Reikia labai daug įžvalgumo, drąsos, pasišventimo ir, be abejo, žinių, kad sugebėtum dirbti ir uždirbti, kai rinka nuolat nestabili. Būtent tokių savybių nestokoja Zenonas Dominauskas – vienas labiausiai patyrusių audinių augintojų Lietuvoje.

Kailių sektorius pripažįsta profesionalus, vietos atsitiktiniams žvėrelių augintojams čia nėra. Todėl arba pats augintojas turi labai gerai išmanyti audinių auginimo subtilybes, arba šalia turi būti geras specialistas. Zenonas – pats profesionalas, kailių sektoriuje jis sukosi ir sovietmečiu. „Tai – specifinis verslas“, – pripažįsta jis.

Dviejuose ūkiuose iš viso laiko apie 40 tūkst. audinių, turi pašarų gamybos virtuvę, pirminio kailio apdirbimo cechą. Kasmet aukcionuose Z. Dominauskas parduoda 20–40 tūkst. audinių kailiukų. Jo įkurtas Paringuvio ūkis – vienas moderniausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Ferma – pagal aukščiausius standartus

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Zenonas kurį laiką augino javus, cukrinius runkelius, bet jo galvoje vis sukosi mintis atgaivinti ir audinių fermas, nes kailių verslo ryšiai nebuvo nutrūkę. Apie 1992-uosius jis užmezgė ryšius su Danijos audinių augintojais, važiavo į jų ūkius žiūrėti ir mokytis. Pirmąją daniško tipo audinių fermą Zenonas pastatė 1998 m. Voveriškiuose (Šiaulių r.), šalia savo namų. Tuomet audinių fermą sudarė 1 200 audinių patelių, kurių didžiąją dalį atsivežė iš Danijos ir šiek tiek iš Švedijos.

Tačiau Voveriškiuose nebuvo galimybių plėsti fermą. Todėl kailinių žvėrelių augintojas pirko žemės prie Šiaulių, ten įkūrė fermą, patelių skaičius padidėjo iki 13,5 tūkst. Bet netrukus užklupo aleutinė liga, fermą teko naikinti ir vėl pradėti nuo mažesnio kiekio – nuo 5–6 tūkst. Ir taip tris kartus pavojingiausia audinių liga vertė ūkį atsikurti iš naujo, tačiau Z. Dominausko nesustabdė. Priešingai – 2001 m. jis pastatė dar vieną, pačią moderniausią, audinių fermą Akmenės rajone, pavadintą Paringuvio ūkiu. Čia laikoma apie 25 tūkst. audinių, iš jų 6,5 tūkst. patelių, ir šį skaičių žada dvigubinti, nes vietos plėstis yra.

Šiuo metu Paringuvio ūkyje laukiama tarptautinių auditorių, kurie pagal moksliniais tyrimais pagrįstą ir mokslininkų sukurtą Welfur sistemą (angl. welfare – gerovė, fur – kailis) tikrins fermose laikomų žvėrelių sąlygas. Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos prezidentas Česlovas Tallat-Kelpša neturi nė menkiausios abejonės, kad Z. Dominausko ūkis bus gerai įvertintas. „Pažiūrėkite į Zenono žvėrelių fermas ir žinosite, kaip turi jos atrodyti“, – tvirtina jis.

Didžiausią pavojų audinėms kelia aleutinė liga, kurią sukelia parvovirusas. Zenonas paprastai paaiškina, kad ši lyga yra lyg kraujo vėžys, dėl kurio reikia naikinti visą fermą. Šiuo metu beveik visos Danijos, Nyderlandų fermos apimtos šios ligos. „Turime būti tam pasirengę, turėti atsargų, kurios galėtų gelbėti ištikus tokiai situacijai. Jeigu jų nėra, gresia bankrotas“, – sako Z. Dominauskas, gerai žinantis, kokių nuostolių atneša aleutinė liga.

Investavo į pašarų gamybą ir kailio apdirbimą

Į klausimą, ar yra niša naujai ateinantiesiems į šį sektorių, patyręs ūkininkas atsako, kad svarbu auginti kokybišką produkciją, didelius kailius – už tai dar brangiai moka. „O jeigu tavo audinių kailis bus prastas, net savikainos už jį gauta kaina nepadengs“, – pradedančiuosius įspėja Z. Dominauskas.

