Lietuvoje pastaraisiais metais vis labiau plėtojama mėsinė galvijininkystė. Tačiau šis verslas greitai neatsiperka, todėl ūkininkams reikia apsišarvuoti kantrybe, žiniomis ir rasti tinkamiausią galvijų auginimo būdą, kad ilgalaikės investicijos duotų atitinkamą grąžą.

Pradedantiesiems augintojams neretai svarbiausias būna klausimas, kokią mėsinių galvijų veislę rinktis. Taip, tai svarbu, nes reikia atsižvelgti į turimą pašarų bazę, ūkio sąlygas. Vis dėlto dar svarbiau, kaip bus auginami galvijai – intensyviai ar ekstensyviai. Patirtis ir dabartinės sąlygos rodo, kad lietuvių ūkininkai galvijus turėtų auginti ant žalienų, t. y. rinktis ekstensyvų auginimo būdą.

Išskirtinės kokybės, ant žalienų tausojant aplinką užauginti produktai – tai kryptis, kuria turi eiti Lietuvos mėsinių galvijų augintojai. Tai gali užtikrinti jiems ateitį, nes konkuruoti su masine pasauline gamyba mes nepajėgsime.

Reikia gaminti išskirtinės kokybės mėsą

Ant žalienų galvijai užauginami pigiau, o parduodami brangiau, todėl šiuo keliu ir turėtų eiti Lietuvos mėsinių galvijų augintojai. Tai tausojantis aplinką ir palankus patiems gyvuliams ūkininkavimo būdas. Ekonomiškai auginti ant žalienų labiau apsimoka, nes Lietuvoje jų daug ir tai yra patys pigiausi ir galvijų fiziologijai pritaikyti pašarai.

Intensyviai penimus galvijus reikia papildomai šerti traiškytomis grūdinėmis kultūromis, daugelis užsienio šalių į racionus įtraukia koncentruotuosius pašarus ir net sojas, t. y. juos reikia pirkti arba užsiauginti patiems, o tai reiškia ir dideles papildomas išlaidas technikai, ir darbo sąnaudas. Taip pat reikia penėjimui skirtų brangesnių auginimo technologijų: kitokių konstrukcijų tvartų – su šėrimo taku, su atskirais gardais gyvuliams grupuoti, su mociono aikštele.

Ant žalienų auginami galvijai turi mažiau sveikatingumo problemų, negu auginami intensyviai tvartuose. Kur didelė gyvulių koncentracija, ten ir ligų daugiau (gripas, paragripas, virusinė diarėja, rinotracheitas, taip pat didesnė tikimybė užsikrėsti ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis – mėlynojo liežuvio, Šmalenbergo virusu ir kt.).

Senas mėsinių galvijų auginimo tradicijas turinčiose šalyse ūkininkaujama nepalankiose ar mažiau palankiose užsiimti šia veikla vietovėse. Rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje taip pat yra tokių vietovių, kur plėtoti mėsinę galvijininkystę būtų kaip tik. Tai būtina išnaudoti, tik reikia nuspręsti, ar auginti galvijus ekstensyviai ant žalienų, ar truputį intensyviau.

Dar vienas svarbus argumentas mėsinius galvijus auginti ant žalienų – tai mėsos kokybė. Laisvai besiganančių galvijų mėsa būna minkštesnė, ne tokia vandeninga, mėsos skaidulos mažesnės, ji natūraliai aromatingesnė.

Intensyvaus penėjimo filosofija – pamaitinti būsimus 9 mlrd. žemės gyventojų. Tačiau Lietuva savo gamybos apimtimis ir galvijų auginimo patirtimi negali konkuruoti su šalimis, šimtmečiais intensyviai peninčiomis mėsinius galvijus, turinčiomis naujausias technologijas ir užauginančiomis nepalyginti daugiau gyvulių. Bandydami su jais konkuruoti šiomis sąlygomis tikrai pralaimėtume, nes, pirmiausia, dar neturime tiek galvijų auginimo patirties, o antra, negalime pirkėjams pasiūlyti pakankamai gyvulių ir mėsos. Nors ankstesnis VMVT vadovas džiaugėsi atidaręs JAV ir Kinijos rinkas, tačiau iš tiesų mes šioms šalims negalime nieko pasiūlyti: JAV pati pasigamina pigesnės jautienos, o Kinijai mūsų užaugintų gyvulių kažin ar pakaktų vienam kaimui aprūpinti. Su didžiulėmis mėsą eksportuojančiomis valstybėmis (JAV, Brazilija, Australija, Naująja Zelandija), kurios turi ir labai daug galvijų, ir įvaldžiusios geriausias jų auginimo technologijas, mes negalime konkuruoti.

Vienintelis Lietuvos ūkininkų būdas konkuruoti šioje srityje – tai gaminti išskirtinės kokybės mėsą, o tai galima tik auginant galvijus ant žalienų. Jeigu augintojas turi ir ekologinio ūkio sertifikatą – pridėtinė vertė dar didesnė. Ekologiškos, laisvai užaugintų galvijų mėsos rinka yra labiau ribota, nes ši mėsa brangesnė, todėl čia nereikia tiek daug mėsos, kaip masinės gamybos jautienos rinkoje.

Visos veislės yra geros

Galvijų auginimas ant žalienų labai glaudžiai susijęs ir su ekologiniu ūkininkavimu. Dauguma, t. y. 80–90 proc., ekstensyviai auginančiųjų galvijus ūkininkauja ekologiškai, tačiau nėra sertifikavę ūkio. Tačiau ekologinio ūkio sertifikatas dar labiau padidintų ūkio vertę ir galimybę brangiau parduoti jautieną.

