Viename iš didžiausių Lietuvos paukštynų vyriausiuoju veterinarijos gydytoju dirbęs Ritutis Tamošiūnas prieš 10 metų nutarė pats imtis mėsinių viščiukų auginimo verslo. Įsitvirtinti šiame sektoriuje jam padėjo pirmiausia rūpestis paukščiais, o ne savo uždarbiu, sąžiningas darbas ir gera komanda.

Į savo paukštyną Kaišiadorių rajone investavęs visas santaupas ir dar paėmęs banko paskolą, R. Tamošiūnas džiaugiasi, kad mėsiniai viščiukai tapo ne tik atpildu už darbą, bet ir įdomiu, džiaugsmą teikiančiu hobiu. Tiesa, didelių turtų paukštynas nesukrovė, tačiau Ritutis jų ir nesivaiko – jam geriau uždirbti mažiau, bet stabiliai.

Per metus „KG Group“ įmonių grupei priklausantiems Kaišiadorių ir Vilniaus paukštynams R. Tamošiūnas užaugina apie 200 000 tūkst. viščiukų broilerių – 6 su puse partijos per metus, maždaug po 30 tūkst. broilerių per kartą – ir save vadina nedideliu ūkininku.

Apleistą fermą pavertė moderniu paukštynu

Dešimtmetį padirbėjęs veterinarijos gydytoju veisliniame kiaulių komplekse, trejus metus – valstybiniame sektoriuje, R. Tamošiūnas perėjo dirbti į vieną iš didžiausių Lietuvos paukštynų. Jam patiko greitas broilerių auginimo procesas, todėl ir pradėjo galvoti, gal verta pačiam pabandyti. Tuo laiku, prieš keliolika metų, rasti seną fermą jau buvo sunku, bet dar įmanoma. Kiauru stogu ir visiškai apleistą buvusią karvių fermą radęs Juknonyse, Ritutis ryžosi ją paversti paukštynu. Jis saugo nuotraukas, kaip atrodė begriūvantis pastatas anuomet. Atstatyti fermą, įsigyti būtiną paukštynui technologinę įrangą kainavo daug laiko ir pinigų. Į paukštyną sudėjo visus sukauptus pinigus, dirbo savo jėgomis, todėl atstatymo darbai ir truko dvejus metus. Vėliau vis tiek dar teko skolintis iš banko paukštidės įrangai, kurios didžiąją dalį vežėsi iš Italijos.

Paukštidė užima 1 400 m² plotą – tai vidutinio dydžio paukščių ferma, kurioje vienu metu galima auginti apie 25 tūkst., o su papildomu gaudymu – 30 tūkst. broilerių. R. Tamošiūnas ant kraiko augina Ross 308 veislės mėsinius broilerius. Vienadienius viščiukus ir lesalus perka iš „Kauno grūdų“ įmonės. Ūkininkas dar turi įrengęs kelias mažesnes paukštides, kur užaugina paukštynams papildomą kiekį broilerių arba parduoda gyventojams. Tačiau norint parduoti didesnį kiekį broilerių, reikia turėti tvirtą rinką – ją ir užtikrina Kaišiadorių ir Vilniaus paukštynai, su kuriais R. Tamošiūnas dirba visą dešimtmetį, nuo pat nuosavo paukštyno įkūrimo pradžios.

„Nesiblaškau, nors būna ir sunkesnių, ir geresnių periodų, bet galutinis rezultatas rodo, kad tos duobės išsilygina, – sako R. Tamošiūnas. – Nėra namų be dūmų, bet iš esmės dėl visko sutariame ir esu vertinamas kaip patikimas augintojas. Be to, man pačiam stabilumas, patikimas pirkėjas yra didelė vertybė ir privalumas, nes visada laiku atsiskaitoma už parduotus paukščius. Tad man geriau mažu šaukšteliu, bet stabiliai“, – kalba paukščių augintojas.