Kailio kokybė pirmiausia priklauso nuo genetikos, veislės, o kad jos nesugadintum, audines būtina šerti aukščiausios kokybės pašarais ir labai gera prižiūrėti. Jų šėrimo racionas skaičiuojamas ir sudaromas iš riebalų, baltymų ir angliavandenių, pagrindą sudaro paukštynų, žuvies įmonių atliekos ir net gera žuvis, pavyzdžiui, Baltijos jūroje gaudomos kilkės. Audinėms reikia ir grūdinių kultūrų, daug papildų, baltyminių priedų, racione yra 12–15 ingredientų. Zenonas, remdamasis Danijos specialistų konsultacijomis, racioną sudaro pats – tam praverčia ir zootechniko diplomas.

Z. Dominauskas prieš 4 metus Verbūnuose (Šiaulių r.) pastatė pašarų gamybos cechą, kuris pašarais aprūpina ne tik jo paties, bet ir kitų augintojų fermas. Pašarų gamyba – sunkus ir atsakingas verslas, taip pat ir stabilus pajamų šaltinis. Tačiau, norint didesnio uždarbio, reikia gaminti labai didelį kiekį pašarų, kokybišką žaliavą sugebėti gauti kuo pigiau, nes pelnas sudaro tik 1–2 euro centus nuo kilogramo.

Į aukcionus išvežami kailiai po pirminio apdorojimo – šią technologiją, kuri kainavo apie 200 tūkst. eurų, Zenonas įdiegė savo ūkyje ir paslaugą taip pat teikia kitiems ūkininkams.

Aplinkosaugos reikalavimai, taikomi žvėrelių augintojams, labai griežti, bet Zenonas ūkyje jų įdiegęs dar daugiau negu reikalaujama. „Tai man padeda sutaupyti kitur – mažesnės darbo sąnaudos, su ligomis lengviau kovoti. Be to, pačiam malonu tokioje fermoje dirbti. Tad investicijos į aplinkosaugą sugrįžta“, – neabejoja audinių augintojas.

Paringuvio ūkyje įdiegta automatinė mėšlo surinkimo technologija. Skystas mėšlas iš narvelių krenta į specialius lovius, iš jų įsiurbiamas į pažeme einančius kanalus ir subėga į rezervuarą. Šis mėšlas yra labai gera trąša, turi daug fosforo – jį išsiveža ūkininkai laukams laistyti. Iš viso į vieną moderniausių šalyje ir Europoje Paringuvio ūkį Z. Dominauskas investavo per 2 mln. eurų savo lėšų. ES parama jis naudojosi įrengdamas pašarų virtuvę, bet europinių lėšų dalis nebuvo didelė – tik šaldytuvams pirkti.

Veislinio darbo svarba

Gera patelė laikoma iki trijų sezonų, nes vėliau jos produktyvumas krenta. Produktyviausia ji būna antrą sezoną. Patelės balandžio pabaigoje atsiveda nuo 1 iki 14, vidutiniškai – 5–6 jauniklius. Kailiai įvertinami ir atrenkami, kai žvėrelis pasiekia 90 proc. brandos, tai būna spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje, praėjus pusmečiui nuo atvedimo. O lapkričio 10 d. jau pradedama realizuoti kailius.

Kailius Zenonas atrenka ir pats, ir samdo specialistus – tai lemia, kiek turi laiko. Atsirinkti kailių atvažiuoja ir Kopenhagos aukciono specialistai. Pačiupinėjamas ir kruopščiai apžiūrimas kiekvienas kailiukas, nes net vienas kitokios spalvos plaukas kailį daro netinkamą. Labai svarbu nepalikti tokio patino, kuris genetiškai perduotų „broką“ maždaug 50–60 palikuonių. „Žvėrelių selekcija yra labai svarbi, nes, jei vienus metus nepažiūrėsi, antrus kailių kokybė jau bus prastesnė, o trečius – visai prasta“, – verslo niuansus atskleidžia specialistas.

Veislinis darbas prasideda gruodį – geriausi žvėreliai atrenkami veislei. Atsižvelgiama ne tik į kailio savybes, bet ir į ramesnį charakterį. Audinės poruojasi kovo 2–19 d., pirmieji jaunikliai atvedami balandžio 17-ąją. Tuomet prasideda labai atsakingas laikotarpis, reikalaujantis daug atidos ir priežiūros. Būna, kad patelė neaugina vaikų, jiems reikia rasti kitą motiną. Jeigu tuo laikotarpiu jaunikliams nepakaks priežiūros, jie gali sunykti. Normalu, kad per pirmąsias tris dienas po atvedimo neišgyvena apie 10 proc. jauniklių.

Lietuvoje dauguma augintojų kailio savikainą skaičiuoja apie 30 eurų, Z. Dominausko ūkyje – 25 eurai: savikainą mažina nuosava pašarų virtuvė, kailio apdirbimo cechas. Danijoje kailio savikaina – 38 eurai, nes ten dideli pelno mokesčiai, brangesnė darbo jėga.

