Šiandienis automobilių pasaulis pilnas paradoksų, leidžiančių žodžių mūšių riteriams kiekviename žingsnyje veltis į begalinius ginčus. Tarkim, ar korektiška Mini Countryman vadinti „britu“? Juk jau visas ketvirtis amžiaus, kai šioje kompanijoje viešpatauja vokiška tvarka, o gamyboje diegiami BMW inžinierių sprendimai. Kitaip tariant, jei britiškas manieras įžvelgtume ir Londono priemiesčiuose šaknis įleidusio vakarykščio Lietuvos provincijos gimnazisto elgsenoje, tuomet ir Mini šis epitetas tinka.

Kitas pavyzdys – bandymas Peugeot 5008 tituluoti „visureigiu“. Simpatiškojo prancūzo pirmtakas buvo tikrų tikriausias septynvietis vienatūris, o pavasarį Peugeot atstovybėse Lietuvoje pasirodęs jo įpėdinis visureigiškų savybių turi beveik tiek pat, kiek animacinis katinas Garfildas džiunglių valdovo bruožų.

Ar tai reiškia, kad Mini Countryman ir Peugeot 5008 yra prastesni už tris tuzinus dėl automobilininkų simpatijų kovojančių krosoverių? Žinoma, ne. Šie du ratuočiai yra tam tikras paminklas abiejų kompanijų rinkodaros įžaidėjams, tiksliai identifikavusiems rinkos poreikius ir laiku pasiūliusiems geidžiamą daiktą. Dar daugiau – kadangi absoliučia dauguma atvejų automobilių gamintojai iš tiesų geriau žino, ko realiai reikia būsimiems jų šeimininkams, todėl tyliai atsikrato mašinos svorį ir kainą išpučiančių technologinių sprendimų. Abu šios apžvalgos herojai yra gyvi tokios strategijos liudininkai.

Žadą atima kaina ir dydis

Štai Mini pavyzdys: 1957 metais, pokario nepriteklių laikais, nebrangaus, mažo, ekonomiško, keturis suaugusius žmones galinčio vežti automobilio poreikis tiesiog badė akis. Spręsti šią užduotį buvo patikėta „Morris“ inžinieriui Alekui Isigonisui (Alec Issigonis), kuris pasiūlė naują mašinos koncepciją – perkėlė ratus arčiau kampų ir pasuko variklį šonu, todėl automobilis maloniai stebino salono erdve, manevringumu ir stabilumu. Žaibiškai išpopuliarėjęs Mini peržengė įprastos transporto priemonės riboženklius ir tapo britiško stiliaus, nepriklausomybės ir spontaniškumo simboliu. Neatsitiktinai baigiantis XX amžiui transporto temomis rašantys Senojo žemyno žurnalistai Mini titulavo „Europos amžiaus automobiliu“, t. y. oficialiai jį kanonizavo.

Žinoma, BMW į Mini investavo ne dėl šios priežasties, tačiau automobilinės ikonos kozirį išnaudojo tiesiog tobulai. 2002-aisiais oficialiai atgimęs Mini buvo stiliaus detalė ar ratuotas aksesuaras, o ne pigi transporto priemonė. Pakvaišę brito gerbėjai, nepaisydami gana didelės kainos, pirko mažylius kaip karštas bandeles, grožėjosi jais, džiaugėsi puikiomis vairavimo savybėmis ir atkakliai ignoravo erdvės nepriteklių, stuburus laužančią pakabą ir kai kuriuos ginčytinus ergonominius sprendimus.

Kai pasaulis pradėjo kraustytis iš proto dėl krosoverių, gamintojas netruko išplėsti gamybos asortimentą ir pasiūlė publikai Mini Countryman: modelį su gerokai aukštesne prošvaisa, All4 visų varančiųjų ratų pavara, keturiomis durimis, erdvesniu salonu ir krūva patrauklių smulkmenų. Kad niekam nekiltų abejonių dėl naujojo šeimos nario pravažumo galimybių, vokiečiai išsiuntė Mini į sunkiausiu pasaulyje tituluojamą Dakaro maratoną, kur sugebėjo ketverius metus (2012–2015) diktuoti greičio madas. Žinoma, kaip ir visose automobilių sporto disciplinose, civilis ir kovinis Mini tą patį turi tik pavadinimą, tačiau sukurti patikimo, greito ir kieto visureigio reputaciją tikrai pavyko.

