Atvykęs į Olgos ir Vytauto Vilkelių ūkį pasijunti kaip šilumos ir saulės kupinoje salelėje. Gal dėl to, kad pirmiausia pasitinka į nedidelį kalnelį kopiantys vynuogienojai ir entuziastingų, darbščių, optimistiškų šeimininkų atvirumas. „Vilkolės“ sodyba 2016 m. pripažinta gražiausia rajone.

Lietuvoje dėl geografinės padėties ir klimato sąlygų sunku užauginti vynuoges, tad senas tradicijas labiau turi uogų ir vaisių vynai. Olga Vilkelienė, kilusi iš Ukrainos, Zaporožės krašto, ir meilės vedama beveik prieš 40 metų atvykusi į Lietuvą, kartu su vyru Vytautu stengiasi paneigti tokią nuostatą. Be to, kad ūkyje yra gaminamas bene 28 rūšių vynas, auginamos ir įvairių veislių vynuogės. „Mūsų krašte Ukrainoje visi augina vynuoges, tad nori nenori visi žino, kaip gaminti vyną“, – juokauja „Vilkolės“ ūkio šeimininkė, Vyndarių asociacijos narė.

2013 m. gegužę suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas, patvirtinantis, kad Olgos gaminami mėlynių, obuolių, aviečių, aronijų, šermukšnių, juodųjų serbentų, putinų, šeivamedžių, rojaus obuoliukų ir medaus vynai atitinka keliamus reikalavimus.

Į Batėgaloje (Jonavos r.) įkurtą ūkį pasimėgauti ramybe, pasisemti žinių apie vynuogių ir kitų augalų auginimą, vyno gamybą arba tiesiog prasmingai praleisti dieną suvažiuoja įvairių sričių žmonių. Čia lankytojams sukurta daug poilsio salelių ir erdvių, kurios darniai susilieja su įvairiais augalais. Galima rasti ir graikinių riešutmedžių alėją, kurią, prieš 15 metų pasodinusi iš pradžių vieną riešutuką ir sulaukusi daigelio, įveisė Olga.

Jos sritis „Vilkolės“ ūkyje – ir edukacinės ekskursijos. Vilkelių dukros Vitos, pernai gegužę susilaukusios dukrytės, iniciatyva šiemet į „Vilkolės“ sodybą sugužėjo gausus būrys mamų su metų amžiaus mažyliais, gimusiais gegužės mėnesį. „Tokio džiugaus erzelio ūkis dar nebuvo matęs,“ – šmaikštavo Vytautas.

Viskas kurta su meile ir darbštumu

Viskas ūkyje sukurta tik pačių šeimininkų rankomis. „Niekas negalvojo, kad čia galima ką nors padaryti: vietovė buvo apaugusi žolėmis, krūmynais. Kai mes ją pamatėme, kilo daug minčių“, – tarp Neries ir miško įsiterpusiame plote ūkio kūrimosi pradžią prisimena Vilkeliai. Anksčiau čia buvo gerokai daugiau šiltnamių – pasirinkta vieta žalumyninėms daržovėms auginti, nes iš pradžių Olga ir Vytautas tuo ir vertėsi.

Lietuvos nepriklausomybės aušroje kas dieną priskindavo po 100 kg krapų, per savaitę – beveik toną jų, apie 150 kg petražolių, salotų pristatydavo į prekybos centrus. Vienais metais užaugino ir pristatė apie 12 t svogūnų laiškų, apie 5–6 t krapų, o kur dar salotos, petražolės. „Turguje mums nereikėjo stovėti, veždavome į „Maximą“, „IKI“, – pasakoja savo verslo pradžią Vytautas. Tuo metu samdė ir kelias moteris padėti, nes darbų mastai buvo dideli.

Žemės ūkis padėjo išsilaikyti atsikūrus Lietuvos nepriklausomybei. Tačiau vėliau tai tapo nuostolinga. Nenuilstanti pora šiuo metu laiko 10 kalakutų, 40 vištų dedeklių, 60 broilerių, kurie laisvi laksto jau nebenaudojamuose stikliniuose 70 m² šiltnamiuose prie namų Jonavoje. Į „Vilkolę“ Vytautas pirmasis atvažiuoja paprastai jau vasario pabaigoje–kovo pradžioje ir lieka iki lapkričio. Čia jis prižiūri ir bityną.