Sėkmę lemia daugelis dalykų

Ritutis sako, kad kiekvienas naujas viščiukų pulkas turi savo veidą. „Regis, auginu, darau viską taip pat arba dar geriau, bet jie kitaip auga, kitaip lesa... Todėl labai įdomu stebėti, kaip viščiukai auga. Ir nėra vienos taisyklės, kad daryk taip ar kitaip, ir viskas bus tik gerai. Jie visi kartu, o ne individualiai suformuoja pulko veidą“, – paukščių stebėjimo patirtimi dalijasi R. Tamošiūnas.

Užaugusių broilerių gyvas svoris turi būti nuo 2 iki 2,7 kg, o visi jų kokybės reikalavimai yra numatyti sutartyje su pirkėju. Broilerių sveikatingumą ypač lemia vienadienių viščiukų kokybė. Ritutis sako, kad atsitiktinumų nebūna – jeigu žinai tiekėją, gali būti ramus, kad daugiau ar mažiau, su nedideliais nuokrypiais, viskas bus gerai.

Įsigijus kokybišką pulką, tolesnė broilerių auginimo sėkmė didžiausia dalimi priklauso nuo priežiūros, pašarų. Labai svarbu, kad būtų sausas kraikas. „Komfortas broileriams yra viskas“, – teigia augintojas. Įsigijus kokybiškų vienadienių viščiukų iš gerų tėvinių pulkų, tokiame nedideliame, atokiame, uždarame ūkyje kaip R. Tamošiūno, juos užauginti galima be antibiotikų. Aišku, prevencija yra būtina – viščiukus reikia vakcinuoti nuo pagrindinių ligų, pavyzdžiui, infekcinio bronchito, Niukaslio ligos, infekcinio bursito. „Vakcinacija užtikrina ne tik esamo, bet ir būsimų pulkų sveikatingumą, kurie čia augs vėliau, nes taip išlaikomas pulkų sveikatingumo vientisumas, neįleidžiami virusai iš lauko“, – aiškina Ritutis. Jo ūkyje taikoma auginimo sistema „pilna-tuščia“, kuri leidžia sumažinti infekcinų ligų riziką, nes išvežus paukščius paukštidė yra išvaloma, išplaunama, dezinfekuojama ir apie 2 savaites pailsi.

Vasarą daugiausia rūpesčių kelia karštas oras – ventiliacija yra gyvybiškai svarbi, kad broileriai neuždustų. Žiemą paukštidę reikia labai daug šildyti. Tik užtikrinus labai geras sąlygas galima tikėtis kokybiškos mėsos, didelės krūtinės, sveikų pėdų. Jeigu, pasak R. Tamošiūno, iš paukščio nuvogsi, kas priklauso jam, nepakankamai šildysi, neužtikrinsi gerų lesalų, netaikysi prevencijos priemonių ir kt., jis labai greitai atsilygins tuo pačiu – neužaugs, dėl drėgmės atsiras pragulos, pajuoduos kulniukai, atsiras padų dermatitas ir skerdena bus išbrokuota.

„Norint sėkmingai auginti broilerius, ne paskutinį vaidmenį atlieka ir augintojo atsakomybės suvokimas. Jeigu išvežęs užaugintus broilerius iš paukštidės kruopščiai neišvalysi mėšlo, tinkamai jos neišplausi, neišbalinsi kalkėmis, nedezinfekuosi, jeigu neužtikrinsi kokybiško kraiko, šilumos, joje bus drėgna, tai didelių problemų tikrai neišvengsi. Vėliau situacijai suvaldyti reikės daug laiko“, – R. Tamošiūnas perspėja pradedančiuosius augintojus.

Vištienos kaina nekyla

Atvežus naują vienadienių viščiukų pulką, paukštidėje turi būti +33 ^oC – +35 ^oC, nesvarbu, kokia temperatūra lauke. Ferma šildoma dviem būdais – kietuoju ir dyzeliniu kuru. Per savaitę sukūrenama apie 20 m3 malkų. Viščiukams augant, patalpos temperatūra mažinama, tačiau įsijungia ventiliatoriai. Vėdinimas būtinas, kad fermoje nesikauptų drėgmė, kad kraikas išliktų sausas. Tad didelės išlaidos tenka ir elektrai – vasarą net daugiau, nes nuolat veikia ventiliatoriai.

