Daugiau kaip penkis dešimtmečius Europos Sąjungos Bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP) buvo skiriamas svarbiausias dėmesys. Jai atitekdavo nuolat didinama bendrijos biudžeto dalis. Po paskutiniųjų reformų BŽŪP biudžetas augo lėčiau nei kitos išlaidos. Galiausiai parama ES žemės ūkiui sumažėjo. Kaip pasikeistų ūkių situacija visiškai atsisakius BŽŪP? Kiek turėtų pabrangti žemės ūkio produkcija, kad ir be subsidijų ūkiai išliktų konkurencingi?

BŽŪP finansuojama iš dviejų fondų – Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF arba I ramsčio, iš kurio mokamos tiesioginės išmokos) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP arba II ramsčio). Dalis lėšų paramai atkeliauja ir iš nacionalinių biudžetų. Neginčijama, kad, atsisakius BŽŪP rėmimo, žemės ūkis ir kaimas susidurtų su dideliais ekonominiais, socialiniais, aplinkosaugos iššūkiais. Agrarinis sektorius, kaip ir miškininkystė, yra atsakingi už ūkininkavimą kaimiškose teritorijose, perdirbimo pramonės aprūpinimą žaliavomis, aplinkos apsaugą, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, techninės ir socialinės infrastruktūros išsaugojimą kaimo vietovėse. Šioms funkcijoms vykdyti žemės ūkiui ir kaimui yra būtina ES biudžeto parama.

Viena svarbiausių paramos formų – tiesioginės išmokos. Jos buvo sumanytos kaip kompensacija ūkiams už žemės ūkio produkcijos kainų sumažinimą vartotojams, kartu užtikrinant atitinkamas ūkių pajamas. Vykdant 2005 metų BŽŪP reformą, tiesioginių išmokų sistema buvo iš esmės perprojektuota, o tiesioginės išmokos tapo bendrąja išmoka ūkiui. Greta atsirado rėmimo programos, skirtos jauniesiems ūkininkams, ekologiniams ūkiams, tradicinių galvijų veislių išlaikymui ir kt.

Prekybos globalizavimo ir liberalizavimo kontekste diskutuojama apie tolesnio ES šalių žemės ūkio rėmimo galimybes ir tikslingumą. Nepaisant to, kur link kryps diskusijos, svarbu žinoti ES šalių ūkių finansinio rėmimo reikšmę ir galimas paramos apribojimo pasekmes ūkių pajamoms.

ES šalių ūkiai skiriasi standartinės produkcijos dydžiu, žemės ūkio naudmenų plotu ir darbo jėgos apsirūpinimu. Skiriasi pajamų ir pelno lygis. Lenkijos mokslininkai, remdamiesi 2012 metų Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis, išanalizavo ir palygino „tikrųjų“ ūkių rėmimo situaciją įvairiose ES šalyse (šiuo atveju „tikruoju“ laikytinas ūkis, kuris yra pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis). Tokie ES ūkiai vidutiniškai gamino standartinės produkcijos* už 112 tūkst. eurų. Mažiausi standartinės produkcijos rodikliai (9–25 tūkst. eurų) buvo Rumunijoje, Graikijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Daugiausia standartinės produkcijos (daugiau kaip 200 tūkst. eurų) gamino Belgijos, Čekijos, Danijos, Olandijos ir Slovakijos ūkiai.

Dideli skirtumai tarp ES šalių ūkių išryškėja lyginant žemės ūkio naudmenų plotą. Mažiausi pagal plotą (iki 15 ha) ūkiai yra Maltoje, Kipre, Graikijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, didžiausi (didesni kaip 100 ha) – Slovakijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Estijoje ir Švedijoje. Vidutiniškai ES ūkio žemės ūkio naudmenų ploto dydis sudarė 75,5 ha. Vidutinis užimtumas ūkyje - 2,5 asmens. Šie rodikliai yra svarbūs, nes apsirūpinimas žeme ir darbo jėga turi įtakos pajamoms.

