Jau praeityje laikai, kai mūsų žemdirbiai entuziastingai plėtė sodus tikėdami, kad šios investicijos greitai atsipirks ir duos nemenką pelną. Pastaruosius penkerius metus verslinių sodų plotai Lietuvoje nedaug keičiasi, naujų sodų įveisiama labai mažai. Kodėl? Apie tai kalbamės su Lietuvos verslinių sodų ir uogynų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktoriumi Dariumi KVIKLIU.

Kokį plotą mūsų šalyje užima versliniai sodai?

Nors 2017 m. deklaruota 4 700 ha sodų, bet realiai dalyvaujančių rinkoje ir pateikiančių desertinę produkciją yra apie 2 500 ha – šis skaičius nesikeičia jau kelerius metus.

Tai, kad deklaruojami plotai išaugo, greičiau yra statistinė apgaulė – tiesiog deklaruoti visus senus sodus paskatino susietosios išmokos.

Labai džiugu matyti, kai turintys mažesnius sodus plečiasi – tokių atvejų tikrai yra. Bet daugiausia jaunus sodus sodina tie, kurie jau turi stambius verslinius sodininkystės ūkius: rauna pasenusius vaismedžius ir sodina naujus.

Nežinau, čia trūkumas ar privalumas, bet mūsų sodininkai yra labai stambūs – 12 ūkių pateikia per 50 proc. visų lietuviškų obuolių. Jei dar pridėtume vidutinio dydžio ūkius, tai pamatytume, kad 60–70 sodininkų pateikia apie 90 proc. visų desertinių obuolių.

Priklausomai nuo metų, lietuviški obuoliai prekybos tinkluose užima 25– 35 proc. visų siūlomų desertinių obuolių. Siekiamybė būtų turėti bent jau 50 proc. dalį – vadinasi, sodų plotai Lietuvoje gali drąsiai padidėti trečdaliu.

Kodėl sodų plėtra taip sulėtėjo?

Anksčiau, iki įstojimo į Europos Sąjungą, kasmet buvo įveisiama po 200 ha naujų sodų, o dabar tiek įveisiama per penkmetį. Sparčią anuometę sodų plėtrą skatino parama sodinamajai medžiagai. Be to, buvo kilęs tam tikras sodų veisimo bumas: visi tikėjo, kad sodininkystė yra pelninga ūkio šaka.

Ir iš tiesų, pagal gaunamas pajamas iš hektaro sodininkystei ir uogininkystei neprilygsta nė viena kita žemės ūkio šaka. Bet ir investicijų reikia milžiniškų: skaičiuojama, kad vienam sodo hektarui įveisti reikia apie 30 tūkst. eurų.

Anuomet tvyrojęs entuziazmas ir tikėjimas, kad iš sodininkystės greitai galima praturtėti, dabar išgaravo. Iš tiesų tai nelengvas verslas. Vieninteliai, kurie dirba daugiau negu sodininkai, yra pienininkystės ūkius turintys žemdirbiai. Kai vertinama pagal tai, kiek žmonių įdarbinama 1 ha ploto, sodininkystė irgi aiškiai pirmauja – skaičiuojama, kad 1,5–4 ha sodo (nelygu ar ūkis turi savo medelyną) prižiūrėti reikalingas vienas nuolatinis darbuotojas, dar – sezoniniai darbininkai, kurie dažniausiai samdomi skinti vaisius ir genėti vaismedžius.

Daug kas, pamėginęs sodininkauti, nuėjo lengvesniu keliu – pasuko į augalininkystę. Ta pati istorija buvo ir su uogininkyste: maždaug 2004–2008 m. visi masiškai ėmėsi auginti braškes, braškynų plotai buvo išsiplėtę iki 1 000 ha. Paskui jų drastiškai sumažėjo.

Priežastis ta pati: visi galvojo, kad tai labai lengvas ir greitai pelną duodantis verslas, tačiau neįvertino, kad, norint užauginti daug gražių ir kokybiškų uogų, reikia labai daug investicijų: laistymo sistema, plėvelė, daigai ir t. t. Dabar išliko daugiausiai stambūs ir tikrai geri braškininkai, o verslinių braškynų plotas yra maždaug 560 ha.

