Pastaruoju metu labai aktyviai didėja uogininkystės verslu besidominčių augintojų gretos ir gardžiosios braškės juos vilioja labiausiai. Lietuvoje jau taikomos įvairios braškių auginimo technologijos, kurios leidžia skinti šviežias desertines uogas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. O norint išauginti daug ir puikios kokybės uogų, reikia žinoti, su kokiomis bėdomis teks susidurti.

Kekerinis puvinys

Kekerinis puvinys – svarbiausia braškių uogų derlių naikinanti liga. Derliaus nuostoliai siekia nuo 20 iki 100 proc., nelygu vegetacijos sezono meteorologinės sąlygos. Labiausiai braškės nukenčia per ilgai trunkantį drėgną orą žydėjimo ir uogų formavimo (nokimo) metu.

Braškės užsikrečia puviniu per žydėjimą ir pirmiausia liga pasireiškia žiedų puviniu – jie būna blyškūs, vysta. Vėliau puvinys metasi į uogas, stiebus ir lapus. Jei vyrauja labai drėgnas oras, paveiktos augalų dalys apsineša pilka sukėlėjo sporų mase. O sporos vandenyje gali sudygti per kelias valandas ir su tekančiais lietaus lašais tiesiogiai patekti ant kitų uogų ir augalų dalių. Todėl puvinį labai sunku kontroliuoti šlapiuoju sezonu, ypač kai augalai yra tankiai suvešėję.

Užkratas kaupiasi pažeistose uogose, lapuose ir stiebuose. Uogos puviniu gali užsikrėsti ir nuo nužydėjusių žiedlapių, taurėlapių. Vėliau pūvančios uogos užkrečia sveikąsias. Pažeistų braškių skaičius tiesiogiai priklauso nuo kritulių kiekio per uogų brendimą. Tačiau jeigu meteorologinės sąlygos grybo vystymuisi nepalankios (sausa ir karšta), tai iš užkrėstų žiedų gali išaugti sveikos uogos. Reikėtų užtikrinti gerą oro cirkuliaciją braškių lysvėse, kad augalai kuo greičiau išdžiūtų. Siekiant sumažinti kekerinio puvinio padarytus nuostolius, fungicidus reikia naudoti per braškių žydėjimą 7–10 dienų intervalais, o esant dažniems krituliams gali prireikti purkšti 5–7 dienų intervalais.

Braškių antraknozė

Braškių antraknozė – labai žalinga ir sudėtinga liga. Kalbant apie šią ligą, dažnai galima išgirsti terminą „antraknozės kompleksas“, nes ją sukelia keletas sukėlėjų. Ligos žalingumas labai glaudžiai susijęs su veislių atsparumu šiai ligai. Derliaus nuostoliai gali siekti 60–75 proc. Liga labiausiai tarpsta per šiltą, drėgną orą. Ant nesunokusių uogų antraknozės puvinys pasirodo kaip dėmės (nuo šviesių iki tamsiai rudų ar net juodų). Ant prinokusių vaisių būna tamsiai raudonai violetinių dėmių. Dėmės plinta greitai, kol apima visą vaisių, puvinio paviršius gali būti apsitraukęs rausva–oranžine sporų mase. Šios sporos šiltu ir drėgnu oru toliau užkrečia kitas uogas.

Antraknozę labai sunku kontroliuoti. Visos braškių dalys yra jautrios antraknozei, o klastingiausia šios ligos savybė yra ta, kada augalai gali užsikrėsti medelynuose per dauginimą, tačiau požymiai nepasireiškia tol, kol augalai nepersodinami į gamybos vietas. Aukšta temperatūra ir ilgai išsilaikanti drėgmė, nebūtinai krituliai, padeda atsirasti požymiams intensyviai augančioje braškių plantacijoje. Augalai pradeda vysti ir palyginti greitai žūsta, antraknozė pasireiškia kaip pašaknio liga – braškių kerelio vytuliu.

