Kaip turėtų keistis nacionalinės žemės ūkio politikos tikslai, kryptys? Kaip vertinti ligšiolinę agrarinę politiką, į kokius pasiekimus ir praradimus atkreipti dėmesį? Apie tai kalbamės su dr. Rasa MELNIKIENE, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktore.

Žemdirbiai teigia, kad reikia kuo daugiau gaminti. Jūs sakote, kad reikia siekti taip išleisti viešuosius pinigus, jog kaimas turėtų darbo, pajamų ir neišsivaikščiotų. Ar šie siekiai suderinami?

Šiuo atveju reikėtų kalbėti apie žemdirbio ir valstybės strategijų suderinamumą. Valstybė rinkos ekonomikoje turi siekti trijų tikslų: užtikrinti apsirūpinimą maistu, įgyvendinti pajamų politiką, t. y. kad ūkių struktūra būtų gyvybinga ir atsilaikytų prieš krizes (kuo margesnė ūkių dydžių, tipų įvairovė, specializacija ir pan., tuo geriau prisitaikoma prie pokyčių), rūpintis išteklių atkūrimu (kad ilgalaikėje perspektyvoje turėtume užtektinai švaraus vandens, derlingo dirvožemio ir kt.). Tai viešosios politikos tikslai. Lietuva gamina maisto daugiau nei suvartoja, todėl gamybos didinimas šiuo metu nėra svarbiausias valstybės rūpestis, yra opesnių problemų, išplaukiančių iš kaimo gyvybingumo išsaugojimo.

Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika atsirado tada, kai kaimų gyventojai, ūkininkai pradėjo masiškai migruoti į miestus, kilo grėsmė, kad nebus kam gaminti maisto. ES sutarė remti žemdirbių pajamas, kurios buvo daug mažesnės nei kituose sektoriuose. Dabar situacija Lietuvoje yra panaši. Mūsų ekonomika netvari dėl socialinių veiksnių: mažėjant gyventojų, mažėja gamintojų ir valgytojų; mažindami skurdą, galėtume suvartoti daugiau maisto. Kalbėdama apie skurdo mažinimą, turiu galvoje ne šelpimą, o žmonių grąžinimą į darbo rinką. Jei augtų gyventojų pajamos, augtų ir vidaus vartojimas, mažiau būtume priklausomi nuo eksporto.

Dėl žemdirbių siekio gaminti daugiau... Žemės ištekliai riboti, tad dauguma žemdirbių negali gaminti daugiau, nes neišgali nusipirkti papildomai žemės. Jos nusipirkti gali tie, kas finansiškai pajėgūs, t. y. stambieji ūkiai.

Lietuvoje maždaug 2 proc. didelių ūkių valdo apie 50 proc. žemės. Nuolat kartojant, kad 98 proc. ūkių yra nekonkurencingi, neefektyvūs, blogi, smulkieji ūkininkai pasigauna jiems peršamą mintį ir atsisako ūkininkavimo, jaunimas nebenori tęsti šios veiklos, emigruoja, kitaip tariant, renkasi daugiau pajamų ir mažiau atsakomybės reikalaujantį darbą. Dalis ūkininkų šiandien dirba kaime tik todėl, kad prieš akis tėra dvi alternatyvos: stiprinti ūkius ir bandyti išgyventi arba emigruoti. Daugelis nustemba sužinoję, kad per laikotarpį nuo Lietuvos įstojimo į ES (2004 m.) šalyje labiausiai sumažėjo 35-45 metų amžiaus ūkių savininkų, t. y. darbingiausio amžiaus žmonių, o ne pensininkų.

Mums būtina susitarti, kad agrarinis sektorius turi būti grindžiamas ūkių įvairove. Jam reikalingi dideli industriniai, nedideli, specializuoti, dalinio užimtumo ir kt. ūkiai.

Užsiminėte, kad po įstojimo į ES mūsų šalies agrarinis sektorius sulaukė milijardų eurų investicijų, tačiau daugelio problemų neišsprendėme, tikslų nepasiekėme. Tačiau teigiamas šios paramos poveikis vis tik yra?

