Daugiašakė Pauliukų žemės ūkio bendrovė matė ir šilto, ir šalto. Ramybės periodas, kai gerai visiems sektoriams, labai retai būna. Bet veiklos įvairovė – didžiausia bendrovės stiprybė, nes, kai sunku vienam sektoriui, neretai gelbsti kitas.

Pauliukų bendrovėje kartu su 2 400 ha ploto apimančiu augalininkystės sektoriumi vystoma ir gyvulininkystė – yra pieno ūkis, mėsai auginami pieniniai buliai, didelę veiklos dalį sudaro kiaulininkystė. Pagal sutartinių gyvulių kiekį (3,5 tūkst.) Pauliukų ŽŪB, ko gero, yra didžiausia Lietuvoje. Galvijų – melžiamų karvių, prieauglio, jaučių – yra apie 3 tūkst., kiaulių – 11,5 tūkstančio.

Ūkis – solidus, tačiau bendrovės vadovas Andrejus Štombergas atvirai sako, kad šiuo metu labai džiaugtis negali – kasdien vis sunkiau išgyventi dėl nuolat didėjančių gamybos kainų. Vis dėlto jis tikisi sulaukti šviesesnio žemės ūkiui laiko ir rankų nenuleidžia. „Jeigu nematyčiau perspektyvos, nedirbčiau“, – sako A. Štombergas, Jonavos r. bendrovėje dirbantis dar nuo kolūkio laikų, daugiau kaip 30 metų.

Pienas negali būti pigesnis už vandenį

Į bendrovės kiemą įsukus pono Andrejaus visureigiui, jį tuoj apspinta darbuotojai – visada yra daugybė reikalų. O kai rugsėjo pradžioje nesibaigusi ir javapjūtė, tai problemų per akis. Darbo diena jau į pabaigą, bet vadovo nurodymas aiškus – kulti, kol šviesu ir leidžia oro sąlygos, juk dar nenukulta 200 hektarų. Šių metų javapjūtė buvo labai sunki. Jonavos r., ypač rugpjūčio antroje pusėje, prilijo tiek, kad kombainai į laukus įvažiuoti negalėjo.

Apskritai pastarieji keleri metai, kol tęsėsi pieno krizė, bendrovei buvo nelengvi. Šiemet ir grūdų kaina žema, o metai pieno ūkiui, sako A. Štombergas, buvo daugiau blogi negu geri – pieno supirkimo kaina pakilo, bet dar nepasiekė savikainos, kuri Pauliukuose, įskaičiuojant ir telyčių auginimo sąnaudas, siekia 30–33 euro centus. „Aišku, tai jau ir ne 16 centų, skirtumas didžiulis. Vis dėlto matant, kaip kainos kyla visur kitur, kaip brangsta atsarginės dalys, priedai ir kita, tai labai gerų pokyčių neįžvelgiu. Ypač, kai už nugaros stovi 120 žmonių, kurie dabar negalėtų išgyventi ne tik iš minimalios algos, bet ir iš tokios, kurią gaudavo litais“, – kalbėjo A. Štombergas. Jį labai piktina parduotuvėje už pieną brangesnis vanduo ir kad visiems tai atrodo normalu. O jeigu tik pakyla pieno ar varškės kaina, kyla triukšmas. „Ar žemės ūkyje dirbantiems žmonėms nieko nereikia? – retoriškai klausia agrarinio sektoriaus senbuvis. – Man pieno krizė dar nepasibaigusi.“

Nepaisant sunkaus žemės ūkiui laikotarpio, A. Štombergas sustoti neketina. „Jeigu tik sustosi, iškart atsiliksi, neprogresuosi ir eisi žemyn. Visada turi planuoti, investuoti, galvoti apie ateitį, nes jeigu nematai perspektyvos, negali dirbti. O bendrovei, kiek joje dirbu, visada visko reikia – laukininkystei reikia, karvėms reikia, kiaulininkystei reikia. Ir galo nematyti“, – sako jis. Ir dar priduria, kad jeigu nebūtų nuolat investavę, jeigu nesinaudotų ES parama ir negautų išmokų, bendrovė jau seniai būtų baigusi veiklą.