Ant negyvų augalų liekanų sukėlė-jas dirvoje gali išgyventi iki 9 mėnesių be augalo maitintojo. Pasodinus augalą maitintoją, patogenas telkiasi augalo šaknies kaklelio zonoje. Pirmiausia liga pastebima kaip tamsios, mažos dėmės ant lapų, ūsų ir stiebų. Didėdamos ligos dėmės apjuosia stiebą, formuojasi tamsūs, pailgi, sausi stiebo įdubimai.

Norint apsaugoti braškes nuo antraknozės, reikia labai tikslingos apsaugos sistemos, nes liga kompleksinė, apima visą augalą, todėl vien purškimų nuo kekerinio puvinio neužtenka, nors tie patys fungicidai ir stabdo antraknozės plitimą. Braškes pradėti saugoti reikia nuo ankstyvo pavasario ir užbaigti jau nuėmus derlių, neužmiršti tinkamai paruošti uogas žiemai. Esant itin palankioms ligai vystytis sąlygoms, cheminė kontrolė gali būti ir neefektyvi. Prieš įveisiant braškyną, būtina susipažinti su veislių atsparumu ligoms, nes veislės labai skiriasi jautrumu antraknozės sukėlėjui.

Odiškasis uogų puvinys

Odiškasis uogų puvinys vis dažniau aptinkamas braškynuose. Ligos sukėlėjas gyvena dirvoje ir yra polifagas – gali pažeisti daugelio sodo augalų šaknis, kamienus, vaisius. Braškėse randamos dvi šio grybo formos: viena gali sukelti braškių kerelių vytulį, kita – odiškąjį uogų puvinį. Liga daugiau išplinta karštą ir drėgną vasarą.

Jeigu, nokstant uogoms, būna aukšta temperatūra, bet trūksta drėgmės, ant uogų atsiranda gelsvų, vėliau – bronzinių dėmių, puvinys sustabdo uogų nokimą, bet visos uogos nesupūdo, jos tampa tvirtos ir odinės. Jeigu drėgmės ir šilumos pakanka, dėmės didėja, spalva keičiasi iki violetinės ir apima visą uogą. Uogos minkštimo spalva pasikeičia, jis sustandėja. Vytulį sukelianti forma yra gerokai pavojingesnė negu odiškasis puvinys, nes braškių kereliai žūsta. Pirmieji požymiai pasirodo ant lapų – tai melsvai žalsvos dėmės ir raudonos dėmės ant lapkočių, jaunesni lapai vysta. Lapų skrotelės audiniai ruduoja ir nyksta, grybas skverbiasi link šaknies ir sukelia šaknies kaklelio paraudimą.

Braškių miltligė

Braškių miltligė dažna ir žalingiausia po priedangomis ir šiltnamiuose auginamoms braškėms. Sausomis ir karštomis vasaromis gali pasireikšti ir lauke ant jautrių ligai veislių braškių. Ant lapkočių ir lapų apatinės pusės pasirodo baltos voratinklinės apnašos. Žiedpumpuriai ir žiedai taip pat apsitraukia baltomis tarsi miltai apnašomis, o uogas dengiančios apnašos primena vašką. Uogos miltlige užsikrečia per braškių žydėjimą, tačiau požymiai išryškėja tik skinant uogas. Ligoti lapai storėja, jų pakraščiai raukšlėjasi, užsisuka laiveliu į viršų. Svarbiausias braškių miltligės paplitimo ir intensyvumo veiksnys yra veislės jautrumas šiai ligai.

Braškių šviesmargė

Braškių šviesmargė – plačiausiai paplitusi lapų liga. Ligos sukėlėjas pažeidžia lapus, lapkočius, žiedynus, ūsus. Šviesmargė pradeda plisti braškėms žydint ir intensyviai dauginasi iki vidurvasario. Ant lapų atsiranda apskritų, kampuotų, nešvaraus baltumo, plačiu raudonai violetiniu apvadu dėmių. Dažniau pažeidžiami jaunesni lapai ir labiau nukenčia ankstyvųjų veislių braškės. Labiausiai grybas plinta, kai būna šilta ir laikosi aukšta santykinė oro drėgmė.

