23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2017/10
Kai daug šviesių žmonių, gyventi lengviau
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Vainotiškiai – kaimas Kėdainių rajone, prisišliejęs prie pat garsiųjų Dotnuvos ir Akademijos gyvenviečių. Čia veikianti bendruomenė yra didžiausia Kėdainių rajone – jos veikloje dalyvauja 210 žmonių. Kitų metų pavasarį dešimtmetį minėsiančiai asociacijai „Vainotiškių bendruomenė“ jau devynerius metus vadovauja Elena Purauskienė.

Pirmininkė net pati šiek tiek nustemba suskaičiavusi, kad bendruomenei vadovauja tiek ilgai, nors pačioje šio darbo pradžioje moteris galvojo dirbti gerokai kuklesnį laikotarpį – atrodė, svarbu bent dvejus metus išsilaikyti. Tačiau įsitraukus į darbus, viską mesti ir palikti jau buvo neįmanoma. Juolab kad visada jautė didžiulį aplinkinių žmonių palaikymą ir pasitikėjimą.

„Mums lengva gyventi, tvarkytis, burtis, nes turime šviesių, veiklių žmonių – ir bendriems darbams dirbti, ir projektams rašyti“, – sako E. Purauskienė. Bendruomenės aktyve yra 11 žmonių. Pirmininkei labai padeda seniūnaitis Tomas Kovėra, buhalterė Zita Vičienė, atsakingoji už viešuosius pirkimus Irena Daukšienė, kaimo mėgėjų aktorių vadovė Jolanta Abarienė, pirmosios šienpjovių šventės sumanytojas Alfonsas Maniokas, medžio skulptūrų drožėjas Ramūnas Gudliauskas, aktyvūs pagalbininkai Sigitas Giknius, Vaida Čepienė, Audra Skirkienė, Jūratė Kučiauskienė, Jurgita Vaitelytė, Elena Maniokienė.

Linksmintis ir švęsti taip pat teko mokytis

Kas pasikeitė per beveik dešimt veiklos metų? Elena sako bene labiausiai pastebinti žmonių išdrąsėjimą – Vainotiškių gyventojai dabar smalsūs ir išjudinti, daug greičiau įsitraukia į bendrus renginius. „Pirmieji mūsų bandymai organizuoti renginius buvo kuklūs ir nedrąsūs. Prisimenu, pati pirmoji šventė buvo Šienpjovių varžytuvės, paskui netrukus Žolinės. Žmonės prieidavo ir klausdavo: „Ką man toliau daryti?“ Buvo keista girdėti tokius klausimus. Juk ir alaus netrūko, ir žirnių bei pupų užkandai privirta, atrodytų, tik linksminkis, švęsk, bendrauk, bet štai – reikia paraginimo“, – prisimena Elena.

Ar renginys sulauks dėmesio, visada sunku nuspėti. Kartais paprasta vakaronė sutraukia daug dalyvių, o kartais daug darbo ir pasiruošimo pareikalavęs renginys lieka nepelnytai nepastebėtas. Štai, šiemet Vasario 16-osios proga bendruomenės moterys sugalvojo Tūkstantmečio parkelį papuošti specialiai vaikams – iškarpė daugybę trispalvių paukštelių ir iškabino ant medžių. „Ir ką jūs manote – atėjo gal trys ar keturi vaikai... Jau tada neiškenčiau, papriekaištavau mamoms, kad atžalų nepriverčia sudalyvauti gražiame ir prasmingame renginyje. Bet paskui mačiau, kad socialiniuose tinkluose vaikai dalijosi tomis išpuošto parkelio nuotraukomis – vadinasi, vėliau atėjo, pamatė ir jiems patiko!“ – pasakoja Elena.

Vainotiškių bendruomenė, ko gero, pirmoji Lietuvoje pradėjo organizuoti Šienpjovių šventę, o vėliau ši graži idėja pasklido po visą Lietuvą. Pjovėjai rungėsi, kuris greičiau nupjaus pradalgę, o paskui skanaudavo košės ar žuvienės, visi kartu klausydavosi koncerto. „Šios šventės sumanytojas buvo aktyvus mūsų bendruomenės narys Alfonsas Maniokas. Šiemet šienpjoviai buvo susirinkę jau dešimtą kartą ir visi nusprendėme, kad jau išsikvėpėme – galvosime kažką naujo, kas vėliau taptų tradicija“, – kad idėjas svarbu ne tik įgyvendinti, bet ir su jomis laiku atsisveikinti neslepia bendruomenės vadovė.

Kas vasarą bendruomenė išsirengia bent į dvi keliones, jau daug garsių Lietuvos vietų yra aplankę. „Galime mandravoti, nes labai daug lėšų surenkame iš 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio – vienais metais pagal surenkamas lėšas iš visų įstaigų buvome antri rajone!“ – džiugiai sako Elena.