Pas senuosius šeimininkus per kiemą bėgo upeliūkštis, tad įsikūrusiems Vilkeliams kilo mintis įdarbinti šią gamtos jėgą. Tuo vandeniu laistomas visas laukas: ir avietynai, ir vynuogynai. Dabar teritorijoje tyvuliuoja net 3 tvenkiniai. Juose kiekvienais metais sugaunama iki 200 kg žuvų: dalį parduoda, dalį sau pasilieka, pavaišina sodybos lankytojus. Pirmasis tvenkinys įrengtas aukščiausiai: čia veisiasi nemažai karpių, amūrų, plačiakakčių, karosų, paskutiniu metu įleista ungurių.

Viskas pasodinta, akmenukai atitempti pačių jėgomis. Taip, kad svetimas žmogus dirbtų, beveik ir nebuvo. Kaime ne taip paprasta rasti darbininkų. „Džiaugiamės, kad Dievas davė abiem geras rankas. Sūnus Martynas, šiuo metu išvykęs į JAV, geba irgi dirbti įvairius darbus“, – santūriai džiaugiasi sutuoktiniai.

Iš senojo kaimiško skliautuoto žemės rūsiuko Vilkeliai padarė nedidelį vyno rūsį: prakasė kalną įėjimui. Nemažai vyno laikoma ir namuose Jonavoje, vyno statinaitėms skirta 30 m². Nerūdijančio plieno statinaitės suvirintos Vytauto rankomis. Visi puošybos elementai iš akmenų sudėlioti Olgos, Vytautas jai tik betoną maišė. „Reikia apsaugoti šlaitą, sustabdyti „judantį“ kalną, tai pagalvojau, kad geriausia tai padaryti akmenimis, išbetonuoti gilius pamatus, – sako Olga. – Prie gamtos ir mes stengiamės prisitaikyti.“ Vytautas jai antrina: „Būdavo padirbam, privargstam, o ji manęs prašo: „Na, sumaišyk man dar maišyklę betono, aš dar kelis akmenukus noriu sudėti.“ Dirbam dirbam ir važiuojam pailsėti – gražesnių akmenų laukuose parinkti.“

Virš rūsiuko suręstas svečių namukas, tiesa, dar kol kas be patogumų. Jame yra apie 10 miegamųjų vietų. Dar kokias 8 vietas ruošiasi įkurti pastatę naują jau renčiamą pastatą. Pirtis kurta irgi pamažu. Netoli jos įrengta ir trosinė čiuožynė nuvažiuoti iki žemiausiojo trečiojo tvenkinuko.

Augalų įvairovė

Olga 25 metus dirbo siuvykloje siuvėja-sukirpėja. Vytautas, 1973 m. baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – ASU), įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę, dirbo „Achemoje“, užsiiminėjo automobilių sportu, kuris ir suvedė draugėn porą prieš beveik 40 metų. Į Lietuvą moteris atvažiavo 23-ejų metų. „Mačiau, kaip tėvai darė vyną, sesės ir dabar tuo užsiima. Svarbu turėti kažkokius pagrindus, suprasti ypatumus pradžiai,“ – sako Olga. Ji tikina, kad tai užkrečiama. Pas ją važiuoja jaunos šeimos, kurios nori pradėti savo verslą, pasimokyti, pasižiūrėti.

Lietuvos vynuogių augintojų asociacijoje, kurios narys yra Vytautas, šiuo metu yra apie 60 narių. Auginti vynuoges reikia kantrybės ir drąsos eksperimentuoti. Olga pati užsiaugina daigelius. 2006 m. sodintos iš Ukrainos atvežtos desertinės vynuogės ilgus metus nokino gerą derlių. Dabar apstojo. Tad moteris jas pamažu naikina. Veislės Lidija vynuoges bandė skiepyti į šaknis, bet nepavyko. Pačios senosios Lidija veislės vynuogių dar vis yra, jos dauginamos ir atlankomis, ir ūgliais. Iš šios veislės vynuogių gaminamas rožinis vynas: jis labai kvapus, malonaus skonio. Veislė nebijo šalnų.

