau. Tačiau ši tendencija nepasireiškė naudojant kitus išteklius. Ilgalaikis turtas vienam sutartiniam gyvuliui buvo mažiausias vidutinio dydžio ūkiuose (3 065 Eur), laikančiuose vidutiniškai 34 sutartinius gyvulius, o ūkiams nuo šio atskaitos taško mažėjant ar didėjant – augo. Panaši situacija ir su trumpalaikiu turtu. Investuoti skirtingų dydžių ūkiai buvo pajėgūs apylygiai, tačiau paramos investicijoms mažiausiai gavo patys didžiausi (18 Eur/sutartiniam gyvuliui) ir patys mažiausi (42 Eur/sutartiniam gyvuliui). Taip pat matome, kad mažesni ūkiai daugiau vertėsi iš nuosavų lėšų, o ūkiui augant, didėjo įsiskolinimas.

Tai tik pagrindinių išteklių panaudojimo tendencijos skirtingo dydžio pieno ūkiuose. Skirtingo dydžio ūkiuose rezultatui pasiekti gali būti naudojami ir skirtingi ištekliai, pvz., mažesniuose ūkiuose tai pačiai funkcijai atlikti naudojama daugiau darbo jėgos, o stambesniuose darbai būna daugiau mechanizuoti. Tad svarbiausia, kad rezultatui pasiekti būtų naudojama mažiausiai išteklių. Visų išteklių panaudojimą atspindi suminės sąnaudos.

Mažiausias sąnaudas vienam sutartiniam gyvuliui – 1 370 Eur – patyrė vidutiniai, apie 34 sutartinius gyvulius laikantys Lietuvos pieno ūkiai. Juo stambesni ūkiai, tuo sąnaudos vienam sutartiniam gyvuliui didesnės. Tačiau didžiausios sąnaudos – 12,9 sutartinio gyvulio laikančiuose pieno ūkiuose. Jos siekė 2 262 Eur vienam sutartiniam gyvuliui ir buvo 65 proc. didesnės nei 34 sutartinius gyvulius laikančių pieno ūkių ir 31 proc. didesnės nei 165,2 sutartinius gyvulius laikančių pieno ūkių. Patys smulkiausi, 4,8 sutartinio gyvulio laikantys pieno ūkiai, patyrė panašias sąnaudas vienam sutartiniam gyvuliui, kaip ir patys didžiausi.

Sąnaudų dydis – tik vienas ūkio efektyvumo aspektų. Galbūt dėl didžiausių sąnaudų gaunamas ir didžiausias rezultatas? Tuo galima įsitikinti, analizuojant skirtingo dydžio pieno ūkių rezultato rodiklius.

Didžiausias sąnaudas sutartiniam gyvuliui patyrę vidutiniškai 12,9 sutartinio gyvulio laikantys pieno ūkiai sukūrė daugiausia produkcijos (2 703 Eur), gavo daugiausia pelno (575 Eur) ir turėjo didžiausią grynųjų pinigų srautą (EBIDA siekė 1 436 Eur) vienam sutartiniam gyvuliui. Be to, ir gyvulininkystės produkcija čia sudarė didžiausią bendrosios produkcijos dalį – 79 proc. Tačiau šiuose ūkiuose primilžis iš karvės buvo mažesnis nei stambesniuose ūkiuose ir didesnės kainos už perdirbti tiekiamą pieną nei stambesni ūkiai, atsižvelgiant į Lietuvos pieno perdirbėjų žalio pieno supirkimo kainodarą, jie negalėjo gauti. Galima daryti išvadą, kad būtent tokio dydžio pieno ūkiai sukūrė papildomą pridėtinę vertę – gamino ekologišką pieną, perdirbo pagamintą pieną ir produkciją pardavė tiesiogiai vartotojams ir pan. Papildomai pridėtinei vertei sukurti reikėjo ir papildomų sąnaudų. Tai paaiškina didžiausias sąnaudas vienam sutartiniam gyvuliui, palyginti su kitų dydžių pieno ūkiais.

Jeigu iš lyginamų ūkių eliminuosime nemažą papildomą pridėtinę vertę sukūrusius 12,9 sutartinio gyvulio laikančius ūkius, tai kitų dydžių pieno ūkių rezultato rodiklių priklausomybės nuo ūkio dydžio tendencija gan aiški: juo stambesnis ūkis, tuo aukštesnius rezultatus vienam sutartiniam gyvuliui jis pasiekė. Stambiausi ūkiai, palyginti su smulkiausiais, iš vienos karvės primelžė 34 proc. daugiau pieno, pagamino 27 proc. daugiau bendrosios produkcijos, gavo 8 kartus daugiau pelno, jų grynųjų pinigų srautai buvo 0,3 proc. didesni. Išimtis – subsidijos gamybai ir PVM atskaita. Čia tendencija priešinga: stambiausi pieno ūkiai jų gavo 47 proc. mažiau nei smulkiausi. Tačiau šis rodiklis daugiau priklauso ne nuo paties ūkio pastangų, o nuo valstybės politikos.

Kiekvieno verslo subjekto siekis yra gauti didžiausią naudą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Atskirai apžvelgėme skirtingo dydžio pieno ūkių sąnaudas ir rezultatus, o jų santykį geriausiai atspindi gamybos rentabilumas – kokį pelną (įskaitant subsidijas gamybai ir PVM atskaitą) davė kiekvienas į gamybą įdėtas sąnaudų euras.

Aukščiausias rentabilumas buvo pasiektas vidutinio dydžio 34 sutartinius gyvulius laikančiuose pieno ūkiuose: čia 1 sąnaudų euras atnešė 0,59 Eur pelno, įskaitant subsidijas. Toks rentabilumas daugiausia buvo pasiektas dėl žemų sąnaudų – kaip matyti, jos vienam sąlyginiam gyvuliui buvo žemiausios, palyginti su kitų dydžių pieno ūkiais. Šio dydžio pieno ūkiuose buvo mažiausiai vienam sutartiniam gyvuliui naudojama ilgalaikio ir trumpalaikio turto, o darbo sąnaudos buvo panašios, kaip ir didesniuose ūkiuose. Tuo metu rezultato rodikliai buvo vidutiniai.

Pieno ūkio dydžiui mažėjant ar augant, rentabilumas mažėjo. Ši tendencija taip pat daugiau susijusi su suminių sąnaudų dydžio priklausomybės pokyčiais, atsižvelgiant į ūkio dydį, nei su gauto rezultato dydžiu.

Galvojant ateityje didinti, mažinti ūkį ar pasilikti tokį, koks yra, svarbi ne tik grąža iš įdėto euro, bet ir bendra pelno masė. Ši, be abejo, esmingai priklauso nuo ūkio dydžio. Mūsų analizuoti pieno ūkiai 2013 metais gavo tokį pelną, įskaitant subsidijas ir PVM atskaitą: laikiusieji 4,8 sutartinio gyvulio – 2 713 Eur, 12,9 sutartinio gyvulio – 13 484 Eur, 34 sutartinius gyvulius – 27 662 Eur, 68,2 sutartinio gyvulio – 54 547 Eur, o laikiusieji 165,2 sutartinio gyvulio – 120 621 eurą.