Kaip šiukšlynas virto pasivaikščiojimų vieta

Kaip ir daugelis bendruomenių, Vainotiškių žmonės organizavo daugybę talkų ir po truputį išgražino visą kaimelį. Vienas pirmųjų bendrų darbų buvo šiukšlynu paversto pušynėlio tvarkymas. Tai buvo katastrofiškai apleista vieta, kur kas ką norėjo, tas tą metė – nuo butelių iki senų televizorių ir sulūžusių baldų. Ne vienas traktorius šiukšlių buvo iš pušynėlio išgabentas. Atsivėrė visai nauja erdvė, tarp grakščių pušų užžėlė tanki žolė. Į šalia tyvuliuojantį tvenkinį bendruomenės nariai įsodino vandens lelijų. Čia kasmet gyvena gulbių pora, o po pakrantes pasivaikščioti atplasnoja retas paukštis – baltasis garnys.

Už tvenkinio stiebiasi Tūkstantmečio parkelis – Lietuvos 1 000-mečio minėjimo proga Vainotiškių gyventojai čia prisodino ąžuoliukų, liepaičių, eglaičių. Dabar medeliai jau gerokai pasistiebę į viršų, gražu pasivaikščioti ir pasigrožėti jų sodria žaluma.

Didžiausias darbas – bendruomenės namų statyba

Toje vietoje, kur dabar stovi šiuolaikiškai atrodantys bendruomenės namai, dar ne taip seniai riogsojo senas katilinės pastatas. „Buvo tikras laužas, griuvena, – taip trumpai seną statinį apibūdina Elena. – Mes vieni pirmųjų Kėdainių rajone per LEADER programą darėme pastato rekonstrukcijos (ne renovacijos!) projektą. Neatpažįstamai pasikeitė visa pastato išorė, iškilo naujas stogas. Buvo labai sunku, bet kažkaip lipdėme, lipdėme ir sulipdėme. Nors, tiesą sakant, aš tų statybų nenoriu nė prisiminti.“

Ir bendruomenei, ir visai Kėdainių vietos veiklos grupei toks projektas buvo naujiena, tad natūralu, kad visiems kilo daug klausimų ir problemų, tačiau VVG pirmininkės Aušros Vaidotienės, administratorės Kristinos Kulbienės ir bendruomenės aktyvo dėka viską pavyko sėkmingai išspręsti. 250 tūkst. litų (apie 72 tūkst. Eur) vertės projektas buvo baigtas įgyvendinti 2014 metais. Beveik 80 tūkst. litų (apie 24 tūkst. Eur) suma prisidėjo ir bendruomenės nariai. „Labai džiaugėmės, kad atsirado rėmėjų – asmeniškai rėmė Rimvydas Brazauskas, o „Dotnuvos projektai“ (dabar „Dotnuva Baltic“) buvęs gen. direktorius Rimantas Dapkus pagelbėjo ne tik lėšomis, bet ir statyboms prižiūrėti delegavo profesionalų inžinie-rių. Aš viena būčiau tikrai išprotėjusi su tomis statybomis“, – atvirai sako Elena.

Pastatas skirtas įvairiems renginiams, koncertams, šventėms. Čia vyksta seminarai ir paskaitos, o Kėdainių VVG čia organizavo net tarptautinę konferenciją. Salė nemaža, o svarbiausia – yra scena. Čia koncertavo ir Liudas Mikalauskas, ir Rytis Cicinas. Beje, garsūs atlikėjai pagyrė gerą akustiką. Dabar, kai pastatas prisipildo šurmuliuojančių žmonių, o per šventes ant grakštaus stiebo suplazda valstybinė vėliava, atrodo, kad visi statybiniai vargai jau seniai pamiršti.

Bendruomenės namų scenoje pasirodymus rengia ir Vainotiškių mėgėjiškas teatras, pastatęs jau septynis spektaklius, o ateinančią žiemą pakviestas į teatrų festivalį Alksniupiuose. „Daugiausia mūsų artistai vaidina nuotaikingas komedijas. Labai smagu matyti scenoje savo kaimyną ir stebėti, kaip jis visai kitomis spalvomis atsiskleidžia negu šiaip kasdienybėje įpratę žmonės matyti“, – pasakoja Elena.

Nuolatinis bendruomenės rėmėjas ir talkininkas ūkininkas Sigitas Giknius pasiūlė paprastą idėją, kaip apsaugoti naujas šviesias bendruomenės namų sienas nuo automobilių atsitrenkimų ar subraižymų – prie kampų įkomponuoti po masyvų akmenį. Ir ne tik idėją pasiūlė, bet ir pats ją įgyvendino – atvilko ir sustatė dekoratyvius riedulius. Šis ūkininkas talkino ir įrengiant reprezentacinę vietą – Vainotiškių kaimo ribą žymintį akmenį ir spalvingą gėlyną šalia jo. Akmenyje iškalta data – 1697 m. – primena pirmąjį kaimo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Vadinasi, šiemet kaimas skaičiuoja jau 320-uosius gyvavimo metus.