Mūsų tikslas buvo sukurti konkurencingą žemės ūkį. Manau, šį pagrindinį tikslą pasiekėme. Tie 2 proc. stambių ūkių, kurie atnaujina technikos parką, diegia modernias technologijas, tikrai daug pasiekė, galime tik pasidžiaugti.

Taigi iš trijų tvarumo tikslų ekonominį tikslą labai sėkmingai įgyvendinome. Dabar turime atsigręžti į pajamų paskirstymo problemą ir atsakyti į klausimą, ar norime išsaugoti gyvybingą kaimą ilgalaikėje perspektyvoje? Jei nespręsime paramos paskirstymo tarp ūkių problemos, t. y. kad didesnė dalis žemdirbių būtų suinteresuota likti žemės ūkyje ir tęsti veiklą, tai po 30 metų Lietuvoje turėsime nedidelį skaičių ūkių, kurių vidutinis dydis sieks apie 250 ha; apie 80 proc. ūkių versis augalininkyste, 15 proc. gyvulininkyste, dar 5 proc. sudarys gyvenimo būdo ar pomėgių ūkiai, kuriuos kurs žmonės, norintys gyventi kaime dėl sveikesnės aplinkos ir kitų privalumų. Ūkininkai gyvens miestuose, o jų ūkiais rūpinsis specialistai. Žemės ūkyje labai truks darbuotojų, todėl teks importuoti darbo jėgą iš Ukrainos, Baltarusijos. Atsivežtinę darbo jėgą lydės kapitalas, dalį ūkių nupirks kitų šalių verslininkai. Tokia perspektyva laukia, jei nieko nekeisime. Bet ar turėsime kaimus? Smalsu, ką patys ūkininkai galvoja apie kaimo perspektyvas? Deja, daliai jų trūksta socialinio jautrumo. Ūkininkas negali rūpintis vien savimi, negalvoti apie aplinką, bendruomenę.

Kodėl esant didelei paramai, skurdo rizikos lygis kaime beveik nepakito?

Skurdo lygį paaiškina labai maža paramos sklaida, daugeliui ūkininkų parama liko neprieinama. Taip atsitiko todėl, kad buvo iškeltas tikslas didinti konkurencingumą, o ne ūkių gyvybingumą. Siekiant didinti konkurencingumą, visada remiamas tas, kuris stipresnis, visuomenė padalijama į lyderius ir autsaiderius. Įsivaizduokime, kad investicinės paramos kreipiasi 5 ūkininkai, bet visiems pinigų neužtenka, todėl paremiami 3 labiausiai konkurencingi. Jie įsigyja technikos, nukonkuruoja du likusius žemdirbius ir padidina savo valdas. Rezultatas - 3 konkurencingi ūkiai ir 2 bedarbiai (arba emigrantai). Kuriant konkurencingus ūkius, reikia priemonių, kurios amortizuotų neigiamas tokių ūkių kūrimo pasekmes. Šiuo atveju reikėjo galvoti, kaip spręsti ir tų dviejų iš rinkos išstumtų ūkininkų pajamų problemą. Lietuvos pasirinktos priemonės šiai problemai spręsti buvo nepakankamos.

Paramos sklaidos lygį nustato ne Europos Komisija, o kiekviena valstybė narė savarankiškai. Lietuvoje pusiau natūriniams ūkiams parama buvo sunkiau prieinama negu norintiems pasinaudoti modernizavimo priemonėmis (dėl finansavimo pobūdžio ir bendrojo finansavimo galimybių).

Analizė rodo, kad konkurencingus ūkius sukūrėme. Palyginę Baltijos jūros regiono ūkių pagrindinius rodiklius, matome, kad mūsų ūkiai nenusileidžia Vakarų Europos ūkiams, tačiau jie gamina mažiau produkcijos iš hektaro, o jai sukurti naudoja daugiau žemės (tai pasakytina ir apie Latviją bei Estiją).

Vieningos išmokos už plotus schema, pradėta taikyti 2007 m., padarė ne visai teigiamą poveikį ar ne tokį, kokio tikėtasi?

