Piktžolių neigiama įtaka įvairių žemės ūkio augalų pasėliams yra žinoma nuo seno. Pirmiausia jos konkuruoja dėl maisto medžiagų ir vietos po saule. Tačiau, pasirodo, piktžolės gali turėti įtakos ir javų varpų fuzariozės sukėlėjų įsitvirtinimui pasėliuose.

Konkuruodamos su kultūriniais augalais dėl maisto medžiagų ir vietos, laiku nesuvaldytos piktžolės dažniausiai yra gerokai pranašesnės. Piktžolių kontrolei pasėliuose taikomos įvairios agrotechninės (intensyvus žemės dirbimas, augalų rotacija, optimali sėklos norma ir kt.) ir cheminės (herbicidai) apsaugos priemonės. Pasėlio piktžolėtumas, žinoma, labiausiai priklauso nuo kontrolės lygio – taikomų priemonių parinkimo ir tikslingo taikymo, bet neišvengiamą įtaką daro ir ūkininkavimo būdas (intensyvus, tausus ar ekologinis) bei auginamų augalų rūšis.

Kokias piktžoles sunaikinti sunkiausia?

Žiemkenčių pasėliuose vyrauja žiemojančios piktžolės, tokios kaip bekvapiai šunramuniai (Tripleurospermum inodorum L.), kibieji lipikai (Galium aparine L.), dirvinės našlaitės (Viola arvensis Murray), daržinės žliūgės (Stellaria media (L.) Vill.), trikertės žvaginės (Capsella bursa-pastoris L.), vienmetės miglės (Poa annua L.), dirvinės smilguolės (Apera spica-venti (L.) P. B.), o vasarojaus laukuose gausu baltųjų balandų (Chenopodium album L.), dirvinių garstukų (Sinapis arvensis L.), rūgčių (Polygonum spp. L.), paprastųjų rietmenių (Echinochloa crus-galli (L.) P. Beuv.) ir kt.

Žinoma, tiek vienos, tiek kitos piktžolės dažniausiai dygsta ir rudenį, ir pavasarį, tačiau vasarinės, sudygusios rudenį, neperžiemoja (nušąla), todėl yra mažiau reikšmingos žiemkenčių pasėliuose, o žiemojančios sudygusios pavasarį būna mažiau konkurencingos nei sudygusios iš rudens.

Natūralu, kad miglinių augalų (javų) pasėliuose sunkiau kontroliuojamos vienaskiltės (miglinės) piktžolės, bastutiniuose (rapsuose) – bastutinės, balandiniuose (runkeliuose) – balandinės ir panašiai. Neretai miglinių javų pasėliuose matome nesunaikintas dirvines smilguoles, vienmetes migles, paprastąsias rietmenes, tuščiąsias avižas (Avena fatua L.), paprastuosius varpučius (Elytrigia repens L.), rapsuose – dirvinius garstukus, dirvinius ridikus (svėres) (Raphanus raphanistrum L.), trikertes žvagines, dirvines čiužutes (Thlaspi arvense L.) ir kitas bastutines piktžoles, o runkeliuose – „pabėgusias“ balandas.

Net ir pritaikius pačias tinkamiausias piktžolių kontrolės priemones, 100 procentų jų išnaikinti neįmanoma.

Prie sunkiau kontroliuojamų piktžolių priskiriamos ir atskiruose regionuose plintančios aguonos birulės (Papaver rhoeas L.), rugiagėlės (Centaurea cyanus L.), taip pat beveik visuose pasėliuose aptinkamos našlaitės. Todėl labai svarbu ištyrinėti savo laukus, žinoti, kokios piktžolės juose auga, parinkti tinkamą sėjomainą, žemės dirbimo būdą ir pritaikyti kontrolės priemones, labiausiai tinkančias konkretaus lauko piktžolių spektrui valdyti.

Teigiami ir neigiami aspektai

Vertindami piktžolių reikšmę platesniu požiūriu, įžvelgtume nemažai teigiamų ir neigiamų aspektų. Vienas iš teigiamų yra tai, kad jos sukuria buveinę ir maisto šaltinį daugybei naudingų mikro- ir makroorganizmų. Tačiau jos taip pat gali tapti augalų ligų sukėlėjų ir kenkėjų prieglobsčiu. Tyrimais nustatyta, kad daugelis augalų patogenų kolonizuoja piktžoles ir kitus augalus – vadinamuosius alternatyvius šeimininkus.

Užsienio šalyse skelbiama, kad varpų fuzariozės sukėlėjai – Fusarium genties grybai – buvo išskirti iš piktžolių, kurios yra taip pat sutinkamos ir Lietuvos pasėliuose: tai baltosios smilgos (Agrostis stolonifera L.), šiurkštieji burnočiai (Amaranthus retroflexus L.), paprastosios varnalėšos (Arctium lappa L.), tuščiosios avižos, švelniosios dirsės (Bromus mollis L.), trikertės žvaginės, baltosios balandos, dirviniai vijokliai (Convolvulus arvensis L.), paprastosios rietmenės, paprastieji varpučiai, nelabosios svidrės (Lolium temulentum L.), apyninės liucernos (Medicago falcata L.), aguonos birulės, miglės, trumpamakščiai rūgtys (Polygonum lapathifolium L.), smulkiosios rūgštynės (Rumex crispus L.), šerytės (Setaria spp. L.), dirvinės pienės (Sonchus arvensis L.), dobilai (Trifolium spp. L.), bekvapiai šunramuniai (Tripleurospermum inodorum L.) ir persinės veronikos (Veronica persica L.).