Sulčių spaudykla – galimybė šiek tiek užsidirbti

Ketvirtus metus Vainotiškiuose veikia sulčių spaudykla. Ji atsirado parengus projektą per VVG LEADER programą. „Pamąstėme, kad mums reikia savo išgražintus bendruomenės namus iš kažko išlaikyti, šiek tiek pinigų užsidirbti. Juk kiekvieną dieną žiemą didžiuliame pastate esame įjungę šilumą, palaikome bent jau 13 laipsnių temperatūrą, nes baiminamės, kad į pastatą neįsimestų pelėsis. Patalpos šildomos infraraudonųjų spindulių lempomis ir dar papildomai pastatytas kondicionierius“, – paaiškina Elena.

Vietos verslininkas Pranas Rekštys bendruomenei neatlygintinai dovanojo patalpas sulčių spaudyklai įrengti. Žmonės sultims spausti atgabena jau perrinktus ir nuplautus obuolius. Ne pirmus metus prie puikiai veikiančios šveicariškos spaudyklos ir pasterizatoriaus įrangos dirbantys bendruomenės nariai Algimantas Latvėnas ir Nijolė Laumenienė sako, kad paprastai darbas prasidėdavo rugsėjo 1 dieną ir baigdavosi spalio viduryje. O štai šiemet sulčių spaudimo sezono pradžia vėlavo gerą savaitę, nes dėl vėsios vasaros vėliau sunoko vaisiai.

Vainotiškių gyventojai spaudžia ne tik obuolių – ir morkų, moliūgų, apelsinų, kriaušių, vynuogių sultis. Ko tik žmonės neprisigalvoja! Išspaustas sultis galima išpilstyti į gyventojų atsivežtą tarą, arba pasterizuoti ir supilstyti į vakuumines pakuotes. Išspaudas žmonės paprastai išsiveža – tai gera rūgštinanti šilauogių trąša ar šiaip vertingas komponentas komposto krūvai papildyti.

Viltingi ženklai – jaunos šeimos

Kaip ir beveik visų kaimiškųjų vietovių, taip ir Vainotiškių, neaplenkia gyventojų mažėjimo tendencija: 2008 m. čia buvo 1 100 gyventojų, o dabar likę 950 registruotų žmonių. Tiesa, šią vasarą pasijuto pagyvėjimas – atsirado labai daug jaunų moterų, važinėjančių su kūdikių vežimėliais, tai viena, tai kita jauna šeima čia statosi ar renovuoja namus. Eleną tokios naujienos labai džiugina ir skatina ryžtis naujiems sumanymams.

„Norime patiems mažiausiems vaikučiams įrengti aikštelę su smėlio dėžėmis, su pasakų nameliais, čiuožyklomis. Labai prašiau rajono savivaldybės įtraukti ir šį mūsų sumanymą į strateginius planus“, – sako aktyvi moteris.

Aplinkui nemažai darbo vietų, nes veikia didelės įstaigos (Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras ir Žemdirbystės institutas, bendrovė Dotnuvos eksperimentinis ūkis, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, yra stiprių agroverslo įmonių), tad netrūksta darbo. Atvirkščiai – prireikus sezoninių darbuotojų, sunku rasti laisvų žmonių. Elena nenutyli ir dar vieno stebinančio bei džiuginančios fakto – kai kokios nors labdaros organizacijos pasiūlo pagalbą, sunku rasti šeimą, kuriai jos reikėtų.

Jau dveji metai Elena išrinkta dar ir Kėdainių vietos veiklos grupės valdybos pirmininke – šis darbas irgi reikalauja dėmesio ir laiko. „Tiesą pasakius, pavargau. Per ataskaitinį susirinkimą balandžio mėnesį pateikiau prašymą išeiti, o aktyvo paprašiau kartu ieškoti žmogaus į mano vietą. Kai tiek daug darbo įdėta, nesinori, kad sunyktų, kas sukurta. Jei atsirastų žmogus, kuris norėtų dirbti, būčiau laiminga ir jam tikrai daug padėčiau“, – atvirai kalba ilgametė bendruomenės vadovė. Ir šyptelėjusi priduria, kad seniūnaitis Tomas Kovėra (buvęs garsus artojas, arimo varžybų čempionas) irgi nori atsisakyti savo pareigų, tačiau ji vis sulaikanti gerą bičiulį ir talkininką, sakydama: „Pabūkime dar, kol rasime gerą pamainą.“

„Kad būčiau žinojusi, kas manęs laukia, tikrai nebūčiau sutikusi dirbti bendruomenės pirmininke. Čia, matyt, žemaitiškas užsispyrimas: pradėjau, pažadėjau ir kitaip negaliu. Džiaugiuosi, kad labai supratingi mano vadovai: visą laiką toleravo šią mano veiklą, daug padėjo ir toliau padeda. Labai noriu padėkoti ir Kėdainių rajono merui už palaikymą, rūpestį ir dėmesį visoms kaimo bendruomenėms“, – sako LAMMC administracijos sekretore dirbanti Elena Purauskienė.