Kai lauke ūžauja lapkričio vėjai, obuoliai jau saugiai guli sandėliuose. Tačiau vaisiai nebūtinai išliks tokie, kokius juos sukrovėte nuskynę rudenį. Savo juodą darbą saugomoje vaisių produkcijoje gali tyliai dirbti pilkasis arba kekerinis puvinys. Ar įmanoma užkirsti jam kelią?

Sandėlyje pilkasis arba kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea) panašus į rudąjį, ypač iš pradžių. Vaisiaus minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salsteli. Kekerinis puvinys būna nuo šviesiai iki tamsiai rudo, dažniausiai puvinio juosta eina žemyn nuo taurelės, o netaisyklinga puvinio forma yra skiriamasis požymis, nes kitų puvinių apnikti vaisiai būna su būdingomis aiškiai apribotomis puvinio dėmėmis.

Puvinys taip pat gali kilti nuo kotelio ar vaisiaus šono. Puvinio vieta parodo infekcijos pradžią. Vėliau vaisiai suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta ir pro plyšelius ima sunktis skysčio lašeliai. Puvinys gali persimesti ir į sveikus vaisius. Ant visai supuvusio vaisiaus paviršiaus gali atsirasti šiam grybui būdingas pilkas pelėsis. Esant kontaktiniam puvinio plitimui, formuojasi dideli supuvusių vaisių lizdai.

Kekerinis puvinys pūdo visų veislių, įvairioje taroje ir temperatūroje laikomus vaisius. Sandėlyje žemoje temperatūroje šis puvinys vystosi greičiau nei bet kuris kitas. Grybas dažniausiai patenka į sandėlius iš sodo, bet gali išsilaikyti ir nedezinfekuotoje patalpoje bei taroje. Sode užsikrečia per obuolio taurelę, puvinio dėmelė sode nesiplečia, didėti pradeda sandėlyje.

Obuoliai labiau nukenčia tais metais, kai per obelų žydėjimą ir kurį laiką po žydėjimo dažnai ir gausiai lyja. Šis puvinys taip pat pūdo ir visas sandėliuose laikomas daržoves. Grybas gerai vystosi, kai temperatūra 0 °C, bet daugiau žalos padaro, kai ji svyruoja nuo -1 iki +2 °C.

Anksčiau didesnės žalos nepadarydavo

Lig šiol sode pilkasis puvinys pasireikšdavo retai. Per vegetaciją sode obuoliai būna su įvairiomis sauso puvinio dėmėmis, dažniausiai prie vaisiaus taurelės. Matomas jis tampa vaisiams pradėjus bręsti. Ekonomiškai reikšmingas pasidaro tada, kai per vegetaciją randama apie 12 proc. puvinio apimtų vaisių.

Pirmasis ligos požymis yra nedidelė raudona dėmelė obuolio odelėje iš vienos vaisiaus pusės iki taurelės. Vaisius pūva sausuoju puviniu, odelė susitraukia ir sudaro vadinamąjį tipišką sausosios akies puvinį (angl. dry-eye rot).

Tiesa, ne visada tokie sode esančių vaisių požymiai reiškia, kad kekerinis puvinys išplis ir sandėlyje. Tai lemia per derliaus skynimą vyraujantys orai: jei vaisiai skinami šlapi, tai kekerinio puvinio apimtų vaisių sandėlyje bus gausu.

Sukėlėjo skleročiai žiemoja dirvožemyje ir dėl augalų atliekų, piktžolių, mumifikuotų vaisių ar žievės gali išsilaikyti daugelį metų. Pavasarį, drėgnu (šlapiu) ir vėjuotu oru skleročiai paskleidžia sporas, kurios toliau plinta su vėju ir su lietaus lašais.

Pakilusios sporos užkrečia vaismedžių žiedus, puvinio latentinė infekcija lieka žiedlapių liekanose, kurios vis dar būna prigludusios prie besivystančių vaisių, ir, esant palankioms sąlygoms, tampa vaisių infekcijos pradžia arba išlieka latentinės formos, kol patenka į sandėlį.

Sunku prognozuoti dėl ilgos latentinės fazės

Prognozuoti kekerinio puvinio plitimą sode yra sunku dėl galimos ilgos latentinės infekcijos, t. y. vaisius jau būna užsikrėtęs, nors požymių ir nematyti. Todėl būtina visada įvertinti praėjusių metų situaciją – infekcijos išplitimą, kiek buvo supuvusių obuolių, ir fiksuoti šio sezono kritulių kiekį, ypač jeigu jis buvo didesnis už vidurkį.

Taikyti sėklavaisiams sodo augalams integruotą apsaugos nuo ligų sistemą. Žieminių veislių obelys nuo vaisių puvinių sandėlyje purškiamos fungicidais liepos-rugpjūčio mėnesiais bei likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo, be abejo, atsižvelgiant į karencijos terminus.