Ką parodė Lietuvoje atlikti tyrimai

Mūsų šalyje tokie tyrimai iki šiol nebuvo daryti, todėl nebuvo aišku, kokios piktžolės gali padėti Fusarium grybams išgyventi (įsitvirtinti) pasėliuose, ypač tuo metu, kai tiesioginių augalų šeimininkų (javų, kukurūzų) aplinkoje nėra. Siekiant atsakyti į šį klausimą, 2015– 2017 m. šešių javų sėjomainų laukuose surinktos visos aptiktos piktžolių rūšys. Nelygu kas aptikta, imta po 1–3 kiekvienos piktžolių rūšies augalus.

Pasirinktos tokios sėjomainos, kad pagrindiniai varpų fuzariozės sukėlėjų augalai šeimininkai (migliniai javai ar kukurūzai) sudarytų ne mažiau kaip 75 proc. visų rotacijos narių ir pirmais tyrimų metais (2015 m.) visuose laukuose būtų auginami nemigliniai augalai po javų ar kukurūzų priešsėlio. Sėjomainos I–V yra ilgalaikės, taikytos ne mažiau kaip tris pilnus ciklus. VI sėjomaina nėra ilgalaikė, tačiau pasirinkta dėl kukurūzų priešsėlio ir bulvių, kaip sėjomainos augalo. Pagal augalų rotaciją identiškos sėjomainos II ir III skiriasi žemės dirbimo būdu (tradicinis dirbimas ir tiesioginė sėja), nuolat taikomu nuo 2004 metų.

2015 ir 2016 m. surinktos 746 piktžolės, priklausančios 57 rūšims. Visų 57 rūšių piktžolėse aptikta bent viena Fusarium rūšis, tačiau daugumoje (apie 80 proc.) piktžolių rūšių aptikta nuo trijų iki devynių Fusarium rūšių. Daugiausia Fusarium rūšių (9) aptikta vijokliniuose pelėvirkščiuose (Fallopia convolvulus L.). Juose dažniausiai aptikta ir F. graminearum rūšis. Paprastosiose takažolėse (Polygonum aviculare L.), dirviniuose garstukuose ir dirvinėse čiužutėse aptiktos 8 Fusarium rūšys, dirviniuose asiūkliuose (Equisetum arvense L.), baltuosiuose šakiniuose (Silene pratense (Rafn) Godr.) ir pūdyminėse veronikose (Veronica agrestis L.) – 7 Fusarium rūšys.

Dažniausiai piktžolėse aptikta F. equiseti rūšis, šiek tiek rečiau aptiktos F. avenaceum, F. culmorum, F. oxysporum ir F. graminearum. Iš minėtų rūšių reikšmingos javų varpų fuzariozės sukėlėjos yra F. graminearum, F. avenaceum ir F. culmorum, tačiau F. graminearum laikoma žalingiausia dėl agresyvumo ir mikotoksinų produkcijos. Per šiuos tyrimus F. graminearum aptikta 38 piktžolių rūšyse (20 iš jų neminimos ankstesniuose šaltiniuose), dažniausiai ši Fusarium rūšis aptikta vijokliniuose pelėvirkščiuose, vienmetėse miglėse, paprastosiose rietmenėse, dirvinėse karpažolėse (Euphorbia helioscopia L.), trikertėse žvaginėse, dirvinėse pienėse, daržinėse žliūgėse ir paprastosiose kiaulpienėse (Taraxatum officinale F.H.Wigg.).

Kitos Fusarium rūšys, kaip F. poae, F. sporotrichioides, F. tricinctum, F. redolens, F. acuminatum ir kt., aptiktos tik pavienėse piktžolėse; jos įeina į varpų fuzariozę sukeliančių grybų kompleksą, tačiau nėra labai reikšmingos. F. equiseti rūšis javuose labiau gyvuoja kaip saprotrofas, tačiau ji yra viena iš medvilnės vytulių sukėlėjų. F. oxysporum taip pat retai sutinkamas grybas pažeistose javų varpose, tačiau tai dažnas įvairių augalų šaknų puvinių ir vytulių sukėlėjas.

Įvertinus varpų fuzariozės sukėlėjų rūšinę sudėtį 2016 m. visose sėjomainose, pastebėta, kad žalingiausio sukėlėjo F. graminearum išplitimas pažeistose javų varpose tiesiogiai priklausė nuo F. graminearum išplitimo piktžolėse (koreliacijos koeficientas r = 0,878*).

Iš piktžolių išskirtų F. graminearum izoliatų (58 izoliatai) patogeniškumas javams 2015 m. buvo patikrintas dirbtinai užkrečiant vasarinius kviečius per žydėjimą. Nustatyta, kad visi 58 F. graminearum kamienai sukėlė tipiškus varpų fuzariozės požymius. Taigi visiškai aišku, kad piktžolėse aptinkama F. graminearum populiacija yra potencialus varpų fuzariozės infekcijos šaltinis ir, juo daugiau pasėliuose piktžolių, galinčių atstoti šiems patogenams augalus šeimininkus, tuo rizika didesnė.

Lyginant F. graminearum pasiskirstymą tarp sėjomainų, pastebėta, kad 2015 m., kai buvo auginami nemigliniai augalai (žirniai, v. rapsai, c. runkeliai ir bulvės), daugiausia F. graminearum aptikta III sėjomainoje surinktose piktžolėse – kur buvo taikoma tiesioginė sėja. Iš ankstesnių tyrimų yra žinoma, kad, nesilaikant sėjomainos ar auginant javus po kukurūzų, bearimė žemdirbystė skatina varpų fuzariozės pasireiškimą, kadangi dirvos paviršiuje lieka daug priešsėlio augalų liekanų, užsikrėtusių Fusarium patogenais. Šie tyrimai rodo, kad bearimis žemės dirbimo būdas yra taip pat palankesnis ir F. graminearum įsitvirtinti piktžolėse.