Kokia serbentynų situacija?

Serbentynų plėtrą stabdo nesibaigiančios uogų kainų sūpuoklės – nuo labai aukštų iki visiškai žemų. Nors visi šneka, kad turi išaugti natūralių dažiklių poreikis, kad uogų reikės vis daugiau ir daugiau, tačiau serbentai kaip pigūs, taip  pigūs. Pagal serbentynų plotus Lietuva yra antroji šalis pasaulyje po Lenkijos – serbentynai mūsų šalyje užima beveik 2 300 ha, tad produkcijos tikrai pakanka.

Pastaruoju metu stebima gera tendencija – sparčiai mažėja ekologiškų serbentynų, iš kurių faktiškai derlius net nebuvo skinamas. Yra daug atvejų, kai buvę ekologai pasuka į įprastą gamybą ar augina serbentus pagal Nacionalinės kokybės produkcijai keliamus reikalavimus. Intensyviai prižiūrimame serbentyne galima skinti 8–10 t ha uogų derlių.

Esant tokioms žemoms uogų supirkimo kainoms, kokios laikosi pastaruosius kelerius metus, reikia skinti daugiau kaip 10 t/ha uogų, kad būtų galima kalbėti apie rentabilumą. Tokie derliai nėra utopija – naujos serbentų veislės kai kuriuose ūkiuose duoda iki 16 t/ha uogų derlių. Kalbant apie serbentynų dydžius, situacija panaši kaip su obelų sodais – maždaug 80 ūkininkų pateikia 90 proc. uogų.

Kur mūsų augintojai realizuoja produkciją?

Pagrindinė prekyba obuoliais vyksta per prekybos tinklus. Anksčiau sodininkai galvojo, kad juos gali išgelbėti ūkininkų turgeliai. Taip, tai puiki alternatyva smulkesniesiems vaisių augintojams – tiems, kurie išaugina iki 100–150 tonų vaisių. O stambieji ūkiai neišvengiamai turi bendradarbiauti su prekybos tinklais.

Šiek tiek neramina lietuviškų obuolių prezentacija prekybos tinkluose. Norėtųsi, kad būtų geresnė vaisių atranka – matyt, patys sodininkai iki galo nesurūšiuoja vaisių. Vis dar gajus įvaizdis, kad lietuviškas obuolys turėtų būti su vienu kitu taškeliu ant žievelės – tai vos ne skiriamasis nacionalinės produkcijos bruožas. Netiesa! Lietuviški obuoliai gali (ir turi) būti švarūs ir gražūs.

Pirkėjai, žinoma, ieško lietuviškų obuolių, ir sodininkams tokia padėtis yra dėkinga. Kuo aukštesni bus prekybos tinklų reikalavimai, tuo mažiau sodininkai bus patenkinti, bet tai privers juos pasitempti. Žinoma, jei keliami aukštesni reikalavimai kokybei, tai ir kaina turėtų būti aukštesnė. Prekybos tinklai pasinaudoja lietuviškų obuolių paklausa ir vietinių vaisių antkainis yra tikrai didesnis negu, pavyzdžiui, lenkiškų.

Lietuviškų obuolių kainos priklauso nuo lenkiškų – tikrai ne nuo vokiškų, olandiškų ar belgiškų obuolių kainos. Nereikėtų džiaugtis, bet faktas – 2017 m. Lenkijos sodininkai smarkiai nukentėjo nuo šalčių ir šalnų. Paprastai lenkai kasmet skindavo iki 4 mln. tonų obuolių, o 2017-aisiais – tik 3 mln. tonų. Lenkiškų obuolių trūkumas iš karto pakėlė lietuviškų obuolių kainą, net ir krituoliai buvo superkami kaip niekada brangiai. Paprastai spalis, lapkritis ir gruodis prekyboje vaisiais būdavo sąstingio metas, bet 2017-aisiais – ne, obuolių poreikis visą rudenį buvo didelis ir kone visi rudeniniai obuoliai iki žiemos pradžios buvo parduoti.

Vien vietine rinka neapsiribojama: Tellissarre veislės obuoliai eksportuojami į Estiją, Auksis, Bogatyr, Antaniniai – į Latviją. Nuo seno rusakalbiai vertina rūgštesnius obuolius, o Rygoje tokių gyventojų daug. Žaliaviniai obuoliai vežami perdirbti į Lenkiją ir Vokietiją.