Ateityje laukia labai daug darbo. A. Štombergas tikisi, kad maždaug po 5 metų, kai bus rekonstruoti visi tvartai, sutvarkyta jų įranga, galės pasakyti, jog Pauliukuose viskas gerai. Vadinasi, kils darbo našumas, mažės darbuotojų skaičius, bet likusiems bus mokamas didesnis atlyginimas. „Žmonės liks be darbo? O kam mūsų valstybėje tai rūpi? Neskatinami tie, kurie duoda darbo. Manau, mūsų šalyje trūksta strateginio mąstymo, kaip išlaikyti darbo vietas ir žmones šalyje“, – kategoriškai nukerta bendrovės vadovas.

Auginti kiaules šiemet pelninga

A. Štombergas, bendrovės valdybos pirmininkas, yra geras strategas. Pasiteisino jo drąsa vėl auginti kiaules, kai jas 2011-aisiais išguldė klasikinis kiaulių maras, kai afrikinis kiaulių maras pastaruosius keletą metų siaučia vos už kelių kilometrų nuo bendrovės kiaulidžių. Tačiau šiuo metu kiaulių ūkis uždirba bendrovei pelno.

Nors kaina, pasak pono Andrejaus, „ne auksinė“, gyventi galima. Bendrovė stabiliai laiko apie 11,5 tūkst. Norvegijos landrasų veislės kiaulių, per metus parduoda apie 21 tūkst. bekonų, užaugintų iki 110–115 kg. Pauliukų ŽŪB patenka į antrąją apsaugos zoną, gyvomis kiaulėmis jiems leidžiama prekiauti. Tačiau gyvenant afrikinio kiaulių maro pašonėje, A. Štombergas visada jaučiasi taip, lyg sėdėtų ant parako statinės. „Niekada negali žinoti, kur virusas išlįs, nes yra žmogiškasis veiksnys. Truputį ramiau tik dėl to, kad aplinkiniai gyventojai jau beveik nelaiko kiaulių, neblogai pasidarbavo medžiotojai – rajone labai sumažėjo šernų“, – sako Andrejus.

Vieną kiaulių marą išgyvenęs A. Štombergas kiek filosofiškai žiūri į problemą – pasirūpina tuo, kas nuo jo priklauso, t. y. užtikrina biosaugos reikalavimus, tačiau yra dalykų, kurie nuo jo nepriklauso – jis negali uždrausti skraidyti vabzdžiams, paukščiams. Todėl dabar didžiausią nerimą kelia ne pats viruso pavojus, o kalbos, kad draudimo bendrovės gali atsisakyti drausti kiaulių fermas. Tuomet A. Štombergas rimtai svarstytų, ar auginti kiaules, nors Lietuva užaugina tik pusę vidaus vartojimui reikalingo kiekio.

Didžiausią poveikį ir įtaką laikytis biosaugos reikalavimų bendrovės darbuotojams padarė 2011-ųjų patirtis, kai teko sunaikinti 12 tūkst. kiaulių. Visą baisumą patyrę ir pamatę savo akimis, žmonės labai išgyveno ir tai, pasak A. Štombergo, buvo pati geriausia poveikio priemonė, tiesa, labai žiauri. Jie patys valė, dezinfekavo kiaulides, ruošė jas naujam gyvenimui ir darbuotojų supratimą apie marą tai pakeitė iš esmės. Visi žmonės fermoje dirba iki šiol.

„Aš esu už tai, kad užsiauginti kiaulių savo reikmėms galėtų kiekvienas ūkis. Tačiau jie privalo laikytis biosaugos reikalavimų, nes tai nulems kiaulių likimą – marui tas pats, esi didelis ar mažas. Bet jeigu smulkus ūkininkas nesugeba to užtikrinti, tai ir kiaulių negali laikyti“, – tvirtina A. Štombergas.

Atsisakyti kiaulių jis neturėjo minčių – į kiaulidę bendrovė buvo investavusi apie 10 mln. litų (apie 3 mln. Eur) savų lėšų. „Kartu su maru būtume palaidoję ir tuos pinigus, jeigu būtume neatnaujinę kiaulių auginimo“, – kodėl ryžosi vėl auginti kiaules, paaiškino A. Štombergas tiems, kurie jo drąsą vadino kvaila. Be to, kiaulės Pauliukuose auginamos ištisus dešimtmečius ir atsisakyti to, kas yra įaugę į kraują, nėra lengva.