Šiuo metu užsakė atsparių šalčiams veislių, tinkančių vynui, ir nori pakeisti jomis senąsias. „Užsakinėjame per svetainę, skirtą vynuogių augintojams ir vyndariams vitis.lt, – teigia vynuogių augintojai. – Paskutinės veislės atvežtos iš Kanados.“ Vilkeliai augina vynuoges ir lauke, ir šiltnamyje. Augina Izabella (sena amerikinė veislė, kurių uogų stora luobelė, labai atsparios šalnoms), Damskije palčiki, Lora, Soliaris, Alfa („Ivanausko Rastinukė“) ir kitų veislių vynuoges. 2015 m., kai buvo sausringa vasara, skynė apie 1 t uogų, pernai – 0,5 t, o šiemet greičiausiai bus tik apie 300 kg. Vyndarė teigia, kad vynuogių skonį (saldumą ar rūgštumą) lemia ir dirvožemis, kuriame vynuogės auga. Jų ūkio žemė – priemolis. Smėlynuose vynuogės sunoksta anksčiau ir būna saldesnės, o išbandyta, kad Jonavos r. Šveicarijos gyvenvietėje, kur dirva rūgštesnė, ir uogos, nors tos pačios veislės, sunoksta rūgštesnės.

Pagrindinės vynuoges puolančios ligos – miltligė, taip pat įvairios virusinės, grybinės ligos. Anot augintojų, miltligė – palyginti lengva liga, su ja galima susidoroti, yra ir naminių būdų, ir chemikalų. Su virusinėmis ligomis sunkiau.

Vilkelių sodyboje veši ir šeivamedis, nokinantis juodas valgomas uogas (šeivamedžiai žaliomis ir raudonomis uogomis yra labai nuodingi, jų uogų negalima valgyti). Dažniausiai naudojamas šeivamedžių sirupas, iš kurio paskui gaminami gaivieji gėrimai, arbatos. Įdomios šilkmedžio uogos, o vyno istorija su intriga. Šilkmedžio uogos nukratomos. Šiemet per 3 valandas pripurtė 15 kilogramų. Pastatyto fermentuotis šilkmedžių vyno aromatas būna labai malonus, vėliau suprastėja. Bet, kaip rodo patirtis, pastovėjęs kelerius metus šilkmedžių uogų vynas vėl tampa malonaus skonio: tai Vilkeliai aptiko šiemet, visai atsitiktinai atkimšę pavaišinti 2013 metų vyno. Šiemet tokios rūšies vyno vėl bus. Sausmedžiai yra kelių rūšių: vieno uogos saldesnės, kitos – rūgštesnės.

Vynas apdovanotas medaliais

Kai kalba pasisuka nuo auginimo prie gamybos, gamintoja pabrėžia, kad svarbu viską laiku padaryti: švarias uogas nuskinti, švarius indus išlaikyti, paruošti. „Gera uoga, geras vynas išeina, – apibendrina vyndarė. – Vienos receptūros nėra. Įdėsi mažiau cukraus – išeis sausesnis vynas. Kiekvienas vyndarys pagal savo gomurį ir vyną gamina. Aš darau šiek tiek saldesnį. Nuo fantazijos ir sugebėjimų priklauso vynas.“ „Vilkolės“ ūkyje jis brandinamas mažiausiai 3 mėnesius, anot šeimininkės, geresnis pusės metų brandinimo vynas, o pats tas yra metinis vynas. Pavyzdžiui, baltas muskatinis vynas tinkamas gerti po 3–4 metų.

„Vilkolės“ šeimininkų vyno fermentacija vyksta tradiciniame burbuliatoriuje. Technologija paprasta: pastatai ir rūgsta, burbuliuoja, praėjus tam tikram laikui nukošiama. Tarai pirkti kooperuojasi su kitais vyndariais, paskui patys pilsto. „Per pusmetį išpilstau apie 20 l vyno ir tai padarau su paprastu puodeliu, – subtilybes „išduoda“ Olga. – Žaidimo yra su vynu, bet jeigu darbas malonus, tai duoda rezultatą.“ Jos nagingasis vyras jai yra padaręs vynuogių trynimo aparatą.

