Įsirengiant naują pievą ar ganyklą, reikėtų atkreipti dėmesį į mišinio rūšinę sudėtį, nes ji lemia žolyno ilgaamžiškumą. Eraičinsvidrių įtraukimas į mišinius ne tik pagerina žolyno kokybę, bet ir pailgina jo naudojimo laiką. Dėl savo universalumo eraičinsvidrės ateityje turėtų būti dar populiaresnės – jų naudą jau įvertino kelininkai, dėmesį atkreipė aplinkosaugininkai.

Jau pats šių žolių pavadinimas rodo, kad eraičinsvidrės yra dviejų žolinių augalų hibridas: eraičinų ir svidrių. Svidrės yra vienos iš plačiausiai pasaulyje auginamų žolių. Sėjamos vienos ar mišiniuose su kitomis miglinėmis, pupinėmis žolėmis. Dėl geros pašarinės vertės, greito krūmijimosi ir atžėlimo platus yra ir jų panaudojimas: ganykloms, pievoms, vejoms ar specialios paskirties žolynams (pvz., oro uostų žalioms teritorijoms) įrengti. Šių žolių trūkumas – prastai žiemoja šiauriniuose regionuose.

Eraičinai – kita plačiai auginama žolių gentis, pasižyminti atsparumu nepalankiems aplinkos veiksniams, tokiems kaip žema temperatūra žiemą ar sausra vasarą. Savo kokybe eraičinai nusileidžia svidrėms. Siekiant sujungti šių dviejų genčių gerąsias savybes, septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo sukurti pirmieji jų hibridai – eraičinsvidrės. Kryžminimuose naudojamos daugiametės ir gausiažiedės svidrės bei tikrieji ir nendriniai eraičinai.

ES žemės ūkio augalų rūšių veislių bendrajame kataloge šiuo metu įrašytos 44 eraičinsvidrių veislės. Lietuvoje, Žemdirbystės institute, pirmosios eraičinsvidrės buvo sukurtos 1979 metais. Per kelis dešimtmečius per 100 naujų selekcinių linijų buvo tiriamos įvairiuose augynuose. Geriausiais pripažinti hibridai perduoti išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo tyrimams Lenkijoje bei ūkinio vertingumo tyrimams Lietuvoje. Šiuo metu yra registruotos 4 tarpgentinių hibridų – eraičinsvidrių – veislės, sukurtos Lietuvos mokslininkų A. Sliesaravičiaus, S. Nekrošo ir R. Dapkienės: Punia DS, Vėtra, Puga ir Lina DS.

Kuo išsiskiria lietuviškos veislės

Veislė Punia DS sukurta sukryžminus tikrąjį eraičiną ir dvimetę gausiažiedę svidrę. 1998 m. įrašyta į Lietuvos nacionalinį augalų veislių sąrašą, o 2007 m. – į ES žemės ūkio augalų rūšių veislių bendrąjį katalogą. Tai tetraploidinė, ankstyva, ganyklinio-šienaujamojo tipo veislė. Lapuotumas per augalų plaukėjimą siekia 66,3 procento. Augalų atsparumas pažeidimui po žiemos aukštesnis už vidutinį. Augalai 80–100 cm aukščio. Veislių tyrimo stotyse vidutiniškai užaugino 700 kg/ha sėklų ir 13,1 t/ha sausųjų medžiagų derlių. Esant palankiems metams, sausųjų medžiagų derlius viršija 20 t/ha. Pašaro kokybė gera. Virškinamumas – 69,1 procento.

Veislė Vėtra sukurta sukryžminus dvimetę gausiažiedę svidrę ir nendrinį eraičiną. Registruota 2008 m. Tai tetraploidinė, ankstyva veislė. Per plaukėjimą lapuotumas siekia 65,8 procento. Atspari ligoms (išskyrus rūdis), greitai atželia po nupjovimo ir nuganymo. Augalų jautrumas pažeidimui po žiemos yra žemesnis už vidutinį. Veislių tyrimo stotyse vidutiniškai užaugino 720 kg/ha sėklų ir 12,8 t/ ha sausųjų medžiagų derlių. Pašaro kokybė gera. Tinka vidutinio ankstyvumo pievų ir ganyklų mišiniams su dobilais.

Veislė Puga sukurta sukryžminus dvimetę gausiažiedę svidrę su tikruoju eraičinu. Tai tetraploidinė, vidutinio ankstyvumo veislė. Lapuotumas per augalų plaukėjimą siekia 64,9 procento. Augalų atsparumas po žiemos didesnis už vidutinį. Augalai 80–90 cm aukščio. Veislių tyrimo stotyse vidutiniškai subrandino 690 kg/ha sėklų ir 12,2 t/ha sausųjų medžiagų derlių. Pašaro kokybė labai gera. Virškinamumas siekia 73,1 procento. Veislė tinkama auginti mišiniuose su raudonaisiais ir baltaisiais dobilais trumpalaikiuose žolynuose. Geras derlius gaunamas tik pirmaisiais naudojimo metais. Vėliau augalai išretėja, todėl žolyną rekomenduojama auginti ne ilgiau kaip dvejus metus.

