Nuo seniausių laikų, kai tik žmonės pradėjo auginti kultūrinius augalus, nuolatiniais jų palydovais tapo piktžolės. Ir iki šiol piktžolių kontrolė lieka viena iš pagrindinių įvairių žemės ūkio augalų augimo sistemos grandžių. Visas priemones, kurios užtikrina kultūrinių augalų pranašumą, galima laikyti piktžolėtumo kontrolės elementais, o herbicidai – pigiausias ir efektyviausias piktžolių kontrolės būdas.

Pasaulinėje herbicidų naudojimo istorijoje 1984 metai laikomi revoliuciniais, nes tais metais į rinką atėjo nauja herbicidų karta, kurių veikimo pobūdis – acetil- laktato sintezės slopinimas. Tokie yra mums žinomi sulfonilurėjos grupės herbicidai, kurie labai efektyvūs, mažai kenkia aplinkai, efektyviai naikina piktžoles, naudojami mažomis normomis. Prieš tai herbicidų normos buvo skaičiuojamos kilogramais, o atsiradus šios grupės herbicidams, normos skaičiuojamos gramais į hektarą – tai leido labai sumažinti naudojamų herbicidų kiekį. Neilgai trukus paaiškėjo, kad silpnoji šių herbicidų pusė yra ta, kad, intensyviai naudojant, piktžolės palyginti greitai tampa jiems atsparios.

Kas yra atsparumas herbicidams ir ar tai labai blogai

Atsparumas herbicidams – tai natūraliai atsiradusi, paveldima piktžolių savybė išgyventi po purškimo herbicidais, kai normaliomis sąlygomis toks purškimas užtikrintų efektyvią kontrolę. Ši piktžolių savybė lemia herbicidų efektyvumo mažėjimą: vadinasi, kiekio, anksčiau naikinusio piktžoles, nebepakanka. Dėl to daugėja šios technologinės grandies išlaidų, kartu didėja ir produkcijos savikaina, tad mažėja ūkininkavimo efektyvumas.

Pirmiausia daugiau nei prieš 30 metų atsparumas herbicidams buvo nustatytas Australijoje. Šiandien, pasak šios srities Australijos mokslininkų, 99 procentai visų žieminių kviečių laukų šalyje užteršti herbicidams atspariomis svidrėmis. Atsparumas – tai gamtos atsakas į cheminę piktžolių kontrolę. Šios srities mokslo pradininkas australų tyrėjas Stefenas Poulsas (Stephen Powles) tai aiškina tuo, kad piktžolės egzistuoja seniau negu kultūriniai augalai, nepaisant įvairių būdų, kuriais žmonės stengiasi jas sunaikinti.

Piktžolės nėra labai mobilios (judančios), todėl atsparumas herbicidams kiekviename ūkyje vystosi skirtingai, atsižvelgiant į tai, kokie preparatai ir kaip naudojami. Vis dėlto bendrieji dalykai yra tokie: didžiausią potencialą atspariomis tapti turi piktžolės, kurių lauke labai gausu, jos išaugina didelį kiekį sėklų ir pakartotinai naikinamos vieno veikimo pobūdžio herbicidu. Paradoksas tas, kad viena iš atsparumo atsiradimo sąlygų – ta piktžolių rūšis turi būti labai jautri naudojamam herbicidui.

Atsparios piktžolės vizualiai nesiskiria nuo jautrių herbicidams, bet, išpurškus visą registruotą normą, kontrolė būna neefektyvi – piktžolės išgyvena. Žinoma, herbicidų efektyvumas gali sumažėti ir dėl daugelio kitų dalykų: nepalankių oro sąlygų, jei piktžolės jau peraugusios, netinkamo preparato naudojimo ir kitų, todėl, jei herbicido efektyvumas netenkina, reikia pagalvoti ne vien tik apie atsparumą, bet įvertinti ir kitus rizikos veiksnius.