O šiemet kiaulės jau ir uždirbti leidžia. Jeigu tokia kaina laikytųsi ir toliau, būtų neblogai – tiek uždirbant bent jau apsimoka auginti. „Šiandien kiaulių auginimas pasiteisina, rezultatai geri, vienintelė bėda – nežinia, kaip bus rytoj“, – patraukia pečiais patyręs agrarininkas.

Bendrovės gyvuliai – pienui ir mėsai

Pieno ūkyje nuolat yra apie 700 melžiamų karvių, bandos ir per krizę nemažino. Veršeliai auga gerai, jų prarandama nedaug. Visos telyčios lieka pakaitai, o veršiukai penimi iki 500–600 kg ir tuo-met parduodami mėsai – tai dar vienas pajamų šaltinis. Didelio uždarbio iš to nėra, bet vis viena kita skylė užkaišoma.

Karvių racioną bendrovės direktoriaus pavaduotojas Gintaras Žuvelė, kuriuo A. Štombergas visiškai pasitiki ir labai vertina, sudaro kartu su konsultantais. Pašarams gamina šienainį, žolių ir kukurūzų silosą, pasiruošia šieno. Vidutinis karvių produktyvumas – apie 8 tūkst. kg per metus. Per dieną primelžiama 14–16 t pieno, kuris priduodamas kooperatyvui „Pienas LT“. Karvės gyvena neilgai, 2–2,5 laktacijos, banda kasmet atnaujinama 40 proc. Reprodukcija rūpinasi selekcininkas ir sėklintojas. Lietuvos juodmargės daugiausia sėklinamos holšteinų bulių sperma, stengiantis gerinti genetiką, atsižvelgiant, kokių savybių karvei reikia. „Man tik kyla klausimas, ar ta juodmargė dar išvis yra, – su jam būdingu lengvu sarkazmu sako ponas Andrejus. – Bet iš tiesų vyksta normalus pieno ūkio darbas, rezultatais skųstis negaliu, reikia tik geros pieno supirkimo kainos, kad kainuotų brangiau už vandenį.“

Per metus ūkyje susidaro 45 tūkst. m³ skysto mėšlo ir dar 10 tūkst. m³ tiršto, kurį panaudoja laukams tręšti. Didžiausia problema, kai reikia mėšlą į įmirkusius laukus išvežti.

Dirbamos žemės turi 2 400 ha, augina kviečius, kvietrugius, avižas, miežius, 300 ha kukurūzų (grūdams ir silosui), 100 ha cukrinių runkelių. Apie 2 tūkst. t grūdų parduoda, kita dalis sunaudojama pašarams. Kartais savo užaugintus gerus maistinius kviečius parduoda brangiau ir perka pigesnius pašarinius, arba užaugina ir parduoda salyklinius miežius, o už juos gauna daugiau pašarinių. Šiemet jau pardavė 3 tūkst. t maistinių kviečių ir pirko tūkstantį tonų pašarinių miežių. Taip ir sukasi, žiūrėdami, kur galima uždirbti ir kur sutaupyti. Tačiau šėrimo, būtinų priedų sąskaita niekada netaupė.

Gyvulių atsisakyti neketina

Daugiausia džiaugsmo Andrejus pajunta, kai įveikiami visi sunkumai, susitariama su gamta, kai išsisuka iš sunkiausios padėties ir mato rezultatą. „Jeigu nejausčiau azarto, malonumo, nedirbčiau. Juk reikia pasirūpinti ir 120 žmonių, o visiems visada tikrai gerai nebūna. Bet smagu, kai galiu premiją išmokėti ar atlyginimą pakelti. Kai gauname gerą grūdų derlių, kai parduodi 20 tūkst. bekonų su geru priesvoriu, kai matai, kiek kasmet gauname paršelių, kai pagaminame kokybišką pieną – labai gera. Dėl to ir dirbu. Ir tikrai negalvoju, kad aš čia visą laiką vargstu, nors juodų dienų būna“, – atvirauja A. Štombergas.