Veislė Lina DS sukurta sukryžminus vienmetę gausiažiedė svidrę su tikruoju eraičinu. Tai tetraploidinė, vidutinio ankstyvumo veislė, užauginanti vidutiniškai 11,9 t/ha sausųjų medžiagų ir 970 kg/ha sėklų derlių. Augalai aukšti, labiau pažeidžiami žiemą, palyginti su kitomis lietuviškomis eraičinsvidrių veislėmis, tačiau dėl greito atžėlimo pavasarį derlingumu nenusileidžia kitoms veislėms. Augalai gerai atželia ir po pjūčių, atsparūs rūdims, juos mažai pažeidžia ir dėmėtligės. Veislės Lina DS virškinamumas siekia 62,6 procento. Rekomenduojama šią veislę rinktis sudarant vidutinio ankstyvumo mišinius, įrengiant pievas ir ganyklas.

Jautrumas nepalankioms žiemojimo sąlygoms

Žemdirbystės institute ne tik kuriamos eraičinsvidrės, bet ir atliekami tyrimai, per kuriuos vertinamos įvairios agrobiologinės savybės ir atsparumas abiotiniams ir biotiniams veiksniams. Lietuvoje svidrių paplitimą labiausiai riboja nepalankios sąlygos žiemą. Paveiksluose pateikiami paskutinio dešimtmečio daugiamečių ir gausiažiedžių svidrių, tikrųjų eraičinų ir eraičinsvidrių žiemojimo duomenys.

Per šį laikotarpį nepalankios žiemoti sąlygos buvo 2010, 2013 ir 2014 metais. Per pastarąsias žiemas buvo trumpi 2–3 sav. žemesnių negu –15 °C temperatūrų laikotarpiai, esant plonai sniego dangai. Atrodytų, kad tokios sąlygos turėjo paveikti augalų ištvermingumą, tačiau tiriamųjų bandymų žolynų Kėdainių r., Dotnuvoje, stipriai nepaveikė. 2011 m. žiema nebuvo itin kandi, tačiau po labai atšiaurios 2010 m. žiemos augalai nesugebėjo pakankamai sustiprėti ir daugiau negu pusė jų žuvo.

Pirmą žiemą daugiametės svidrės ir eraičinsvidrės peržiemojo panašiai tiek esant palankioms sąlygoms, tiek ir nepalankioms. O štai antrą žiemą skirtumai labiau išryškėjo. Palyginti su daugiametėmis svidrėmis, eraičinsvidrių peržiemojo 10–15 proc. daugiau. Šie rezultatai rodo, kad eraičinsvidrių įtraukimas į mišinius ne tik pagerintų žolynų kokybę, bet ir pailgintų jo naudojimo laiką.

Europoje atliekami tyrimai

Eraičinsvidrių kūrėjai ir tyrėjai yra susibūrę į darbinę grupę, kurios susitikimuose dalyvauja ir Lietuvos žolių selekcininkai, genetikai. 2016 m. šios grupės susitikimas vyko Čekijoje, Eksperimentinės botanikos institute Olomouce. Susitikime pristatyti pranešimai apie adaptyvumo abiotiniams veiksniams, pašarinės vertės, derlingumo, molekulinės genetikos ir kitus eraičinsvidrių tyrimus. Pietiniuose regionuose atliekami eraičinsvidrių atsparumo sausrai tyrimai, šiauriniuose – didesnis dėmesys skiriamas tolerantiškumui šalčiui ir kitoms nepalankioms sąlygoms žiemą. Platūs, kaip ekosistemos dalies, tyrimai (atsparumo sausrai ir užliejimams, šaknų sistemos ir kt.) vykdomi Didžiojoje Britanijoje, Aberystvito (Aberystwyth) universitete.

Čekijos mokslininkai pristatė daug eraičinsvidrių tyrimų darbų – nuo lauko eksperimentų iki genotipavimo, genų ekspresijos. Prieš septynerius metus darbinė grupė 6 šalyse įrengė bendrus eraičinsvidrių lauko eksperimentus. Susitikime buvo pristatyti pirmieji sausųjų medžiagų derliaus ir kokybės rezultatai. Plastiškumu išsiskyrė Festulolium Braunii tipo veislės. Šios eraičinsvidrės sukurtos kryžminant gausiažiedes svidres su tikraisiais eraičinais. Trys iš keturių registruotų lietuviškų veislių yra šio tipo. Renginyje Lietuvos mokslininkai pristatė eraičinsvidrių kūrimo istoriją mūsų šalyje bei lietuviškų veislių atsparumą abiotiniams veiksniams ir derlingumą.

Šių metų rugsėjį darbinės grupės susitikimas vyko Vilniuje, Europos selekcijos mokslinių tyrimų asociacijos (EUCARPIA) tarptautinėje konferencijoje „Žolinių ir baltyminių augalų selekcija genomikos eroje“. Selekcininkai pristatė eraičinsvidrių selekcijos istoriją, šiuo metu vykdomų tyrimų rezultatus ir aptarė ateities kryptis.