Paskutiniai lietuviški obuoliai dažniausiai parduodami gegužės viduryje. Kadangi, kaip jau minėjau, 2017 m. labai daug vaisių parduota iš rudens, prekyba jais 2018 m. pavasarį gali pasibaigti ir anksčiau. Galioja nerašyta taisyklė: obuolius žmonės perka iki tol, kol atsiranda šviežių braškių.

Kokios obelų veislės dabar populiariausios?

Prieš keliolika metų, pavažinėję po pasaulį, mūsų sodininkai puolė radikaliai keisti veisles – ėmė auginti Šampion, Elise, Gala ir įvairius jos klonus. Bet kai kurios veislės neišlaikė lietuviškų žiemų, žuvo ištisais kvartalais. Vis dėlto Lietuva – tai ne Lenkijos pietūs ir net ne Varšuvos regionas, orai mūsų krašte gerokai atšiauresni. Kadangi Šampion labai anksti pradeda derėti ir greitai atsiperka, šią veislę vis dar bandoma auginti – išauginamas ištvermingas kamienas, o veislė skiepijama aukštai į vainiką, taip stengiantis išvengti įprasto šios veislės obelims pašalimo ties žemės paviršiumi.

Su savais privalumais ir trūkumais, kaip vienos pagrindinių obelų veislių, versliniuose soduose išlieka Ligol, Alva, Lodel, Connel red, Red Kroft. Neužmirštamas Auksis, kai kuriuose soduose atgimsta lietuviška veislė Noris (tik jau auginama su stipriau augančiais, vos ne sėkliniais, poskiepiais). Auginami ir tradiciniai Antaniniai, Tellissarre, Bogatyr, nes jų reikia perdirbimui.

Rubin veislės obuoliai, ko gero, patys skaniausi. Paralelę galima išvesti su JAV veisle Honeycrisp. Tai ypač skanūs obuoliai, tačiau patys vaismedžiai lepūs, labai stipriai pramečiuoja, juos sunku genėti ir prižiūrėti. Rubin irgi sunku išauginti, nes derėjimo tipas yra visai kitoks: vaisiai dera ant ilgų vytelinių šakučių galų, todėl reikia kitokio genėjimo ir priežiūros. Net ir labai tupinėjant aplink šios veislės obelis, nepasiekiamas toks derlius, kaip auginant kitų veislių vaismedžius. Tarkime, Auksis ar Ligol gali duoti 40–50 t/ ha kasmetinį obuolių derlių, o su Rubin pasiekti 30 t/ha derlių būtų labai geri rezultatai. Mūsų instituto bandymuose toks derlius ir buvo gautas kelerius metus iš eilės, auginant Rubin pagal IKP (dabar NKP) sistemą.

Iš naujų lietuviškų veislių gerai užsirekomendavo Skaistis – obuoliai gražūs ir tikrai neserga rauplėmis. Didžiausia problema – šių obuolių išsilaikymas, tai yra ankstyva žieminė veislė.

Nors kažkada buvome beveik nurašę Auksį, nes šie obuoliai turėdavo būti parduodami iki Naujųjų metų, tačiau kai atsirado vaisių saugyklos su kontroliuojama atmosfera, Auksis labai nesunkiai išsilaiko iki pavasario. Gali būti, kad panaši situacija pasikartos ir su Skaisčiu.

Daugelio metų patirtis parodė, kad rudeninius obuolius parduoti sunku, jų kaina mažesnė, ir visi sodininkai stengėsi sodinti žieminių veislių obelis. Tačiau vasarinių veislių obuolių labai trūksta. Palyginti nedaug jų išauginama ir Lenkijoje.

Vasarinius obuolius auginti rizikinga, nes reikia suskubti realizuoti per savaitę ar dvi. Net ir saugykloje jie išsilaikys daugiausia iki mėnesio. Yra naujų įdomių lietuviškų vasarinių veislių, pavyzdžiui, Poema – labai išvaizdūs, skanūs obuoliai, be to, beveik neserga.

Ar visada siekiamybė yra išauginti desertinius vaisius?