Vieningos išmokos už plotus schema (VIPS) labai paskatino ūkių koncentraciją naujose ES šalyse, išskyrus Lenkiją, kur ūkių struktūra mažai keitėsi ir buvo sunku įsigyti žemės. VIPS esmė ta, kad išmokų kiekis tiesiogiai priklauso nuo žemės ploto. Turėdamas pinigų, ūkininkas sprendė, ar modernizuoti fermą ir pirkti daugiau gyvulių, ar investuoti į žemę? Pirkti žemę buvo ekonomiškai naudingiau, nes tai davė papildomą išmokų mastą. Kitas svarbus momentas - jei parama teikiama pagal vieną išteklių, pavyzdžiui, turimos žemės kiekį, tai apsimoka vystyti tas sritis, kurios reikalauja mažiau darbo ir kapitalo. Ūkininkai skaičiavo, kad vienai darbo valandai daugiau pajamų gaus augindami javus. Žinoma, tam reikėjo tam tikro žemės ploto. Tai masto klausimas.

Nuo 2014 metų taikoma susietosios paramos schema leido nustatyti didesnes išmokas pirmiesiems hektarams ir papildomai paremti gyvulininkystės, pieno ūkius. Pienininkystė šiandien yra sunkiausias verslas, nes reikalauja daugiausia darbo sąnaudų, jos produkcijos neįmanoma sandėliuoti ūkiuose, sektorius jautrus kainų svyravimams.

Dėl klimato kaitos mažėjant vandens ištekliams, pienininkystė ateityje telksis tuose Europos regionuose, kur vandens yra užtektinai, Lietuva kaip tik yra tokiame regione. Todėl pieno sektoriaus traukimasis šiandien yra didelis iššūkis Lietuvai.

Valstybė remia gyvulininkystės sektoriaus investicinius projektus, teikia susietąją paramą, bet to nepakanka, kad žemdirbiai norėtų pereiti iš javų sektoriaus į gyvulininkystę. Tikiuosi, kad naujas rėmimo modelis pakeis situaciją.

Žemdirbiai priekaištauja, kad jiems keliami aplinkosauginiai reikalavimai tampa sunkiai įgyvendinama našta. Ar šių reikalavimų taikymas agrariniam sektoriui yra pagrįstas?

Aplinkosaugos prasme Lietuvos situacija labai pagerėjo, palyginti su sovietmečiu. Naudojamės žemės poilsio privalumais, nes po nepriklausomybės atkūrimo dėl restitucijos proceso buvo sumažėjęs žemės ūkio gamybos intensyvumas. Kita vertus, specialistai pastebi, kad pastaraisiais metais sumažėjo pievų, įsivyravo monokultūrinis ūkininkavimas, nusižengiama sėjomainos reikalavimams, alinamas dirvožemis. Analizuodami ekologinį pėdsaką, matome, kad Europa yra labai užteršta, tik Skandinavijos šalių, Estijos, Latvijos ir Lietuvos situacija yra gera. Ilgalaikėje perspektyvoje Vakarų Europos ir kitose ES šalyse, kur didelė tarša, turėtų mažėti žemės ūkio produkcijos gamybos apimtys. Europa susirūpinusi. Tai galimybė mums, mūsų privalumas - švari aplinka. Į tai turėtų būti nukreipta pagrindinė strateginė idėja.

Dabar gajos dvi idėjos - daugiau gaminti ir daugiau eksportuoti. Tačiau kiek ūkininkų uždirba iš eksporto, kiek jiems tai svarbu? Europos Komisija skatina realizuoti trumpos maisto tiekimo grandinės idėją, taikyti smulkiųjų ūkininkų paramos schemas. Lietuvoje įgyvendinama pirmųjų hektarų rėmimo schema, nors kartais ir kritikuojama, apima visus iki 65 ha ūkius (t. y. daugiau kaip 90 proc. visų šalies ūkių) ir turi teigiamos įtakos jų ekonominei situacijai. Ši schema labai pagerino ekonominę padėtį kaime.

Pirmųjų hektarų išmokos kritikai teigia, kad šie pinigai panaudojami ne vertei kurti, o yra pravalgomi.