Ar auginimo technologija turi įtakos pasėlių piktžolėtumui

Atsakymas labai aiškus – taip. Ūkininko taikoma augalų auginimo technologija turi esminės įtakos pasėlių piktžolėtumui – piktžolių gausumui ir jų rūšinei sudėčiai. Atsiradus efektyvioms medžiagoms, augalų auginimo technologijos pasikeitė: anksčiau be sėjomainos,kuri buvo ne tik dirvos derlingumo palaikymo ir išsaugojimo priemonė, bet ir didelė pagalbininkė kontroliuojant piktžoles, nebuvo galima įsivaizduoti pažangaus ūkio, o dabar ši priemonė primiršta. Ūkininkai augina tai, kas šiandien apsimoka, ūkyje lieka vos 2–3 augalai, todėl labai dažnas reiškinys – javų, ypač žieminių, ilgas atsėliavimas, kuris turi esminės įtakos piktžolėms, ypač vienaskiltėms, išplisti.

Kita technologinė grandis – dirvos dirbimas per pastaruosius dešimtmečius taip pat keitėsi: daug kur atsisakyta arimo. Viena vertus, tai teigiamas dalykas: mažinama CO₂ emisija, tausojami neatsinaujinantys resursai. Kita vertus – piktžolių sėklos kaupiasi dirvos paviršiuje, išplinta atskiros piktžolių rūšys, ypač vienaskiltės, kurias naikinti javų pasėliuose yra brangu. Auginimo technologijos pokyčiai lemia piktžolių populiacijų pokyčius: mažėja įvairovė, daugėja greitai plintančių, brandinančių daug sėklų piktžolių.

Nelengva kova su dirvinėmis smilguolėmis

Lietuvoje javų pasėliuose vienos reikšmingiausių (labiausiai paplitusios ir darančios daug žalos) vienaskilčių piktžolių – dirvinės smilguolės. Šias piktžoles normaliomis sąlygomis galima labai efektyviai kontroliuoti ALS inhibitoriais ir kitais cheminių grupių herbicidais.

Dirvinės smilguolės – vienmetės vienaskiltės žieminių javų piktžolės, kurios paplitusios Centrinės ir Rytų Europos šalyse: Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje, taip pat Šiaurės Europos šalyse – Danijoje ir Švedijoje. Jų aptinkama nuosaikaus klimato zonose, lengvos granuliometrinės sudėties dirvose, veši žieminių javų laukuose, nors aptinkamos ir rapsų, pašarinių augalų ir anksti sėjamų vasarinių javų pasėliuose, ypač tais metais, kai žieminiai javai iš dalies iššąla ir neįdirbtoje dirvoje sėjami vasariniai.

Dauginasi dirvinės smilguolės tiktai generatyviniu būdu – vienas augalas subrandina apie 16 tūkst. sėklų, kurios dirvoje išlieka daigios 1–4 metus, todėl, kai nėra sėjomainos, susidaro labai palankios sąlygos šioms piktžolėms plisti. Dygsta smilguolės dažniausiai rudenį, dygimą skatina drėgnas ir šiltas oras.

Smilguolės žydi vasarą ir jau liepos mėnesį praauga kultūrinius augalus. Smilguolių sėklos lengvos, tad subrendusios lengvai atsiskiria nuo šluotelės ir jas išnešioja vėjas ir vanduo. Tyrimai parodė, kad pasėliai, užteršti šiomis piktžolėmis, gali subrandinti iki 30 proc. mažesnį derlių, o kai jos javų pasėlyje ima dominuoti, labai pasunkėja derliaus nuėmimas, javai gali išgulti. Ypač tai būdinga ankstyvos sėjos žieminiams javams, kurių pasėliuose iš rudens šios piktžolės nebuvo sunaikintos.

Pirmą kartą oficialiai atsparumas registruotas prieš ketverius metus

Dirvinių smilguolių atsparumas herbicidams Lietuvoje oficialiai pirmą kartą registruotas 2013 metais, kai lauko bandymais buvo įrodyta, kad, nupurškus jodosulfurono registruota norma žieminių kviečių pasėlį, smilguolės išgyveno, o kiti herbicidai efektyviai sunaikino šias piktžoles. Laukas, kuriame piktžolių kontrolė buvo neefektyvi, buvo neariamas, jame kelerius metus atsėliuoti žieminiai kviečiai, piktžolių kontrolei nuolat naudojant jodosulfuroną. Toks ūkininkavimo metodas – klasikinis piktžolių atsparumo herbicidams skatinimas.

