Baltarusijoje ūkininkų kasmet daugėja, bet jų nėra tiek, kiek potencialiai galėtų būti tokio dydžio Europos valstybėje. Nacionalinio statistikos komiteto duomenimis, 2016 m. liepą šalyje buvo 3 066 registruoti ūkininkų ūkiai (2015 m. – 3 017). Ar Baltarusijos ūkininkai turi ateitį? Ar valstybė leidžia ūkininkams dirbti pelningiausiose sektoriaus šakose?

Remiantis 2016 m. veiklos rezultatais, Baltarusija tapo viena iš penkių didžiausių pasaulio pieno eksportuotojų. Iki 2020 m. šalis tikisi parduoti užsienyje daugiau kaip 60 proc. šio produkto. Įvairių šaltinių duomenimis, žemės ūkio sektorius užima trečią vietą šalyje pagal užsienio prekybos pelningumą.

Įvairių pasaulio valstybių ir artimiausių šalių kaimynių, kur žemės ūkio pagrindą sudaro privatūs ūkininkų ūkiai, patirtis kol kas nėra sektinas Baltarusijos pavyzdys. Antai, šalies ūkininkų gamybos struktūroje pienas sudaro vos 3 procentus. Kodėl valstybė neįsileidžia privačių ūkininkų į šią pelningą šaką? Norėdami suprasti galių išsidėstymą, turime trumpam grįžti į šalies pienininkystės istoriją.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Baltarusijos žemės ūkiui atiteko ne pats geriausias palikimas. Žalio pieno gamyba ir perdirbimas buvo labai žemo lygio. 2000- ųjų pabaigoje patvirtinta valstybinė pieno sektoriaus modernizavimo programa. Pieninių galvijų banda gerokai išaugo, kartu padidėjo bendros pieno gamybos apimtys. Programa išsprendė du uždavinius: leido patenkinti vidaus rinkos poreikius ir užtikrinti eksportą. Planas buvo įgyvendintas iki galo, 2015-aisiais buvo sudėlioti baigiamieji štrichai.

Programos sėkmės laidas – didžiulės valstybės biudžeto lėšos (privatus kapitalas nebuvo pasitelktas). Dabar Baltarusijoje vienam kvadratiniam kilometrui tenka septynios karvės, šis rodiklis yra vienas aukščiausių pasaulyje. Bendra pieno gamyba išaugo dešimtis kartų. Šalyje veikia vienas valstybinis klasteris, apimantis pieno gamintojus (ūkius, kurie turi pieno fermas) ir perdirbėjus (pienines ir kombinatus).

Tarptautinės įmonių grupės „Viatekagro“, tiekiančios įrangą pieno ūkiams, direktorius Alenas Nesterukas pabrėžia: „Iš pirmo žvilgsnio, viskas yra gerai: užėjus į parduotuvę – prieš akis platus prekių asortimentas, mažos kainos. Eksportas (skaičiuojant piniginę išraišką) auga, valiuta plaukia į sąskaitas. Tačiau pradėję gilintis, neišvengiamai pastebėsime daugybę problemų, kurias ne visada matome iš šalies, bet profesionalams jos akivaizdžios.

Pirmoji ir pagrindinė problema yra kadrų neprofesionalumas. Žmonės nespėja paskui technologijas. Buvo investuojama į modernią įrangą, sparčią rinkų plėtrą, tačiau pamiršta skirti deramą dėmesį darbuotojų kvalifikacijai, jų mokymui. Šiuo požiūriu pralaimime net Rusijai, kuri yra pagrindinė Baltarusijos eksporto rinka. Baltarusijos valstybiniame pieno ūkyje 20 litrų dienos primilžis iš vienos karvės yra geras rodiklis. Analogiško techninio lygio privačiuose Maskvos srities ūkiuose iš karvės primelžiama vidutiniškai po 33 litrus pieno“.

Nėra rėmimo sistemos

Anot ekonomisto, buvusio žemės ūkio ir maisto ministro patarėjo Kazimiro Romanovskio, Baltarusijoje nėra sisteminės paramos ūkininkams.

Apie lengvatinius kreditus šios šakos dalyviams nėra nė kalbos. Ūkininkas Michailas Savko ūkininkauja 17 metų, jo dirbamos žemės plotas sudaro 2,4 tūkst. ha. Ūkio specializacija – augalininkystė: sėklų ir pašarų gamyba, žieminių ir vasarinių javų, rapsų, cukrinių runkelių auginimas. Vidutinis pastarųjų 10 metų ūkio rentabilumas sudaro maždaug 37 proc. Ūkininko teigimu, sėjai jam reikia kelių šimtų tūkstančių dolerių (technikos paruošimui ir remontui, sėklos, degalų pirkimui, darbo užmokesčiui ir kt.). Bankų siūlomų paskolų palūkanos sudaro 40 proc. Tai – tiesus kelias į bankrotą.