Skirtingiems Europos regionams aktualios skirtingos problemos: Centrinės ir Pietų Europos selekcininkams reikia sausrai atsparių veislių, Šiaurės Europą žiemą užklumpa aštrus šaltis, o Didžioji Britanija kenčia nuo potvynių. Nors šie aplinkos sukeliami stresai atrodo labai skirtingi, tinkamai pasirinktų eraičinsvidrių veislių naudojimas, įrengiant žolynus, padeda ne tik gauti stabilų derlių nepaisant gamtos išdaigų, bet ir gerina dirvos struktūrą, padeda tausoti aplinką. Itin išsamūs ir įvairiapusiai eraičinsvidrių tyrimai atliekami Didžiojoje Britanijoje: žolyno gebėjimas atlaikyti pavasarinius potvynius ir vasaros sausras vertinamas nustatant derlingumą ir pašaro kokybę, maistinių medžiagų išsiplovimą, dirvožemio mikroorganizmų įvairovę, šiltnamio dujų išsiskyrimą.

Šiuose tyrimuose mokslininkai bendradarbiauja kartu su ūkininkais ir agrofirmomis, siekia rasti ekonomiškai geriausius sprendimus, o rezultatai rodo, kad eraičinsvidrės iš tiesų yra universalios pašarinės žolės, kurias naudojant ne tik sumažinamas ar visai panaikinamas kelių nepalankių aplinkos veiksnių kombinacijos poveikis derliui, pagaminamas geros kokybės pašaras, bet ir pagerėja dirvos struktūra. Ilgalaikės prognozės teigia, kad ateityje dėl klimato kaitos Europoje gamtinių kataklizmų tik daugės, kartu turėtų augti ir eraičinsvidrių populiarumas.

***

Ar eraičinsvidrės padėtų sutvirtinti Gedimino kalno šlaitus?

Jungtinėje Karalystėje, Velse, Aberystvito universitete, dirbantis profesorius Maikas Hamfrėjus (Mike Humphreys) ilgus metus tyrinėjo ir kūrė ereičinsvidres. M. Hamfrėjus mano, kad hibridiniai augalai gali padėti sutvirtinti Gedimino pilies kalno šlaitus. „Atsižvelgiant į dirvožemio stabilizavimo žolynais perspektyvą, eraičinsvidrės yra gera idėja ir galimybė. Žinoma, reikėtų įvertinti tai, kad yra įvairių eraičinsvidrių, taigi ne visos jos būtų efektyvios. Tai priklausytų nuo augalų rūšių žolių mišinyje suderinimo ir jų prisitaikymo prie vietinių klimato sąlygų. Manau, reikėtų rinktis ilgaamžes rūšis. Eraičinsvidrių pranašumas yra tas, kad jos gali greitai įsitvirtinti, jų stipri ir gili šaknų sistema, toleruoja nepalankias augimo sąlygas. Tai gali stabilizuoti dirvožemį ir pagerinti jo struktūrą, poringumą ir vandens drenavimo našumą. Šių augalų mišinys su dobilais dar labiau pagerintų dirvožemio struktūrą ir, jei bus pridedama atsparesnių, tačiau lėčiau augančių eraičinų, pamažu jie ims vyrauti ir dar labiau stabilizuos dirvožemį. Pastebėjome, kad tam tikros eraičinsvidrės labai padidina sliekų skaičių dirvožemyje, tad pagerintų kalno šlaitų dirvožemio kokybę, leistų žolėms geriau įsišaknyti ir pagerintų dirvožemio hidrologiją“, – sako prof. M. Hamfrėjus.

Jei šią Didžiosios Britanijos profesoriaus idėją būtų imtasi įgyvendinti, LAMMC Žemdirbystės instituto direktorius dr. Gintaras Brazauskas siūlo naudoti Lietuvos selekcininkų sukurtas eraičinsvidrių veisles, kurios pritaikytos mūsų klimatui. „Šių hibridų naudingos savybės nėra iš piršto išlaužti dalykai – jos yra patvirtintos moksliniais tyrimais, per ilgamečius stebėjimus“, – sako G. Brazauskas. Jis atkreipia dėmesį, kad eraičinsvidrės pirmiausia yra pašarinis augalas, o jomis apželdinus Gedimino pilies kalną, gali kilti stačių šlaitų šienavimo problemų. Siūlydami Gedimino pilies kalno šlaitų apželdinimo sprendimą, mokslininkai nesiūlytų sėti vien eraičinsvidrių sėklų. Juk paprastai vejoms vienos rūšies augalai nėra naudojami – tam sudaromi keleto rūšių ir veislių žolinių augalų sėklų mišiniai – mažiausiai iš 5–6 komponentų. Vienos šių žolių greičiau sudygsta ir sutvirtina dirvos paviršių, kitos dygsta ir auga lėčiau, tačiau užaugina į šalis plintančius šakniastiebius ir taip užpildo tuščias vietas.