Verslininką ir ūkininką Valdemarą Raščiauską mėsinė galvijininkystė įtraukė tik prieš ketverius metus. Dabar jis gailisi vieno – kad galvijų nepradėjo auginti anksčiau.

Zootechniką tuometėje Veterinarijos akademijoje baigęs V. Raščiauskas gyvulius apleido iškart po studijų – jauno vyro galva buvo pilna idėjų ir jis greitai pasuko į verslą. Sėkmingai plėtodamas transporto verslą, buvęs kėdainietis pirko ir žemių. Žemės ūkio veiklos rimčiau ėmėsi nuo 2010-ųjų, kai užsiėmė augalininkyste. O po kelerių metų pasuko ir į gyvulininkystę. Valdemaras pats stebisi, kad į gyvulius vėl atsigręžė tik po labai ilgos pertraukos – beveik po 30 metų, nors gyvulius laikė ir tėvai, ir pats pasirinko su gyvulininkyste susijusią specialybę. Bet tuomet perspektyvą matė kitur.

Dabar V. Raščiausko valdos – 1 900 ha žemės, kurios driekiasi per kelis šalies rajonus ir apie 300 aubrakų bei mišrūnų banda Kėdainių ir Anykščių rajonuose, su partneriu įkurta veršelių penėjimo stotis. Didelių investicijų grąžos Valdemarui dar reikės palaukti porą metų.

Pradėjo nuo mišrūnų

Valdemarui daug kas įdomu, jis komunikabilus, mėgstantis bendrauti žmogus. Taip per vieną tokį nuoširdų pokalbį jį sudomino kolega Vygantas Šližys, taip pat daug metų dirbantis transporto versle ir auginantis mėsinius galvijus. Jų žemės Anykščių rajone šalia, per kelią. „Nustebau, kad nieko bendra su gyvuliais neturėjęs Vygantas nusipirko tokią didelę bandą, o aš, turėjęs supratimą apie gyvulius, to nedariau. Vygantas mane stipriai užkabino“, – pasakoja Valdemaras.

Pirmiausia jis nutarė išbandyti aubrakų mišrūnus – pirmąją jų partiją atsivežė iš Vokietijos. Bandoje jau yra ir grynaveislių aubrakų, kuriuos, pasinaudojęs parama veisliniams gyvuliams įsigyti, šiemet nusipirko Prancūzijoje. Valdemaras neslepia, kad iš pradžių kai kurie gyvulių pardavėjai pasinaudojo jo žinių trūkumu, ir tai jam brangiai kainavo. Tačiau dabar jį apgauti jau būtų daug sunkiau.

Aubrakai Valdemarui visada patiko – tai ekstensyvi veislė, nereikalaujanti didelės priežiūros. „Parduodami nupenėtus aubrakus įsitikinome, kad jų mėsos išeiga panaši kaip limuzinų ir gerokai lenkia šarolė. Todėl kai kurie ūkininkai, nusipirkę nupenėtą aubraką, vėliau atvažiuoja jų pirkti auginimui“, – teigia V. Raščiauskas.

Į žemės ūkį buvo investuoti versle uždirbti pinigai. Pradinės investicijos buvo labai didelės – juk reikėjo pirkti ne tik gyvulius, bet ir pastatus Beržuose (Kėdainių r.) rekonstruoti, nes jie nebuvo pritaikyti mėsiniams galvijams, o kai kurie – ir sudegę, juos reikėjo atstatyti. Teko apsirūpinti ir specializuota gyvulininkystės technika – pašarų ruošimo padargais, mažesniais traktoriais, mėšlo kratytuvais, žodžiu, reikėjo visko ir daug. Įsigijo ir būrelį avių – vietoje šienapjovės.

Augins ir intensyvesnės veislės galvijus

Galvijų gerovę ir sveikatingumą ūkio savininkas patikėjo patyrusiai zootechnikei Žanetai Lukošaitienei, su aubrakais dirbančiai beveik 20 metų. Jai tai yra patys geriausi galvijai, nors ir su charakteriu. Ūkyje yra 145 grynaveislės ir mišrūnės karvės žindenės, dar 35 veršingos grynakraujės telyčios iš Prancūzijos. Grynakraujų aubrakių bandą papildo ir Lietuvoje pirktomis telyčiomis, bet, pasak V. Raščiausko, ne visas pavyko sėkmingai nusipirkti, pasitaikė nekokybiškų galvijų. Atjunkyti buliukai parduodami penėjimui, o telyčaitės lieka veislei, bandai atnaujinti. Aubrakų mišrūnės vis gryninamos, dalis jų jau yra beveik grynaveislės. Ūkyje yra ir 4 buliai. Vienas – grynakraujis „prancūzas“, o trys turi 95 proc. aubrakų kraujo.