Kailio vertei didelę įtaką turi jo dydis – vertingiausi yra dideli ir kokybiški kailiai. Jeigu kailis didelis, bet jo kokybė prastesnė, arba mažesnis, bet labai geros kokybės, jų kaina būna panaši. Brangiausiai kailius Zenonas yra pardavęs po 140–160 eurų – tiek mokėdavo per ekonominį pakilimą už pavienius išskirtinės kokybės kailius, bet dabar, sako augintojas, tokių kainų nebėra.

„Kainos nekyla, nes yra perprodukcija. Tikimės, kad po metų ar dvejų kailiai turėtų pabrangti, bet tokių kainų, kokios buvo ekonominio pakilimo laikais, jau nebus. Nežinau, kokių sąlygų reikia, kad jos vėl pasiektų tą lygį“, – svarsto kailių verslo senbuvis.

Prie kainų nestabilumo žvėrelių augintojai yra įpratę, juk ištisus dešimtmečius taip yra – kainos čia kyla, čia krenta. Bet prieš keletą metų kainos kilo ilgiau nei įprastai, ir labiau patyrę augintojai, pasak Z. Dominausko, iškart numatė artėjančią krizę ir jai pasirengė. Tačiau ne visi įvertino situaciją. „Šiuo laikotarpiu dalis audinių ūkių neišgyveno. Nes kaina kai krito, tai krito staiga ir stipriai. Krizė tęsiasi jau trečius metus ir jos pabaigos nematyti“, – teigia Zenonas.

Ūkyje dirba ir vaikai

Ūkyje nuolat dirba 23–24 žmonės, įskaitant administraciją, o poravimosi metu, vasarą dar samdo laikinam darbui. Daug metų fermoje dirbančiais žmonėmis Zenonas visiškai pasitiki, tačiau, sako, yra darbuotojų, kurie kartais „užmiega“.

„Man truputį keista, kad kai kurių užsienyje dirbusių lietuvių mentalitetas pasikeičia, grįžus į Lietuvą. Danijoje audinių ūkyje jie dirba nuo ryto iki vakaro, o grįžę į Lietuvą dažniau žiūri į laikrodį. Nebedirba. Atlyginimą siūlau tūkstantį, pusantro tūkstančio eurų, bet taip, kaip Danijoje, gimtinėje dirbti nebenori“, – stebisi Zenonas. Matyt, požiūrį į darbą užsienyje ir Lietuvoje pakeičia atsiradę buities rūpesčiai, todėl ūkio valdytojas, nors kasdien turi aibes reikalų, dažnai stengiasi užeiti ir į fermas – kontrolės iš savo rankų nepaleidžia.

Ūkyje dirba ir abu Z. Dominausko vaikai. Dešinioji tėvo ranka – sūnus Edvinas, kuris daugiausia rūpinasi tiekimu. Jis būsimasis žemės ūkio ekonomistas, nuo mažens, kai tik reikėdavo, eidavo padėti tėčiui į žvėrelių fermą. „Visas vasaras praleisdavau audinių fermose. Tėvams nereikėjo nei versti, nei prašyti – mūsų pačių toks nusistatymas buvo, be to, ir dirbti buvo įdomu. Dabar ypač gerai suprantu, kokia vertybė yra dirbti savo šeimos ūkyje, todėl jaučiu stiprią motyvaciją“, – sako E. Dominauskas. Jis gilinasi į jam labai įdomų ir itin atsakingą pašarų gamybos verslą, jo svarba labai didelė, kad žvėrelio kailis būtų aukščiausios kokybės. Pašarais Dominauskai aprūpina kone visus Šiaurės Lietuvos audinių augintojus.

Jaunesnioji Zenono dukra Gabrielė darbą derina su jojimu – mergina nuo mažens yra prisiekusi jojikė, šiuo metu išvykusi į Vokietiją treniruotis. Meilę žirgams taip pat įskiepijo tėvas – Zenonas visada save pristato kaip zootechniką ir jojimo trenerį, tai – jo profesijos. Šiuo metu Zenonas turi tik penkis žirgus, bet buvo laikas, kai juos veisė, tuomet laikė 65, sąlygos tam sudarytos puikios – prie namų Voveriškiuose yra žirgynas, maniežas. „Žirgai – mano pomėgis, o ne verslas“, – sako Zenonas. Ir šiam pomėgiui pinigus taip pat uždirba audinės, kurių auginimas jam seniai tapo gyvenimo būdu.