Populiariausias, „Vilkolės“ lankytojų nuomone, yra putinų uogų vynas. Nors Olga ir Vytautas sako, kad jiems šis vynas nelabai patinka. Olga visada pasilieka tų metų gamybos bent po kelis vynų egzempliorius.

Nuo 2010 m. pradėtuose rengti Lietuvos vyno čempionatuose dalyvauja ir Olgos vynai. Kiekvienais metais kuris nors jų pelno medalį. Kol kas dar nepelnytas aukso medalis. Lietuvos someljė asociacijos rengtame 2017 m. Lietuvos vyno čempionate lietuviško vyno kategorijoje įvertinti 55 vynai ir midūs. Du vynai įvertinti sidabro medaliu, 23 gavo bronzą. Olgos Vilkelienės muskatinis vynuogių vynas pelnė bronzos medalį. „Sugalvojau pabandyti pagaminti vyną ne iš sutrintų vynuogių su luobelėmis, bet iš jų sulčių. Pasirodo, gavosi visai neblogas, – džiaugiasi vyndarė. – Patiko Lietuvos vyno čempionato vertinimo komisijai, sakė, kad primena prabangaus skonio užsieninį, tad ir įvertino gerai.“

Čempionatui vynus gali teikti ne tik licencijuoti vyndariai (pirmasis licenciją gavo 2013 m.), bet ir pradedantys gamintojai. 2015 m. „Vilkolės“ šeimininkės vynas „Harmonija“ (rožinis arbatžolių-aviečių) pelnė diplomą.

Kaip vieną iš įvertinimų Olga pamini ir šiais metais Rygoje surengtą tarptautinį vyno čempionatą „Baltijos taurė 2017“, kuriame beveik 55 proc. prizinių vietų ir apdovanojimų gavo Lietuvos vyndariai. Tai labai daug, nes, pavyzdžiui, Latvijoje yra 73 licencijuoti vyndariai, o Lietuvoje tokių yra tik 7. Olgos Vilkelienės vynas tarptautiniame čempionate taip pat buvo pastebėtas ir įvertintas.

Apie licencijavimą Vilkeliai negalvoja, nes tai brangi ir sudėtinga procedūra. Reikalavimai ir mažiems, ir dideliems vyno gamintojams – tokie patys. Reikėtų skirti lėšų laboratoriniams tyrimams. Be to, reikalaujama nemažų kiekių, kuriuos, anot vyndarės, mažiesiems gamintojams sunku išgauti. Ji pro šypsnį prasitaria, kad didieji Lietuvos vyno koncernai daug ką gamina iš ekstraktų, o su natūraliomis uogomis nevargsta.

Daug Olgos vynų pavadinti šeimos narių vardais. Keletą metų negaminamas vienintelis vynas iš trijų komponentų: vynuogių, aviečių ir juodųjų serbentų „Olgandija“, iš vynuogių su odelėmis gaminamas vynas „Vito“, skirtas vyrui; „Marčelo“ – sūnaus Martyno; juodųjų serbentų – dukros vynas „Vitulia“; „Evastan“ anūkėlės Evos gimimui skirtas aviečių vynas; žento garbei skirtas juodųjų serbentų ir aviečių vynas „Arnžik“ ir daugelis kitų.

Abu sutuoktiniai vienbalsiai tvirtina, kad buvimas Vyndarių asociacijos nariais dovanoja ryšius su bendraminčiais. „Kol nepradėjau bendrauti, nemaniau, kad yra tokių pačių pašėlusių kaip aš, – entuziastingai pasakoja Olga. – Pirmą vynuogių vyną pagaminau 2004 m., kai šioje vietovėje tik pradėjome kurtis, dar yra likę keletas tų metų vyno butelių.“ Juose – praėjusių vasarų kvapai ir skoniai, žadinantys mielus prisiminimus.