Šiais metais Lietuvą pasiekė antrosios kartos Countryman, kuris turi bene vienintelį trūkumą – žadą atimančią kainą. Už bandymams skirtą egzempliorių prašoma daugiau kaip 55 tūkst. eurų. Ar automobilis tikrai vertas tiek, kiek keturi kukliai sukomplektuoti Opel Astra hečbekai? Atsakymo reikia ieškoti individualia tvarka, nes vienam žmogui 55 tūkstančiai yra „kosmosas“, o kitam – „kišenpinigiai“. Jei priklausote pastarųjų klubui, sprendimą priimti turėtų padėti tokie skaičiai. Visų pirma, dabartinis Countryman net 20 cm ilgesnis už pirmtaką (buvo 4 097 mm, dabar – 4 299 mm), todėl vietos trūkumu čia skųstis neturėtų jei ne „startinis“, tai bent „greitasis“ Lietuvos krepšininkų rinktinės penketukas: tai didžiausias ir praktiškiausias Mini visoje gamoje. Į krosoverio bagažinę telpa nuo 450 iki 1 390 l – tai tikrai padorus šios klasės automobilio rezultatas.

Salone pažįstami Mini motyvai ir stilistiniai sprendimai su masyviais jungikliais, karališka apdaila ir nepriekaištinga garso izoliacija (dyzelinis 190 AG variklis gana triukšmingas, tačiau salone visiškai tylu; įsijungus „sportinį“ važiavimo režimą šiek tiek agresyvesnis jėgainės urzgimas sklinda iš garsiakalbių). Spidometras iš milžiniškos „orkaitės“ centrinės konsolės viduryje perkeltas į tradicinę vietą kitapus vairaračio, o ši erdvė užleista multimedijos sistemai. Pastaroji turi gausybę įvairiausių funkcijų ir galimybių, tačiau drauge ir ganėtinai sudėtingą meniu.

Antrosios kartos Countryman prošvaisa nedaug didesnė už klasikinių hečbekų (16,5 cm), todėl žygių į komplikuotą bekelę su šiuo automobiliu geriau neplanuoti. Kita vertus, palyginti su pirmtaku, važiavimas tapo kur kas komfortiškesnis. Čia papildomai buvo sumontuota dinaminės amortizatorių kontrolės sistema, kuria galima keisti amortizatorių veikimą nuo standaus iki beveik dantis kratančio, tačiau, palyginti su pirmtaku, pakaba kur kas labiau pritaikyta važinėti kasdien net ir blogais keliais. Pasidžiaugti galima tuo, kad didysis Mini valdomas preciziškai tiksliai ir posūkius šiuo automobiliuku galima šturmuoti taip pat azartiškai, kaip ir su Mini One S modeliu. Reakcijos į komandas vairaračiu – pavyzdingos, leidžiančios pilotui žinoti visą svarbiausią informaciją apie kelią ir ratų padėtį.

Jau minėtas 2 l turbodyzelinis motoras (190 AG ir 400 Nm) visus varančiuosius ratus suka per 8 laipsnių Steptronic transmisiją. Šis agregatas dirba beveik tobulai, leisdamas judėti ir greitai, ir ekonomiškai.

Didelės galimybės tapti bestseleriu

O dabar apie Peugeot 5008 ambicijas užkariauti krosoverių rinką. Nors liežuvis vis dar sunkiai apsiverčia vadinti šį simpatišką automobilį „visureigiu“, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad prancūzo galimybės tapti bestseleriu yra didesnės. Pagrindas tokioms spėlionėms – kaina. Už pigiausią Peugeot 5008 prašoma viso labo nuo 20 900 eurų. Mažesnę sumą pakloti reikėtų tik už Škoda Kodiaq (nuo 19 950 eurų). Visi pagrindiniai konkurentai gerokai brangesni: Nissan X-Trail – nuo 23 990 eurų, o Kia Sorento ar Hyundai Santa Fe atsieitų nuo 39 990 eurų.