Žemiausias pajamų lygis (iki 50 tūkst. eurų) buvo Rumunijos, Graikijos, Slovėnijos, Lenkijos, Maltos, Kipro ir Bulgarijos ūkiuose. Aukščiausias pajamų lygis (daugiau kaip 400 tūkst. eurų) buvo Slovakijos, Danijos, Olandijos ir Čekijos ūkiuose. Vidutiniškai ES vieno ūkio pajamos sudarė 178,6 tūkst. eurų. Pelno skirtumai tarp ES šalių ūkių irgi buvo labai ryškūs. Išskirtinio pelno nurodytais metais sulaukė Slovakijos ūkiai, o žemiausias pelno lygis (iki 10 tūkst. eurų) buvo Rumunijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Bulgarijoje, Kipre. Lenkijoje jis sudarė 10,6 tūkst., Latvijoje – 13,2, Lietuvoje – 17,1, Estijoje – 25,9 tūkst. eurų.

Didžiausias ūkiui skaičiuotas pelnas teko Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Belgijoje, Airijoje.

Skirtingas pelno lygis, tenkantis vienam užimtajam ūkyje, glaudžiai susijęs su darbo našumo lygiu šalies žemės ūkyje. Žemiausias darbo našumas (iki 30 tūkst. eurų, skaičiuojant pajamas vienam užimtajam) 2012 m. buvo Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Graikijoje ir Maltoje. Didžiausias našumo lygis (daugiau kaip 100 tūkst. eurų asmeniui) buvo Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Liuksemburge, Švedijoje, Olandijoje ir Danijoje. ES vidurkis sudarė 53,7 tūkst. eurų. Danijoje pajamų lygis asmeniui siekė 295 tūkst. eurų, o darbo našumo rodiklis šioje šalyje buvo 30 kartų didesnis negu Rumunijos žemės ūkyje ir beveik 15 kartų didesnis negu Bulgarijoje ir Lenkijoje.

Biudžetinės paramos reikšmė ūkiams

Ar žemdirbių rėmimas ES ir nacionalinių biudžetų lėšomis yra labai reikšmingas ūkių ekonomikai, galima spręsti pagal tai, kokią pajamų struktūros dalį sudaro ši parama. Analizuojamu laikotarpiu paramos lėšos ES ūkių pajamų struktūroje sudarė nuo 4,1 iki 32,9 proc. (vidutiniškai ES –16,2 proc.). Mažiausią dalį ūkių pajamų struktūroje (iki 10 proc.) parama sudarė Olandijoje, Danijoje, Maltoje ir Belgijoje, didžiausią (daugiau kaip 20 proc. ) – Suomijoje, Lietuvoje, Graikijoje, Portugalijoje, Čekijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Airijoje, Liuksemburge. Taigi ūkių rėmimo lygis ES šalyse labai skiriasi. Šie skirtumai išryškėjo ir analizuojant paramos lygio ir ūkyje užimtųjų asmenų skaičiaus santykį bei paramos dalį, tenkančią žemės ūkio naudmenų plotui.

Mažiausias paramos lygis, tenkantis vienam užimtajam ūkyje (iki 5 tūkst. eurų), buvo Rumunijoje, Maltoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Kipre, Portugalijoje, didžiausias (daugiau kaip 20 tūkst. eurų) – Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Liuksemburge. Žemiausias finansinės paramos dydis vienam hektarui (iki 300 eurų) buvo Latvijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Slovakijoje, didžiausias (daugiau kaip 600 eurų) – Kipre, Austrijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Liuksemburge, Suomijoje, Maltoje (1 344 Eur/ha).

BŽŪP subsidijų tikslas – remti ūkių pajamas, todėl verta išanalizuoti, kokią dalį subsidijos sudaro pajamose iš darbo (pajamos iš ūkio + darbo kaštai, atsižvelgiant į užimtųjų skaičių). Taip skaičiuojant paramos lygis ūkiuose sudarė nuo 7,3 proc. Slovakijoje ir 15,2 proc. Čekijoje iki 82 proc. Airijoje ir 87 proc. Graikijoje. Mažiausia paramos dalis (iki 50 proc.) buvo Slovakijoje, Čekijoje, Olandijoje, Bulgarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje, didžiausia – Austrijoje, Ispanijoje, Maltoje, Rumunijoje, Suomijoje, Italijoje, Airijoje, Graikijoje. Lietuvoje ši dalis sudarė 56,5 proc. ir buvo artima Lenkijai (57,8 proc.) ir Danijai – 58,5 procento. Didesnėje dalyje ES šalių narių parama sudarė daugiau kaip pusę pajamų iš darbo. Tai rodo, kad finansinės paramos mažinimas labai pablogintų ūkių pajamas.