Gamybos ir vartojimo grandinėje kiekvienas gamintojas yra tuo pat metu ir vartotojas: tam ūkininkai žemės ūkio produkcijos gamyboje vartoja dirvožemį, žemės ūkio techniką, trąšas, perdirbėjai maisto gamybai vartoja žemės ūkio žaliavą ir t. t. Vertės kūrimo grandinėje galutiniai vartotojai yra ne tik „valgytojai", bet ir žmogiškojo kapitalo kūrėjai. Kai negaminamas žmogiškasis kapitalas, ūkininkai pritrūksta darbuotojų. Tai, ką vadiname pravalgymu, yra investicija į žmogiškojo kapitalo gamybą, o jį gaminti Lietuvai sekasi sunkiausiai. Tie, kuriuos vadiname valgytojais, sukuria patį svarbiausią šiandieninės ekonomikos veiksnį - darbuotojus (darbininkus, verslininkus), kurie ir įsuka ekonomiką. Tai, ko labiausiai trūksta šiandieninėje Lietuvoje, t. y. žmogiškojo kapitalo, yra kuriama ne gamyklose, fabrikuose ar ūkiuose, o šeimose, kurios dar vadinamos namų ūkiais.

Lietuvoje nėra namų ūkio politikos. Kuo ji svarbi?

Namų ūkių politika - tai pajamų politika. Gamintojai mano, kad jie svarbiausi, tačiau ko vertas verslas, jei nėra vartotojų? Vartotojai nustato produkcijos vertę rinkoje. Mes nepagrįstai nuvertiname vidaus rinkos svarbą ir iškeliame eksporto rinkų reikšmę. Vidaus rinka ligšiol buvo svarbi kaip pigių darbuotojų šaltinis. Su minimalios algos politika mes skatiname emigraciją. Kaip paaiškinti, kad latviai ir estai sugeba padidinti atlyginimus, mes - ne. Girdžiu politikus aiškinant, kad jei žmonės našiau dirbs, jie daugiau uždirbs. Pramonės sektoriuje tai reiškia, kad blogus įrengimus galima pakeisti geresniais, atleisti dalį darbuotojų, kad likę uždirbtų daugiau, bet ar chirurgas gali atlikti daugiau operacijų, kirpėjas - nukirpti daugiau žmonių, mokytojas - išmokyti daugiau vaikų? Paslaugų sektoriuje, kuris Lietuvoje vyrauja, tai neveikia. Ekonominis efektyvumas ateina iš vadybos ir darbo organizavimo. Ar mūsų verslas prasčiau valdomas, kad nesugeba mokėti daugiau? Atlyginimų klausimas ir emigracijos problema yra labai susiję, nespręsdami pirmosios problemos, nesuvaldysime išsivaikščiojimo.

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas į daugelį minėtų problemų ne kartą buvo atkreipęs dėmesį, siūlė išeitis, tačiau politikai, priimdami sprendimus, ne visada vadovaujasi mokslininkų argumentais. Ar nejaučiate dėl to nusivylimo?

Mokslininkams tenka identifikuoti procesus, problemas, kalbėti apie naujas idėjas, sistemų pertvarką. Kalbėti apie tai pradedame tada, kai senosios sistemos, rodos, dar gerai veikia. Apie kaimo gyvybingumą kalbėjome prieš daugelį metų, kūrėme, rengėme dokumentus... Politinės valios pritrūko sprendimams įgyvendinti. Senoji sistema, pagrįsta vien industrinės ekonomikos principais, daugelio jau netenkina. Daugėja ūkininkų, kurie pritaria smulkiųjų žemdirbių paramos priemonėms, trumposioms grandinėms. Akademinės bendruomenės prigimtis lemia, kad turime išlikti kantrūs, ieškodami naujų sprendimų ir būdų jiems įgyvendinti.

Dažnai girdžiu gamintojus priekaištaujant, kad šalyje nėra žemės ūkio strategijos. Tačiau jie kalba apie tokią strategiją, kuri nurodytų, ką ir kiek gaminti. Tai dvelkia planinės ekonomikos nostalgija. Mokslininkų užduotis - atskleisti problemas, parodyti visus įmanomus sprendimo būdus ir alternatyvas. O ūkininkai ir politikai turi nuspręsti, kokias priemones pasirinkti ir taikyti.