Rudoji dėmėtligė

Rudoji dėmėtligė pirmoje vasaros pusėje plinta lėtai, jos beveik nepastebime, o rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pažeidžia iki 90 proc. visų lapų. Labiausiai nukenčia senesni lapai, ypač piktžolėtuose trečiųjų metų braškynuose. Grybas pažeidžia lapalakščius, rečiau – lapkočius ir ūsus. Ant lapų susidaro nemažos, apvalios, dažnai netaisyklingos, neryškiai nuo sveiko audinio atsiribojusios dėmės su juodais kauburėliais. Dėmės būna rudos, rausvai violetinės arba juodai rudos. Optimalios sąlygos ligai plisti – neaukšta temperatūra ir dažni lietūs. Atsparių veislių nėra. Mažiau serga ankstyvųjų veislių braškės.

Lapų gnomonija

Lapų gnomonija laikoma nelabai žalinga braškių liga, nors pastaruoju metu stebime šios ligos plitimo aktyvumą, tai siejama su braškių auginimo technologijų intensyvėjimu, kai pasirenkamos sparčiai augančios braškių veislės. Dėmėtligė daugiausia pažeidžia jau brandžius lapus, bet gali sukelti minkštą nokstančių uogų puvinį.

Ant lapų atsiranda V formos dėmių su trimis skirtingų spalvų zonomis – tai išskirtiniai šios ligos požymiai. Dėmės plotas, ribojamas lapų gyslų, tęsiasi iki lapo krašto. Liga pasireiškia drėgnomis sąlygomis antroje vasaros pusėje arba šešėlinėje lysvės pusėje. Nuo užkrėstų augalų plinta su vėjo gūsiais, lietaus lašais, užkrėstais ūsais.

Pagrindiniai kenkėjai

Erkės

Braškės labiausiai nukenčia nuo paprastųjų voratinklinių ir žemuoginių erkių, taip pat dirvos kenkėjų: spragšių, grambuolių lervų, kurie turi būti išnaikinti prieš įveisiant braškyną. Taigi, prieš žydėjimą ir nuėmus derlių tikrinama, ar braškės nėra apniktos erkių.

Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai veiksmingai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą, todėl būtina panaudoti biologinius agentus šių kenkėjų gausumui reguliuoti braškėse, o naudojant akaricidus nuo paprastųjų voratinklinių erkių, reikia rinktis tuos, kurie mažiausiai toksiški grobuoniškoms erkėms.

Paprastųjų voratinklinių erkių atsparumas yra nulemtas genetiškai, nes veislės pasižymi skirtingais apnikimo laipsniais tiek kontroliuojamomis, tiek lauko sąlygomis. Akaricidai nuo paprastųjų voratinklinių erkių naudojami tada, kai jos labai išplinta (jei randama vidutiniškai 3–5 erkės ant lapo). Labai svarbu sodinti tik sveikus, neužsikrėtusius žemuoginėmis erkėmis braškių daigus ir nesodinti braškių po braškių.

Paprastosios voratinklinės erkės ekonominis žalingumo slenkstis lauko braškėse Lenkijoje yra diferencijuotas, insekticidais purškiama, kai prieš braškių žydėjimą vidutiniškai vienam lapui teka po 1–2 erkes, po 2–3 erkes po žydėjimo ir 5–6 erkutes ant lapo po derliaus. Kiti mokslininkai mano, kad žalingumo slenkstis, kai vidutiniškai vienam lapui tenka iki 5 erkių, neturi reikšmingo poveikio derliui, o 10 erkių vidutiniškai ant lapo yra realesnis žalingumo slenkstis, kai panaudotos apsaugos priemonės turi ekonominį efektą.

Paprastosios voratinklinės erkės veisiasi ir minta apatinėje braškių lapų pusėje. Pažeistų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, lapai gelsta ir džiūsta. Apnikti augalai skursta, augalai mažai dera, vėliau sunyksta. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja paprasta akimi sunkiai įžiūrimos erkės. Erkės ovalios, 0,4–0,5 mm ilgio, 3 poromis kojų. Išsiritusios erkės čiulpia jaunų lapelių sultis. Suaugusios erkės būna 0,4 mm ilgio, pilkšvai žalsvos, nugaroje su tamsiomis dėmelėmis, žiemojančios – oranžinės. Suaugusios turi 4 poras kojų.