LAMMC Žemdirbystės institute 2015–2016 m. buvo tirti dirvinių smilguolių augalai, išauginti iš sėklų, surinktų iš laukų, kuriuose, remiantis ūkininkų skundais, piktžolių kontrolė buvo neefektyvi. Iš 56 tirtų dirvinių smilguolių populiacijų (laikant, kad vienas laukas – tai viena populiacija) daliniu ar visišku atsparumu pasižymėjo daugiau negu pusė tirtųjų – 34. Tyrimai parodė, kad tirtos populiacijos buvo atsparios vienai, dviem ar net trim veikliosioms medžiagoms.

Pastebėjome, kad ten, kur buvo registruojamas didelis atsparumas vienai ALS inhibitorių veikimo pobūdžio veikliajai medžiagai, dažnai buvo matyti dalinis ar net ir visiškas atsparumas ir kitai to paties veikimo pobūdžio medžiagai. Taigi, net jei ūkininkas ir nenaudojo kitų ALS inhibitorių, bet be pertraukos naudojo vieną – esant dabartinei atsparumo situacijai, norint efektyviai išnaikinti piktžoles reiktų rinktis kito veikimo pobūdžio preparatą.

Žinoma, pasirinkimas labai sumažėja, ypač jei piktžolės žieminiuose javuose kontroliuojamos išimtinai pavasarį, todėl reikia galvoti apie rudeninį herbicidų naudojimą. Tai svarbu laukuose, kuriuose labai daug šių piktžolių, nes pilnas smilguolių žieminių javų pasėlis labai išretėja dėl konkurencijos.

Kai kuriuose Lietuvos regionuose ypač populiarus buvo sulfosulfuronas (Monitor) – šiai veikliajai medžiagai atsparumas buvo gana dažnas, o kai kurios populiacijos buvo ypač atsparios – vienos iš populiacijų, parvežtos iš lauko Šakių rajone, nesunaikino net 14 kartų už registruotą didesnė sulfosulfurono norma!

Atminkime, kad atsparumo problema tik didės: naujų herbicidų veikliųjų medžiagų faktiškai nesukuriama, jau nekalbant apie naujas kito veikimo pobūdžio medžiagas. Auga ir aplinkosauginiai reikalavimai, dėl kurių neperregistruojamos kai kurios veikliosios medžiagos, todėl turimas herbicidų veikliąsias medžiagas reikėtų išsaugoti kuo ilgiau.

***

Kaip praktiškai spręsti atsparumo atsiradimo problemą

• Jokiu būdu negalima naudoti kelerius metus iš eilės tų pačių herbicidų tame pačiame lauke, kai atsėliuojate augalus. Dabar herbicidų etiketėse nurodoma, kokiai grupei priklauso herbicidas – ši informacija atsparumo prevencijai labai aktuali.
• Reikėtų priminti, kad pinoksadenas (Axial), šiuo metu labai efektyviai smilguoles kontroliuojanti veiklioji medžiaga, priklauso tai pačiai cheminei grupei, kaip ir herbicidai, naudojami javų pabirų kontrolei kitų augalų pasėliuose. Todėl, planuojant pasėlių apsaugą nuo piktžolių, į tai reikia atkreipti dėmesį.
• Nereikėtų aklai pasitikėti tik herbicidais – jie visų problemų neišspręs: pasėlį reikėtų prižiūrėti taip, kad kultūriniai augalai konkurencinėje kovoje su piktžolėmis turėtų kuo geresnes sąlygas: sėti kokybišką sėklą į tinkamai paruoštą dirvą, patręšti, pasirinkti geresnių veislių augalus.
• Nors sėjomaina yra sunkiau įgyvendinamas dalykas, reikėtų atkreipti dėmesį į tarpinius pasėlius, nes tai yra vienas iš piktžolių stelbimo būdų.
• Laukus, ypač ankstesnės sėjos ir užterštus smilguolių pradais, purkšti herbicidais rudenį arba vėlinti sėją.
• Esant įtarimams dėl galimo smilguolių atsparumo, reikėtų ištirti augalus.