Antras dalykas – visuotinio pripažinimo sulaukę techniniai sprendimai. Priekinė Peugeot 5008 dalis iki viduriniojo statramsčio yra identiška kaip ir „Europos metų automobiliu 2017“ karūnuoto Peugeot 3008. Skiriasi tik gerokai pailginta galinė mašinos dalis, leidžianti žongliruoti „7 vietų“ koziriu, užtikrinanti galimybę su savimi vežiotis ypač didelį kiekį bagažo ir garantuojanti (dėl beveik 17 cm ilgesnės ratų bazės) nepriekaištingo komforto keliones. Atmetus sąmokslo teorijas, esą „visi tie konkursai nupirkti“, galima tikėtis, kad didesnioji versija tokia pat moderni ir patraukli, kokiu buvo visuotinai pripažintas Peugeot 3008.

Įdomu tai, kad nors išoriškai naujasis Peugeot 5008 vis dar labiau primena daugiavaikės šeimos kelionių instrumentą, o ne visureigį, jo prošvaisa (23,6 cm) viso labo 2 mm mažesnė už Volvo XC90 ir gerokai didesnė ne tik už Mini Countryman, bet ir jau minėtų Nissan X-Trail ar Kia Sorento. Vadinasi, krosoverio dugnas nebus „šlifuojamas“ tarpvėžėje tykančių kupstų, akmenų ar kelmų. Drauge tai paaiškinimas, kodėl „Peugeot“ strategai nesiūlo 5008 modelio versijos su visais varančiaisiais ratais.

„Tam nėra jokios objektyvios būtinybės – padidintą pravažumą šiuo atveju užtikrina elektroninė Grip Control traukos kontrolės sistema, neleidžianti ratams prabuksuoti. Juo labiau kad beveik 99 proc. vairuotojų niekada neatsiduria tikroje bekelėje, kurioje realiai reikėtų 4x4 transmisijos. O įprastomis sunkesnėmis sąlygomis – pasnigus ar pasukus į žvyrkelį – saugiai kelionei visiškai pakanka inovatyvių inžinerinių sprendimų su vienos ašies blokiruotėmis“, – tikina „Peugeot“ importuotojų atstovas Lietuvoje Vitalijus Eidimtas.

Antros kartos Peugeot 5008 siūlomas su 2 skirtingais turbobenzininiais varikliais (130 ir 165 AG) bei 4 skirtingais (nuo 100 iki 180 AG) dyzeliniais varikliais, 6 laipsnių mechanine arba automatine pavarų dėže. Vidutinės dyzelinių jėgainių degalų sąnaudos prasideda nuo 4 l/100 km.

Komplimentų nusipelno ir šio krosoverio salono transformacijų galimybės: antroje eilėje yra trys atskirtos sėdynės, kurių kiekvienos atlošo kampą galima reguliuoti atskirai, o pačias sėdynes stumdyti išilgai 150 mm intervalu. Atlenkus antros eilės sėdynes, susiformuoja visiškai lygi erdvė kroviniams. Trečia sėdynių eilė su dviem išimamomis ir nulenkiamomis sėdynėmis tiktų nebent itin trumpose kelionėse arba ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tačiau, naudojant 5 sėdimas vietas, automobilio bagažinės talpa siekia net 780 l (nulenkus sėdynes – 1 940 l). Tarp naudingų smulkmenų – 220 V elektros energijos lizdas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nesvarbu, kaip automobilį pakrikštysi – „miesto visureigiu“, „krosoveriu“, „padidinto pravažumo vienatūriu“ ar dar bala žino kaip – svarbiausia, kad jis efektyviai spręstų kasdienybės logistikos uždavinius ir generuotų teigiamas emocijas. Abu ratuoti žurnalo svečiai šią misiją atlieka nepriekaištingai.