Kelerius metus Lietuvoje vykdomas tarptautinis projektas „Baltijos lankų jautiena“ su Šveicarijos ūkininkų kooperatyvu „Vianco“ taip pat daugiausia ieško ekologinių ūkių. Pagal šį projektą brangiosios jautienos dalys išvežamos į Šveicariją, nes šiai šaliai svarbu, kad mėsa būtų užauginta ant žalienų, kad būtų ūkininkaujama tausojant gamtą. Kitas jautienos dalis daug paprasčiau ir pelningiau realizuoti kitose rinkose, jeigu mėsa yra ekologiška.

Auginant galvijus ekstensyviai, galima kurti ir savo prekės ženklą, pabrėžiant, kad mėsa užauginta ant žalienų, ekologiškai. Prekės ženklas leistų parodyti ūkio išskirtinumą. Lietuvos ūkininkai neturi vaikytis didžiųjų valstybių, o turi imti pavyzdį iš mažųjų Europos šalių, tarkime, Skandinavijos, kurios turi išskirtinių produktų.

Visos veislės yra geros, jeigu yra rinka ir galvijų auginimas duoda pelną. Ant žalienų iš esmės galima auginti visų veislių mėsinius galvijus, išskyrus belgų mėlynuosius, Akvitanijos šviesiuosius ir kianus. Ganyklose laikomus intensyvaus auginimo veislių gyvulius reikia šerti papildomai, nors tai didina mėsos savikainą, be to, keičiasi pati mėsos struktūra.

Trūksta dėmesio veislininkystei

Didelė Lietuvos ūkių problema – veislininkystei dar ne visi skiria reikiamą dėmesį, vis dar trūksta veislės atrankos ir taisyklingo porų parinkimo. Net galima pastebėti ir visai nepriimtiną reiškinį – į bandą įleidžiamas mišrūnas bulius. Tai blogiausia, kas gali nutikti mėsinėje galvijininkystėje, nes apie kokybę tuomet net neverta kalbėti. O šiuo metu, kai valstybė remia veislinių gyvulių įsigijimą, yra gera proga pagerinti veislę, pirmiausia įsigyjant gerą reproduktorių ar visą bandą. Tik reikia ryžtingai brokuoti neperspektyvius, neproduktyvius gyvulius, karves žindenes, kurių veršeliai blogai auga. Nes atjunkius tokį veršelį reikia labai daug į jį investuoti, o tai didina gyvulio auginimo savikainą, tad tikėtis gerų ekonominių ūkio rezultatų neverta. Daugiau tokių problemų sutinkama ūkiuose, kurie pereina iš pieninės krypties į mėsinę.

Dalis jų karves sėklina. Regis, sėklindamas gali pasirinkti elitinio buliaus spermą, ar tokio, kuris turi tau reikalingus požymius, kad pagerintum bandą. Tačiau pasitaiko, kad paklausus, kokio buliaus spermą naudojo, ūkininkas atsako paprastai: „Mėsinio“. Taip ir matome bandos vaizdą, kuris kai kuriose šalyse vadinamas „zoologijos sodu“ ar „vaivorykšte“. Augintojai, norintys išlikti mėsinės galvijininkystės sektoriuje ir dirbti be nuostolių, privalo keisti požiūrį ir gerinti bandos genetiką. Veislininkystė – labai sunkus ir atsakingas darbas, bet tik taip galima sukurti aukštos veislinės vertės, homogenišką bandą.

Dalis šalies gyvulininkystės ūkių orientuojasi į prekybą atjunkytais veršeliais. Pirkėjai, kurių verslas yra penėti gyvulius, turi būti tikri, kad tam skirti veršeliai gerai augs ir penėsis, kad uždirbs pelno, todėl jie žiūri, kad banda būtų graži, homogeniška. Jeigu jų iš konkretaus ūkio pirkti veršeliai prastai augs, į tą ūkį jie daugiau negrįš.

Pradedantiesiems augintojams reikia nebijoti konsultuotis su Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, bendrovės „Baltic Vianco“ specialistais, kokią veislę geriau pasirinkti pagal turimas ūkio sąlygas ir kaip auginti, kokios perspektyvos auginti gyvulius ar realizuoti mėsą, nes iš pradžių padarytas klaidas ištaisyti užtruks ne vienus ar dvejus metus.

Pastebima, kad į šį sektorių ateina ir kitame versle jau patyrę žmonės, kurie iškart klausia, koks gali būti rentabilumas, kiek kainuoja vienas ar kitas dalykas, technologija, kada geriausia parduoti ir pirkti ir pan. Nuolatinis žinių ieškojimas padeda tobulėti ir užauginti aukštos veislinės vertės gyvulį. Galimybių plėtoti mėsinę galvijininkystę yra.

Lietuvoje galėtų būti apie 200 tūkst. karvių žindenių, tik reikia kryptingai dirbti formuojant bandas, dirbant selekcinį ir veislinį darbą. Tuomet ir tarptautinei rinkai Lietuva būtų patrauklesnė, jau nekalbant apie vietinę, kurioje gerą veislinį gyvulį visada parduosi.

Žalienų plotai Lietuvoje:

• natūralios pievos ir daugiametės ganyklos (5 m. ir daugiau) – 746 758,29 ha,
• ganyklos arba pievos (iki 5 m.) – 150 225,99 ha,
• vienmetės ir daugiametės žolės – 46 091,88 ha,
• šlapynės – 6 036, 91 ha,

bendras deklaruotų plotų skaičius – 2 894 525,89 ha.

Šiuo metu Lietuvoje auginama (2017 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis):

• 11 972 grynaveislės mėsinės karvės;
• 1 739 mėsinės x mėsinės karvės;
• 37 007 Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių x mėsinės karvės.

Iš viso 189 653 mėsiniai galvijai.