Žemuoginės erkės baltai žalsvos, ovalios, 0,2–0,25 mm ilgio. Suaugusios erkės ir jų lervos minta jaunų braškių lapų ar kitų augalo dalių sultimis. Dažniausiai žemuoginės erkės kenkia (ir aptinkamos) skrotelių augimo kūgelio ar jaunų lapelių zonoje, stiebų apatinėje dalyje. Sužaloti kerelių lapai ar visas kerelis pagelsta, raukšlėjasi, skursta ar visai nudžiūsta. Tokie pažeisti kereliai tampa neatsparūs žiemos šalčiams, blogiau dera, uogos būna prastos kokybės. Žemuoginių erkių žalingumo riba yra labai žema, akaricidus būtina naudoti vos tik randama erkių.

Tripsai

Braškėse galima aptikti kelių rūšių tripsų, dažniausiai kenkia Frankliniella occidentalis, Thrips fuscipennis, Thrips tabaci rūšių tripsai. Jie čiulpia žiedus, jaunus lapus ir uogas. Pažeistos augalo dalys pabąla, vėliau paruduoja, sutrinka augalų augimas. Uogų pažeidimo vietose audiniai paruduoja ir sukamštėja. Mažėja derlius. Tripsai labai išplinta, kai vyrauja sausi ir šilti orai. Tripsų gausumas įvertinamas prieš ir per braškių žydėjimą. Jei tripsai pastebimi ant skrotelių, purškiama insekticidais. Kitas būdas tripsų plitimo pradžiai nustatyti – geltonos arba mėlynos, padengtos entomologiniais klijais, gaudyklės. Insekticidai naudojami, kai gaudyklėse pastebima tripsų.

Tripsai į braškių lauką gali atskristi nuo dobilų, laukinių gėlių. Šiaip jie nėra labai skraidūs, bet puikiai keliauja su vėjo srovėmis. Itin pavojinga jų invazija per braškių žydėjimą, nes jie maitinasi žiedų nektaru, patelės deda kiaušinius tarp taurėlapių, per keletą dienų išsivysto lervos. Jos maitinasi žaliomis uogų užuomazgomis, kai jos tampa 5–10 mm. Uogos pasidaro bronzinės, pilkšvos, su sekliais įtrūkimais. Uogoms bręstant, jos išlieka neryškios, pilkšvos, neparausta. Lengvai galima sumaišyti su miltligės ar cheminiu nudeginimu. Svarbi lauko stebėsena per braškių žydėjimą, kenkėjai labai aktyvūs šiltą pavasarį. Žalingumo riba – 10 tripsų vienam žiedui.

Braškių apsauga nuo tripsų yra tarsi užburtas ratas, nes reikia dažnai naudoti insekticidus, kurie naikina ne tik tripsus, bet ir žudo natūralius jų priešus. Vėliau iškyla problema – kenkėjai grįžta nauja ir stipresne banga, kol galų gale atsiranda pesticidų atsparumo problema, o tai priverčia dar intensyviau naudoti insekticidus, didinti jų dozes ar net griebtis neregistruotų augalų apsaugos produktų naudojimo.

Siekiant efektyvios tripsų kontrolės, reikia išmokti keletą integruotos augalų apsaugos žingsnių. Pirmiausia – identifikuoti kenkėją. Purkšti tada, kai tikrai reikia. Sudaryti sąlygas natūraliems priešams veistis. Naudoti etiketėje rekomenduojamas produkto normas. Rotuoti skirtingų veikliųjų medžiagų insekticidus. Užtikrinti gerą augalų priežiūrą, agrotechniką. Labai svarbi purškimo kokybė. Purkšti, kai kenkėjai būna jautriausios stadijos, kai dominuoja lervos ar suaugėliai.