Motininės bandos misija, pasak Ž. Lukošaitienės, gauti sveiką veršelį. Ji pasidžiaugia, kad bandos sveikatingumas geras, veršelių diarėjos ūkyje nebūna ir tikisi, kad nebus – karves stengiasi laikyti švariai, sausai, ypač prieš apsiveršiavimą, svarbu, kad veršelis būtų atvestas ant sauso, švaraus pakrato, kad karvių speniai būtų švarūs. „Bet priežiūros jiems reikia, nuolat stebime, ar viskas gerai. Matote, veršiukai laksto pakeltomis uodegomis po tvartą – jiems tikrai viskas gerai“, – zootechnikės žvilgsnis skvarbus ir rūpestingas.

Aubrakės veršiuojasi gana lengvai, svarbiausia, sako Žaneta, jų neperšerti paskutinį veršingumo trimestrą. „Veršiavimosi procese, galima sakyti, mes nedalyvaujame, bet stebime, ypač telyčias, kurioms kai kada reikia padėti. O karvė veršelį atsiveda greitai ir lengvai, kartais tik nusisuki, o atsigręžusi jau randi veršelį“, – šypsosi Ž. Lukošaitienė. Pirmas tris paras karvės labai sargios, prie veršelio neprileidžia, o po to zootechnikė jau visokių gudrybių žino, kaip prieiti. „Aubrakai labai įdomūs gyvuliai, ir dirbti su jais įdomu“, – teigia specialistė.

Itin derlingose Beržų žemėse yra 80 ha šienaujamų pievų, kurios duoda 3–4 žolės derlius. Ūkyje pagamintų pašarų kokybė visada tiriama. Gamina šienainį, šiaudus, kukurūzų silosą, perka visus būtinus priedus. Veršeliams po truputį duoda savo pagamintų koncentruotųjų pašarų, kad įprastų prie jų ir patirtų mažiau streso nujunkyti, kai liks be pieno ir bus išvežti penėti.

Dalis žindenių nuolat laikomos Beržuose, kita dalis šiltuoju metų laiku ganosi Anykščių rajone, tik žiemoti parvežamos į Kėdainių r., kur yra tvartai su mociono aikštelėmis. Taip yra todėl, kad čia, Beržuose, aplink labai derlingos dirbamos žemės, ganyti ekstensyvios veislės aubrakus jose būtų neekonomiška. Tokios žemės labiausiai tiktų intensyviai auginamiems mėsiniams galvijams, todėl ūkio savininkas svarsto galimybę ateityje įsigyti ir limuzinų ar šarolė veislės galvijų. Tuomet į Anykščių ganyklas iškeliautų didžioji dalis aubrakių ir mišrūnių. V. Raščiauskas skaičiuoja paprastai: vienas hektaras žemės aplink Kėdainius kainuoja 8–10 tūkst. eurų, šiame rajone plėstis sunku, nes nėra laisvos žemės, tik daug stiprių ūkių ir bendrovių, o Anykščių rajone – 1,5–2 tūkstančius, tad čia labiau apsimoka plėtoti ekstensyvią gyvulininkystę.

„Pradėję auginti aubrakus pamatėme, kokias darėme klaidas, kur turime pasitempti, gerai, kad iškart pirkome ne grynakraujus galvijus. Bet ateityje, jeigu Beržuose auginsime ir intensyvesnę veislę, išbandysime heterozės efektą. Anykščių ganyklos puikiai tiktų aubrakams. Variantų yra, reikia tik viską sudėlioti taip, kad tų klaidų būtų mažiau“, – teigė ūkininkas.

Įkūrė galvijų penėjimo stotį

Valdemaro investicijos į gyvulius, aišku, dar neatsipirko. Ūkis per metus parduoda apie 70–75 buliukus, telyčių – kiek mažiau, nes kol kas didžiąją jų dalį pasilieka ūkyje. Iš parduodamų gyvulių ūkis jau išsilaiko, bet investicijų grąža dar nepakankama, juk kasmet reikia investuoti į ūkį, į darbuotojus. Be to, gyvulių ne tik parduoda, bet dar ir patys perka grynaveislių.

Fermų kompleksą Beržuose V. Raščiauskas įsigijo tik 2013 m. Jo įkurta Miegėnų žemės ūkio bendrovė, kuriai vadovauja Genutė Terebeizienė, apima ne tik Kėdainių, bet ir Panevėžio, Anykščių, Radviliškio, Raseinių rajonus, kur auginami javai ir rapsai. Pagrindinės pajamos kol kas uždirbamos iš augalininkystės, bet įdėjimų reikia ir šiam sektoriui – planuoja statyti grūdų džiovyklą.

„Gyvulininkystės sektoriui dar reikia laiko, turime tam tikrus darbus atlikti, tarp jų melioraciją sutvarkyti, susitvarkyti sandėlius, pastatus. Augalininkystėje irgi darbo per akis, privalome derlingumą padidinti iki maksimumo. Žemės ūkyje darbas veja darbą“, – kalba Valdemaras.

Kaip tikras zootechnikas, jis svarsto apie technologinę pažangą – ateityje planuoja karves ir telyčias sėklinti su aukščiausios kokybės sperma. Tik pirmiausia reikia pasiruošti normalią motininę bandą, kad galėtų ją sėklinti su elitinių bulių sperma. Ūkio perspektyvoje jis mato iki 150 grynaveislių žindenių.