R. Tamošiūnas paukštyne būna šešias dienas per savaitę, tik sekmadienis jau skiriamas šeimai, jeigu nėra ekstra atvejo. O jų pasitaiko, ypač vasarą – jeigu lauke tvyro karštis, tenka statyti papildomus mobilius ventiliatorius. Maždaug prieš 5 metus krito trečdalis jau beveik užaugusių broilerių – jie gaišo tiesiog akyse nuo karščio, tas vaizdas Ritučiui įsirėžė į atmintį visam laikui. Nors mirtis jų buvo lengva, bet vaizdas – žiaurus. „Iškart suvoki, ir kokius nuostolius patiri. O juk esi atsakingas ne tik už save, – atsidūsta augintojas. – Sunkus tai verslas. Niekada negaliu ramiai išvažiuoti ir palikti paukštyno, lyg kokio baldų fabriko. Visada galvoju apie paukščius, visada esu neramus. Už tai patikimi pagalbininkai yra didelė vertybė.“

Jis samdo tris darbuotojus. Tai – paukštininkai, išklausę kursus, nuolat prižiūrintys paukštidę, įrangą, šildymo sistemą. Jie čia dirba nuo pat paukštyno įkūrimo pradžios, todėl Ritutis juos labai vertina ir brangina, pasitiki. „Jie viską mato ir iš kiekvieno garso jaučia, ar viskas gerai, ar kas nors dirba ne taip“, – džiaugiasi profesionaliais darbuotojais paukštyno savininkas.

Viščiukus R. Tamošiūnas sako skaičiuojantis (perkeltine prasme) rudenį – tik baigiantis metams jis gali pasakyti, ar jie buvo pelningi. Žiemą augina tik tam, kad augintų, susimokėtų už šildymą ir kitas išlaidas. Neretai dalis išlaidų dengiama iš vasarą uždirbtų pajamų. Žiemai galima būtų sustabdyti dviejų auginimų ciklą, bet paruošti paukštidę žiemojimui ekonomiškai irgi nėra pigu. Be to, yra atsakomybė ir už kitus. „Tad nesinori žiemą neauginti dėl šalčio, o vasarą – dėl karščio“, – juokauja ūkininkas. Vasarą, sako, galima uždirbti daugiau pelno, jeigu broileriai neišdūsta nuo didelio karščio. Bet pastaraisiais metais karštus periodus sunku numatyti, o jie neaplenkia broilerių augintojų, kartais palieka tik nuostolių žymę.

Kiek gaus už kilogramą gyvo broilerio, ūkininkas žino pradėdamas auginti – tai numatoma sutartyje. Pašarų kaina svyruoja, būna, kad tona pabrangsta 2–3 eurais. Žinant, kad pulkas per auginimo ciklą (38–40 dienų) sulesa 130 t lesalų, tai sudaro nemažą sumą. „Todėl ir deramės dėl kiekvieno cento, kuris mums reiškia labai daug“, – veiklos niuansus atskleidžia Ritutis. Vis dėlto jis pasidžiaugia dalykiškais, pagarbiais santykiais su partneriais, nors supranta, kad jo užauginami paukščiai tokiai įmonei yra tik lašas jūroje. Augintojas mano, kad jo pastovumas, nesiblaškymas nuo vieno paukščių supirkėjo prie kito taip pat turi įtakos normaliems santykiams.