Uoginės blakės

Uoginių blakių pažeisti braškių lapai susiraukšlėja, žiedpumpuriai ir žiedai nubyra, vaisių užuomazgos ir jauni ūgliai deformuojasi. Be to, jos platina virusines ligas. Gegužės–birželio mėnesiais deda kiaušinėlius į sultingų stiebų, lapkočių, lapų gyslų audinius. Suaugėliai ir lervos siurbia augalų sultis. Insekticidai purškiami braškių žiedpumpurių tarpsniu, prieš pat žydėjimą ir nuėmus derlių, atsižvelgiant į kenkėjų išplitimą. Kai pasiekiama žalingumo riba – 1 lerva ant 25 žiedpumpurių – būtina naudoti apsaugos produktus.

Tripsų, amarų ir uoginių blakių išplitimui labai didelę įtaką turi braškyno piktžolėtumas ir įvairių žolynų kaimynystė, todėl nereiktų pamiršti braškyno išravėti ar kitais agrotechnikos būdais ir priemonėmis naikinti nepageidaujamus augalus.

Kai kurie 2017 m. sezono „atradimai“

Braškių uogų albinizmas – tai rausvai baltos ir skonio neturinčios uogos. Sutrikimas beveik visada yra susijęs su azoto pertekliumi, kai per vegetaciją yra šilta, bet trūksta apšvietimo ir vyrauja stipriai debesuoti orai, laikosi drėgmė ir rūkai. Jei orai pagerėja, atsiranda daugiau saulės ir (ar) sumažėja azoto perteklius, požymiai išnyksta. Pirminiai požymiai labai panašūs į odiškąjį uogų puvinį. Skirtumas tas, kad uogos netampa odiškos, guminės, o išlieka natūralaus dydžio, formos, tik pakitusios spalvos.

Nors šį vegetacijos sezoną saulėtų dienų trūko, bet vegetacijos pradžioje teko susidurti su saulės nudegintais vaisiais. Staigūs temperatūros ir šviesos sąlygų pokyčiai sukelia saulės nudegimus ant uogų. Labiausiai saulės spinduliai veikia lapais nepridengtas uogas, kurios nukreiptos į dangų.

Braškėse rasti vadinamieji „kiaušiniai“ – tai miksomicetai arba gleivūnai (angl. slime mold). Dažniausiai plinta Diachea leucopodia rūšis kaip kosmopolitinis saprofitas ant gausios organinės medžiagos esant drėgnoms sąlygoms ir (ar) augalų, pertręštų azotu. Apsaugos nėra.

Gleivūnai – netikrieji grybai. Jų vegetatyvinis kūnas plazmodis yra nuo kelių dešimčių centimetrų iki metro ilgio ir (ar) net didesnis. Minta visu kūno paviršiumi siurbdami maisto medžiagas kartu su vandeniu. Plazmodis geba „praryti“ ir kietas maisto daleles: grybų sporas, hifus, bakterijas, kitus smulkučius organizmus.

Šie organizmai yra vienaląsčiai, bet susijungdami sudaro matomą daugelio elementų struktūrą reprodukcijai (baltos spalvos kotelis ir vertikalios dažniausiai juodos struktūros – pailgos kepurėlės, primenančios „kiaušinius“). Sporifikuodamas išaugina įvairios formos, dydžio ir spalvos vaisiakūnius – sporanges arba etalius. Jų vegetatyvinis kūnas juda link maisto šaltinio, tai vyksta pagal drėgmės ar šviesos gradientą.

Organizmo struktūra matyti ant šiaudų liekanų, dirvos organinių medžiagų ir panašiai, tačiau kartais juda ir ant gyvo augalo audinių, lapų, todėl dėl apnašų susidaro įspūdis, kad jis yra patogenas. Tai nėra grybas ar ligos sukėlėjas, o primityvus eukariotinio organizmo tipas, kuris maitinasi organinėmis medžiagomis, kurių braškėse gausiai lieka po mulčiavimo šiaudais. Lietuvoje užregistruota per 200 rūšių. Jų yra ten, kur drėgna ir daug pūvančios organinės medžiagos.