Valdemaras labai laukia, kad Lietuvoje atsirastų galvijų aukcionas. „Atsirastų sistema, būtų aiški gyvulių kilmė, mažiau nesąžiningų atvejų, žinotum, ar gyvulys tikrai geras, ar su kalėdine nuolaida. Juk yra labai stiprių ūkių šalyje, kurie galėtų tiekti gyvulius aukcionui“, – svarsto ūkininkas.

Utenos rajone V. Raščiauskas kartu su V. Šližiu įkūrė galvijų penėjimo stotį, kurios veiklą vykdo žemės ūkio kooperatyvas „Dievo karvutė“. Šiuo metu ten penima 200 jaučių, planuojama iki 500, tam yra rekonstruojamas antrasis tvartas. Perkami nujunkyti 7 mėn. grynaveisliai ir mišrūnai veršeliai iš Anykščių, Utenos, Zarasų, Rokiškio rajonų. „Didžiausia problema – nusipirkti geros genetikos gyvulių, nes dabar didžiausia yra pieninių buliukų pasiūla. Nuvažiuoji pirkti mėsinio, bet pamatai, kad tai yra pieninis“, – verslo peripetijas aiškina V. Raščiauskas. Mėsiniai galvijai stotyje penimi iki pusantrų metų, tuomet juos superka užsieniečiai. Kol kas parduoda per tarpininkus, o ateityje, kai pasieks didesnes pardavimo apimtis, stengsis prekiauti tiesiogiai, be tarpininkų.

Veiklą kooperatyvas 2014 m. pradėjo lygioje vietoje, tad investicijos buvo labai didelės ir jos dar neatsipirko. Partneriai planavo, kad investicijos atsipirks per 5 metus, tačiau tiek neužteks, reikės dar kelerių metų. „Manėme, kad viskas vyks greičiau ir paprasčiau, bet taip nėra, – pripažino Valdemaras. – Iš pradžių galvojome, kad daug mokame, žinome, bet klydome, ypač kalbant apie specifinius dalykus: genetiką, šėrimą. Ėjome, griuvome, kėlėmės, vėl griuvome. Daug ko išmokome iš savų klaidų. Bet dabar jau žinome, kokių veislių norime, kokias privalome pirkti ir tai jau yra daug.“ Penėjimo stotis atsipirktų greičiau, jeigu bent du kartus per metus pavyktų parduoti po 500 galvijų. Vietos plėtrai dar yra.

V. Raščiauskas atkreipia dėmesį, kad mėsos supirkimo kaina Lietuvoje yra viena iš mažiausių ES šalyse, mažesnė tik Rumunijoje. Jo teigimu, jaučiasi didžiųjų mėsos kombinatų piktnaudžiavimas padėtimi, todėl būtina inicijuoti skerdyklų ir mėsos apdirbimo įmonių steigimąsi, suteikiant jiems didesnio intensyvumo ES paramą. O šeimos ar augintojų ūkiai, prekiaujantys savo išauginta jautiena, galėtų turėti nulinį PVM tarifą. „Tai kurtų darbo vietas, atpigintų mėsos kainą, paskatintų jautienos vartojimą, neliktų „šešėlio“ ir išjudintų rinką. Jei valdžia ryžtųsi tai padaryti, jau po 5 metų atsirastų rezultatas, – savo viziją aiškina verslininkas. – Bet kas nori pyktis su rinkoje dominuojančiais mėsos gigantais...“

Savo pasirinkimu neabejoja

Vilniuje su šeima gyvenantis V. Raščiauskas sau pasilikęs kontrolės funkcijas – jis aktyviai dalyvauja tiek žemės ūkio, tiek transporto versle, tačiau vadovavimo funkcijas patikėjo profesionalams. „Dirbame kaip komanda. Dažnai būnu ūkyje, nuolat tariuosi su darbuotojais, nesu atitrūkęs nuo kasdienių reikalų. Atvažiuoju kaip savininkas, o dirba samdomi darbuotojai“, – paaiškina Valdemaras.

Jis įgudęs verslininkas, įpratęs skaičiuoti, numatyti daug ėjimų į priekį. Bet, kalbant apie mėsinę gyvulininkystę, kuri Lietuvoje yra dar jaunas sektorius, Valdemarui sunkiausia, kad nejaučia stabilumo, negali planuoti, kiek parduos gyvulių, kokia kaina. Sako, kad jausmas toks, lyg važiuotų su parašiutu, kuris stabdo. O jam patinka komforto zona – geriau mažiau, bet kad viskas būtų aišku ir stabilu.

„Žemės ūkį, gyvulius, kaip ir kiekvieną darbą, reikia mylėti, kitaip rezultato nebus. Mėsinės gyvulininkystės ateitimi tikiu, tikiu ir tuo, ką darau. Tik viskas būtų paprasčiau, jeigu būčiau anksčiau pradėjęs. Bet jei paklausite, ar atsukus laiką atgal brisčiau į tuos pačius vandenis, atsakymas būtų „taip“, – neabejoja V. Raščiauskas.