Alenas Nesterukas palygina padėtį su situacija Rusijoje, kuriai taip pat teko atkurti žemės ūkį. „Valstybės parama Rusijoje orientuota į ūkininkus, kurie, jei apgina savo verslo planus, gauna dotacijas, subsidijas, lengvatinius kreditus, o valstybė dengia kreditų palūkanas, kad ūkininkai skolintomis lėšomis galėtų modernizuoti ūkius. Pavyzdžiui, Rusijos Kalugos srities ūkininkui, kuris sumanys sukurti pieno ūkį, iki 70 proc. išlaidų bus padengiama iš biudžeto. Ūkininkas privalės vykdyti sutarties sąlygas, investuoti į įrangą ir toliau verstis šia veikla nustatytą laiką. Jei įvykdys visas sąlygas, tuomet pinigų grąžinti nereikės.

Baltarusijos valstybė remia tik save pačią. Lengvatines paskolas gauna valstybės įmonės. Būtent čia ir slypi viena iš problemų: valstybės įmonės taip ir neišmoko skaičiuoti pinigų. Galutiniai tikslai ir realizavimo būdai nėra apgalvoti, trūksta specialistų.

Daugelis valstybės įmonių vadovų net nežino, ar jų įmonės yra pelningos, ar ne. Jie nesigaudo mokesčių teisės aktuose. Iškalbinga ir tai, kad ne visų įmonių vadovų kabinetuose pamatysime kompiuterį. Neįmanoma efektyviai dirbti rinkoje be operatyvios informacijos.

Kai nuosavybė yra privati, tuomet yra konkretus savininkas, kuris paprastai pats irgi dirba laukuose. Žemės ūkis nėra pelningiausias verslas, reikia atsakomybės ir sunkiai dirbti. Jei nėra šeimininko, tuomet ir požiūris į verslą ir darbą nešeimininkiškas. Kalbu apie žmonių mentalitetą. Visame pasaulyje galioja bendras dėsnis: didelio efektyvumo galima pasiekti tik esant privačiai nuosavybei. Bet kuris privataus verslo modelis visada efektyvesnis už valstybinį.

Deja, Baltarusijos agrariniam sektoriui būdingas gana aukštas korupcijos lygis. Valstybinės įmonės ir biudžetinės lėšos visada traukia nesąžiningus verteivas. Jei peržvelgsime pastarųjų metų kriminalines žinias, įsitikinsime: šalyje netrūksta didelės apimties baudžiamųjų bylų, atskleidžiančių įvairiausias korupcinės veiklos schemas, kuriomis mėgina pasinaudoti gamintojai, įrangos tiekėjai ir perdirbėjai.“

Ūkininkams čia ne vieta

Ar valstybė noriai leidžia žemdirbiams ūkininkauti pelningose žemės ūkio sektoriaus šakose? Kazimiras Romanovskis pabrėžia, kad iškalbingiausi šiuo atveju yra skaičiai: ūkininkų dalis bendrojoje šalies žemės ūkio gamybos struktūroje sudaro 1,9 procento.

Ūkininkų ūkių gamybos struktūroje grūdai užima 11,6 proc., techniniai augalai – 3,9, vaisiai ir uogos – 7,4, galvijai ir paukščiai – 7,2, pienas – 3,0, kiaušiniai – 0,1 procento. Tik tradiciškai auginamos bulvės ir kitos daržovės kartu paėmus sudaro 56 proc. visos ūkininkų gaminamos žemės ūkio produkcijos.

Ūkininkai ar užsienio investuotojai, pradėję atidžiai domėtis darbo sąlygomis Baltarusijoje, suvokia, kad nėra aiškių žaidimo taisyklių. Padėtis žemės ūkyje primena pasakėčią apie gervę ir lapę – žaidimo taisyklės yra pateikiamos ant lėkštutės, bet jų neįmanoma nei paimti, nei suvokti.