Šiuo metu Lenkijos mokslininkai atrinkinėja veisles, kurios tinka šiuolaikiniams žaliaviniams sodams veisti – su mechanizuotu genėjimu ir mechanizuotu vaisių nukratymu. Ir labai svarbu, kad vaisiai būtų atsparūs rauplėms. Lenkai gamina daug koncentruotų obuolių sulčių, todėl jiems reikia kuo rūgštesnių obuolių. Žaliavinis sodas su tinkamai parinktomis veislėmis gal ir būtų visai racionali mintis. Manau, po gerų praėjusių metų kainų sodininkai drąsiau galvos apie žaliavinius sodus.

Prieš kelerius metus sodininkai vienas po kito pradėjo vaisių ir uogų perdirbimą ūkiuose, daugiausia spaudė sultis. Iš pradžių atrodė, kad tai labai perspektyvu, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad čia milžiniška konkurencija. Šiuo metu geriau gyvena tie perdirbėjai, kurie siūlo sulčių spaudimo paslaugą, negu tie, kurie patys augina obuolius ir spaudžia iš jų sultis.

Naradavos sodininkystės ūkis jau daug metų daro obuolių tyres ir dirba tikrai sėkmingai, tačiau abejoju, ar dar vienas toks gamintojas rastų vietą rinkoje. Žinoma, mažieji sodininkai tikrai gali galvoti apie perdirbimą, o produkciją pardavinėti turgeliuose – pirkėjų turėtų netrūkti.

Kas mūsų sodininkams išaugina sodinamąją medžiagą?

Pernai važinėjau po Olandiją ir Belgiją – ten labai gražūs jauni sodai. Klausiu: iš kur perkate sodinukus. Atsakė – iš Italijos. Lenkai perka iš Olandijos arba iš Belgijos. Tęsinys aiškus – lietuviai dažniausiai sodinamąją medžiagą perka iš Lenkijos. Viską lemia gamtinės sąlygos. Mums tokio paties išsivystymo lygio sodinuką reikia auginti dvejus metus, o Lenkijoje kai kurias veisles galima išauginti per vienus metus.

Kuo piečiau, tuo geriau atrodo vienmetukas medelis, nes 200 km atstumas į pietus prideda savaitę vegetacijos. Jei medelis gali augti pusantro mėnesio ilgiau, jis iš karto bus geresnis. Mūsų medelynai, savo ruožtu, sodinamąja medžiaga aprūpina latvius ir estus.

Ar versliniuose soduose auginami tik obuoliai? O kur kriaušės, slyvos, vyšnios, trešnės?

Obuolių auginama daugiausia, nes jie gerai laikosi ir juos lengviausia realizuoti. Žinoma, palyginti ilgai galima išlaikyti ir kriaušes, bet dar nėra gerų mūsų sąlygoms pritaikytų kriaušių veislių. Viena populiariausių Konferencinė yra linkusi pašalti, todėl įsiveisti didelius šių vaismedžių plotus yra rizikinga.

Visų kaulavaisių poreikis tikrai yra, bet problema išlieka ta pati – labai greita realizacija. Juk nuskintas vyšnias, trešnes reikia realizuoti per dieną ar dvi. Tai gali būti nebent nedidelio ūkio verslas.

Tarkime, Latvijoje kaulavaisių auginama daugiau, nes ten smulkių sodininkų ir uogininkų yra galybė. Apie latvių sodininkų gausą galima spręsti jau vien iš to fakto, kad semtis patirties pas mus jie atvažiuoja keliais autobusais, o mes į analogiškas išvykas vos surenkame 15–20 žmonių grupę.

Galima sakyti, Latvijoje dominuoja 5–6 ha sodus turintys sodininkai. Labai daug smulkių sodininkystės ūkių ir Lenkijoje, o lenkų sodininkų stiprybė yra dar ir ta, kad jie noriai kooperuojasi.

Tikiu, kad sodininkystė Lietuvoje stiprės, sodai ir toliau modernės, o lietuviški vaisiai bus dar paklausesni ir vietinėje, ir užsienio rinkose. Akivaizdu, kad turintys sodus taip greitai nuo jų pabėgti negali – vis dėlto tai yra ilgalaikė investicija.