Nors viskas Lietuvoje labai brangsta, broilerių kaina, įvedus eurą, išliko beveik stabili, net šiek tiek nukrito. „Dėl kainos ir mes, kaip pienininkai, galime pasibėdavoti. Suprantame, kad, jeigu tik didieji paukštynai padidins vištienos kainą, į parduotuves užplūs produkcija iš kitų šalių, ko ir dabar netrūksta. Tačiau, kad ir kaip būtų, kaina už užaugintą broilerį pagal investicijas, sąnaudas ir įdėtą darbą, mano įsitikinimu, yra per maža. Už parduotą broilerį pelną, jeigu jo yra, skaičiuojame centais“, – teigia R. Tamošiūnas.

Meilės darbui prideda šeimos parama

Ar pradinės investicijos jau atsipirko, R. Tamošiūnas negali atsakyti. „Jokiu būdu nesakau, kad esu nepavalgęs. Bet ką uždirbu, stengiuosi atgal sudėti į verslą. Ir ne todėl, kad galingesnis atrodyčiau, o todėl, kad išlikčiau toks, koks buvau. Jeigu neinvestuočiau, nuolat eičiau atgal, niekaip neišsilaikyčiau toje pačioje vietoje“, – paukščių auginimui galioja tos pačios taisyklės, kaip ir visam kitam verslui.

Bet yra ir kita, Ritučiui ne mažiau svarbi, medalio pusė, – jis dirba sau, darbas jam patinka, nors kai kada ištinka ir bemiegės naktys. Ir jam geriau pačiam save plakti, negu, kad kitas plaktų. Todėl ir apie plėtrą galvoja – turi dar vieną pastatą, jau planuoja įrangą. Tik ūkio plėtrą kol kas stabdo lėšų trūkumas. R. Tamošiūnas neatmeta galimybės kreiptis ir ES paramos, nes iki šiol ja net nebandė naudotis.

„Niša paukštininkystei yra. Reikalingi ir mažesni paukščių ūkeliai, kurie taip pat sukuria vieną kitą darbo vietą kaime. Iš tokio ūkio milijonų neuždirbsi, bet man jų ir nereikia, esu konservatyvus. Man tik reikia, kad, įdėjęs į verslą savo santaupas, jau ir uždirbtus pinigus, galėčiau gauti atlygį, kad nedirbčiau tik už „ačiū“, kad nebūčiau išnaudojamas ir nebūčiau priverstas kitų išnaudoti, – turėdamas galvoje savo darbuotojus sakė R. Tamošiūnas. – Noriu būti sąžiningas su visais ir su savimi pačiu. Suprantu, kad turiu pats daug dirbti, nes užsidėjęs kaklaraištį ir pradėjęs vaidinti ūkio direktorių toli nenuvažiuosiu.“

Ritutis jaučiasi tikras žemės ūkio žmogus, kuriam patinka „minti tą mėšlą“ ir jis tai daro sąžiningai. Už tai sulaukia ir tam tikros grąžos. Džiaugiasi, kad gali išlaikyti kelis savo darbuotojus, kurie neišvažiavo dirbti į užsienį. „Toks mano kelias ir nė karto nenusivyliau, pradėjęs juo eiti“, – šypsosi Ritutis.

Namuose Kaišiadoryse jo laukia žavi moteriška kompanija – žmona Vilė ir keturios dukros, tad nestebina iš Ritučio veido beveik nedingstanti šypsena, subtilus humoro jausmas ir netgi juntamas švelnus charakteris. „Kai tiek moterų aplink, ir visos linkusios į muziką, kitaip ir būti negali“, – juokiasi ūkininkas. Vyriausioji Vilniuje studijuojanti Gabrielė ir Augustė groja fortepijonu, jaunesnioji Simona – akordeonu, o pirmokė Liucija muzikos mokykloje pradėjo groti fleita.

Visa šeima džiaugiasi paukščių auginimo verslu, tai Ritučiui tik dar daugiau prideda meilės darbui. „Darau tai, ką apsisprendžiau daryti, ir nesiblaškau. Stabilumas – didelė vertybė. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimo kelias ėjo lygiai ir nereikėjo ieškoti vis kito posūkio“, – sako paukščių auginimo verslą išplėtojęs ūkininkas.