Ūkininkai atkreipia dėmesį į dar vieną veiksnį: jiems ir investuotojams diktuojamos sąlygos, neatsižvelgiant, kad tai privačios įmonės ir jų privatus kapitalas. Geriausiu atveju ūkininkas pats turės pasirinkti plėtros modelį: kur parduoti produkciją, kokius kiekius gaminti, kokius pašarus naudoti... Tačiau dažniausiai ūkininkas yra kviečiamas atvykti į rajono vykdomąjį komitetą (vietos valdžios įstaigą – red. past.) ir jam paprasčiausiai pateikiami skaičiai, kurių jis privalės siekti plėtodamas gamybą. Vargu ar atsiras verslininkas, kuris pritartų tvarkai, kai valstybė pradeda disponuoti jo nuosavybe ir kapitalu.

A. Nesterukas teigia: „Valstybė džiūgauja, kai privatus ūkininkas įsigyja ūkį, esantį ties bankroto riba. Tačiau čia pat nedelsdama nustato tolesnės veiklos sąlygas. Įsigijus įmonę, ją būtina optimizuoti, nes kitu atveju verslas nesiseks. Optimizuojant gamybą neišvengiamai turi būti perskirstomos išlaidos darbo jėgai. Įprasta, kad, jei ūkyje įdarbinta 60 darbuotojų, tai realiai dirbančių yra 30, o antrątiek faktiškai darbo neturi. Tačiau ūkį perkančiam investuotojui valstybė kelia sąlygą išsaugoti darbo vietas“.

Jauni žmonės įtariai vertina ūkininkavimo perspektyvas. Kitos verslo sritys leidžia uždirbti greičiau ir lengviau, nekalbant apie tai, kad žemės ūkis reikalauja specialiųjų žinių. Iki šiol šalyje nėra aiškios kvalifikuotų darbuotojų rengimo sistemos. Su šia problema susiduria visų tipų ūkių vadovai: kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas trukdo plėtoti žemės ūkį.

Oficiali statistika neteikia vilčių, kad daugės žmonių, norinčių ūkininkauti. Per 2015 ir 2016 metus į ūkininkų ūkius atėjo dirbti... 146 darbuotojai, o bendras ūkių darbuotojų skaičius – 9 346 asmenys. Vidutiniškai vienam ūkiui tenka mažiau kaip 4 darbuotojai. Iš viso yra 6 054 samdomi darbuotojai.

Labiau plėstis lyg ir nėra kur: iš 8 mln. 540,2 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės Baltarusijoje ūkininkų ūkiams priklauso 2 proc. arba 171,3 tūkst. hektarų.

Kaip užauginti ūkininkus?

Tarptautinė patirtis rodo, kad vienintelis būdas išsaugoti kaimą – skatinti ūkininkų kūrimąsi kaime, stiprinti juos, sudaryti sąlygas formuotis ūkininkijai, kaip visuomenės sluoksniui. Tačiau tam valstybė turi keisti komandinius administracinius santykius į naujus, artimesnius rinkos santykiams. Tai esminis dalykas, jam reikia laiko. Norint suformuoti ūkininkų sluoksnį, prireiks mažiausiai dešimties metų. Tarp pirmų žingsnių einant šia kryptimi ekspertai nurodo išsamią viso agrarinio sektoriaus analizę ir auditą. Valstybė turi perimti esamą patirtį ir pripažinti padarytas klaidas, kad jos nebūtų kartojamos.

Kita būtina sąlyga – parengti aktualią švietimo programą, kad specialistai būtų pajėgūs techniškai ir technologiškai palaikyti dabartinį sektoriaus lygį. Trečias aspektas – optimizuoti viešųjų pirkimų sistemą, kuri nėra palanki ūkininkų ūkių plėtrai.

Socialinio ūkininkų sluoksnio sukūrimas įmanomas įtraukiant į žemės ūkio verslą smulkias įmones, formuojant suvokimą, kad žemė gali turėti savininką ir kad žemdirbystė – tinkama veikla privačiam verslui, kad kiekvienas gali imtis šios veiklos, jei nori, turi žinių ir patirties. Kertinis problemos sprendimas – pakeisti valstybės rėmimo sistemą, kuri neužtikrina finansinės paramos priemonių ūkininkams.

Anksčiau ar vėliau Baltarusijoje bus sukurta ūkininkavimo rinka. Pakanka pažvelgti į Europos Sąjungą, kur rinkos ekonomika gyvuoja šimtmečius, arba į Rusiją, kuri, nepaisant tam tikrų ypatumų, remia ūkininkavimą.

Baltarusijos žemės ūkį reikia pertvarkyti naujais pagrindais, tačiau be ūkininkų ir privataus kapitalo to nepavyks pasiekti.