O lengva tikrai nėra. Reikia nuolat įtemptai mąstyti, ir jis negali pasakyti, kad greitai ateis laikas, kai galės lengviau atsipūsti. Kartais vadovą aplanko mintis, kad jeigu turėtų tik augalininkystės ūkį, būtų daug lengviau. Tačiau Andrejus – zootechnikas pagal išsilavinimą, be gyvulių jam būtų liūdna. Be to, skaičiuoti jis moka – įdėjo apie 3 mln. eurų į kiaulidę, jie nueis perniek, jeigu neliks kiaulių. Gaila. Panašiai investuota ir į karvides – kaip gali viso to atsisakyti? „Nesiryžčiau visko atsisakyti, kur įdėta tiek darbo, laiko ir širdies. Negalėčiau vienas du imti ir parduoti gyvulius. Žmonių labiausiai būtų gaila“, – bendrovės vadovo nuoširdumas nekelia abejonių.

Ar jis griežtas šefas? Andrejus nusijuokia: „Gal nelabai. Būna, kad pakeliu balsą, bet po to galvoju, kam to reikėjo. Tačiau mane visi pažįsta – rėksiu ar ne, skirtumo nebus.“

Jis pamena ankstesnius laikus, kai darbas buvo svarbesnis už šeimą ir asmeninį gyvenimą. Dabar ir visiems darbuotojams pabrėžia, kad taip neturi būti, šeima, sveikata yra svarbiausia, nes, tik kol esi sveikas, esi reikalingas. O susirgsi – visi iškart pamirš. Ir pats save pagauna kartais galvojantį, kad štai, serga darbuotojas, reikėtų jį aplankyti, bet per darbus neturi kada.

Ir paties šeima – žmona, dvi dukros, penki anūkai – Andrejui yra didžiausia vertybė ir gyvenimo pagrindas. Bendrovėje iš šeimos narių dirba tik jis vienas. Tačiau gali būti, kad jaunesnioji dukra Žydrūnė, šiuo metu dirbanti banke Vilniuje, kada nors perims vadovavimą bendrovei. Vyresnioji Lina pasukusi mokslo keliu – ji yra socialinių mokslų daktarė, vadovauja katedrai Šiaulių universitete.

Šiemet tikisi uždirbti pelno

Ponas Andrejus mėgsta lengvą ironiją, griežtai kalba nedažnai. Vis dėlto šią vasarą viename Pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje ir jis pratrūko, prakalbus apie dvigubai trigubai išaugusias prekių ir paslaugų kainas. „Kas kainavo 1 litą, dabar kainuoja 1 eurą. O už pieną negaunu tos kainos, kurią gaudavau 2014 metais. Kaip žmogui atlyginimą sumokėti, kai mūsų produkcijos kainos nepakilo nei du, nei tris kartus? Tai nuolat kartojame, bet niekas mūsų negirdi. Tik dar mokesčius didina. Kaip sveiku protu tai suvokti? O kiek mums žadėjo, kad ir kainos nesikeis, ir nebrangs niekas“, – pyktį išlieja įprastai išorine ramybe dvelkiantis A. Štombergas.

Dabar aptarinėjami mokesčių pasikeitimai yra didelis skaudulys. Jis patikino, kad tikrai yra už tai, kad mokesčius turi mokėti visi, tik atsakingos institucijos turi sudėlioti visus taškus ir protingai suskaičiuoti. „Bet mes ir mokame visus mokesčius, tik pelno mokestis yra ne 15, o 5 proc. Šito skaičiaus nesureikšminu, nes jei uždirbsiu milijoną, man nebus skirtumo, 5 ar 15 proc. sumokėti“, – teigia Pauliukų ŽŪB vadovas.

Vis dėlto svarbiausia, kad už pieną būtų mokama teisinga kaina – tuomet ir karvių būtų, ir jokios pieno strategijos nereikėtų. Bet gera žinia ta, šypteli A. Štombergas, kad šie metai vis tiek geresni, bendrovė turėtų uždirbti ir valstybei sumokėti šiek tiek pelno mokesčio. Išlipus iš duobės pasaulis vėl atrodys šviesesnis.