Potencialūs paramos panaikinimo padariniai

Reformuojant BŽŪP ir atsisakant subsidijų ir paramos ūkiams, reikėtų kompensuoti pajamų kritimą didinant produkcijos supirkimo kainas. Tačiau globali rinka gali daryti didelę ribojančią įtaką kainų augimui ES rinkoje. Kiek turėtų pakilti kainos, kad pavyktų kompensuoti ūkių praradimus ir užtikrinti ligšiolinį pajamų lygį? Kiek turėtų paaugti ūkių pajamos, kad būtų garantuotas toks jų lygis, kokį užtikrina subsidijos.

Paskaičiuota, kad vidutiniškai ES kainos turėtų paaugti 16,7 proc., o atskirose šalyse didėjimas turėtų sudaryti nuo 4,3 proc. Olandijoje, 7,9 proc. Danijoje iki 40,4 proc. Liuksemburge ir 48,9 proc. Suomijoje. Mažiausiai (iki 15 proc.) kainos turėtų augti Olandijoje, Danijoje, Maltoje, Belgijoje, Italijoje ir Kipre. Vokietijoje ir Rumunijoje augimas turėtų sudaryti 15,3 proc., Prancūzijoje – 15,9 proc., o labiausiai (daugiau kaip 30 proc.) kainos turėtų išaugti Liuksemburge, Suomijoje, Slovėnijoje, Airijoje. Čekijoje ir Estijoje augimas turėtų sudaryti 26,4 proc., Austrijoje – 27,2, Slovakijoje – 29,2, Lietuvoje – 25,6, Latvijoje – 23,0, Lenkijoje – 18,9 procento.

Šie skaičiavimai yra labai supaprastinti, atlikti neatsižvelgiant į daugybę veiksnių, tarp jų ir pertvarkos (optimizavimo, racionalizavimo) procesus, kurie vyktų ūkiuose panaikinus išorinę finansinę paramą, be to, mažai tikėtina, kad paramos atsisakymas galėtų būti absoliutus, t. y. kad be paramos liktų maži, ekologiniai ir vietovėse su gamtinėmis kliūtimis esantys ūkiai.

Galimo finansinės paramos ribojimo kontekste atsiskleidžia skirtingas ES šalių ūkių konkurencingumas ir priklausomybė nuo paramos. Mažesnis kainų auginimo poreikis rodo didesnį ūkių konkurencingų, o didesnis – menkesnį konkurencingumą.

*** ES ūkių finansinio rėmimo politika daro teigiamą įtaką ūkių pajamų formavimui visose šalyse narėse. Įtakos dydis skiriasi priklausomai nuo finansinės paramos lygio. Paskutinės BŽŪP reformos susiejo paramos skyrimą su paslaugų aplinkai ir viešųjų gėrybių kūrimu. Toks pokytis susilpnino paramos vaidmenį formuojant ūkių pajamas, nors nemaža dalis finansinių išteklių tebėra nukreipiama ūkių pajamoms stabilizuoti. Diskutuojant apie galimą paramos ūkiams panaikinimą arba smarkų sumažinimą, būtina įvertinti tokio sprendimo pasekmes ūkių pajamoms.

---

* Standartinės produkcijos rodiklis rodo vidutinę produkcijos vertę, gautą per metus iš vieno pasėlių hektaro ar gyvulio. Jo skaičiavimams imami vidutiniai penkerių metų duomenys, stengiantis išvengti šio rodiklio reikšmių didelio svyravimo dėl besikeičiančių oro sąlygų ar produkcijos kainų.