Greitai galvojantis, žaibiškai apsisprendžiantis, daug ir atvirai kalbantis, o dar daugiau darantis – toks yra Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, ūkininkaujantis Vytautas Žmuidzinavičius. Atrodo, kad šio žmogaus pasaulis sukasi didesniu pagreičiu negu aplinkinių – tiek daug jis spėjęs nuveikti, tiek savo svajonių įgyvendinti ir vėl naujų susikurti. „Jei kas filmą susuktų apie mano gyvenimą, tai žmonės šniūrais eitų žiūrėti“, – šypteli garsus šalies žemdirbys.

Vytautas labai gerai įsidėmėjo savo senelio pamokymą: „Vaikeli, niekuomet nedirbk atžagariomis rankomis“. Tie žodžiai giliai įsirėžė į atmintį ir tapo tarsi viso gyvenimo moto. Būdamas reiklus visų pirma sau, jis daug reikalauja ir iš kitų, o lėtapėdžių ir tinginių tiesiog negali pakęsti.

Vytauto energijos galima pavydėti – ji tiesiog liejasi per kraštus. Per darbymetį jis keliasi penktą ryto ir skuba į Šašių kaimą, kur yra ūkio bazė. Smulkiai išaiškina darbuotojams, kokie darbai jų tądien laukia, subraižo schemas, kas kur važiuoja ir nuo kurio lauko galo pradeda kulti ar žemę dirbti. Atrodytų, jau galima atsikvėpti, bet čia prasideda: kažkas sugedo, žarnelė nutrūko, tepalas išbėgo, sėklos pritrūko... Per dieną neretai tenka 3–4 kartus į Kauną sulakstyti, nes šeimininkas atsakingas už visą tiekimą ir sklandų darbų organizavimą.

Už įgimtą darbštumą ir greitą orientaciją gyvenime Vytautas dėkingas geriems genams: jo tėvas buvo visų gerbiamas veterinarijos gydytojas, mama – apylinkėje garsi odontologė. Ir apskritai giminėje buvo gausu medikų: močiutė ir teta – ginekologės, pusbroliai – chirurgai. Visi norėjo, kad Vytautas studijuotų veterinariją, bet jis užsispyrė būti zootechniku, mat ši specialybė jam atrodė esanti arčiau jo vaikystės svajonės – būti kolūkio pirmininku.

„Mačiau, koks kruvinas, sunkus yra veterinaro darbas, nes tėvas tokį dirbo, kratydavosi kiauras dienas su arkliu iš vieno kolūkio į kitą. Visur kartu su tėvu važinėjau, mane nuo mažų dienų daktariuku vadino. O aš spoksodavau į kolūkio pirmininkus – kaip jie gyvena: kaklaraištis parištas, sėdi sau volgoje... Man tai darė įspūdį – nuo vaikystės svajojau būti kolūkio pirmininku“, – pasakoja Vytautas. Beje, ne taip ilgai reikėjo laukti, kol ši svajonė išsipildė – vadovaudamas Batniavos ūkiui, Vytautas visą dešimtmetį išlaikė jauniausio Kauno rajono ūkio vadovo statusą.

Pinigų pilnomis kišenėmis vaikščiojo nuo paauglystės

Baigiant mokyklą, auklėtoja jam charakteristikoje įrašė sakinį – „Per daug pasitikintis savo jėgomis“. Tais laikais ši savybė nebuvo priskiriama prie teigiamų... Tačiau jaunuoliui ji labai padėjo. „Penkias klases baigiau – dviratį nusipirkau, po 10 klasių – motociklą „Javą“, o baigęs Veterinarijos akademiją – žigulius Viską pats užsidirbau!“, – didžiuodamasis sako Vytautas.

Nuo vaikystės jis padėdavo tetai šiltnamyje darbuotis, puikiai mokėjo prižiūrėti agurkus ir pomidorus. Paauglys su tėvo arkliu lakstė po babtiškių daržus ir kaupė bulves. Užsidirbdavo gražaus pinigėlio – pilnos kišenės būdavo. Tėvai vaikinuką auklėjo labai griežtai, už blogą pažymį tekdavo galvą plikai nusiskusti, o diržo dar ir vienuoliktoje klasėje gavo. „Dėkingas esu tėvams už tokį auklėjimą, nes iš manęs žmogų padarė, nuo mažų dienų prie darbo lenkdami“, – įsitikinęs Vytautas.

Besimokydamas Veterinarijos akademijoje, per vasaras Vytėnų tarybinio ūkio fermose jis dirbo brigadininku, specialistus atostogų išleisdavo. „Sukdavausi ten kaip reikiant, su motociklu lakstydavau, kad visur spėčiau, per mėnesį 350 rublių uždirbdavau, o per visą vasarą ir tūkstantis susidarydavo“, – net ir studijų laikais neskurdo Vytautas.

Po studijų laukė tarnyba armijoje, pateko į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), o ten kaip tik prireikė agronomo dirbti šiltnamiuose. „Nors ir nebuvau agronomas, bet pasisakiau, kad dirbti šiltnamiuose moku – juk tetai nuolat padėdavau. Pradėjau darbuotis: kadangi mėšlo nebijojau, užraugdavau jo statinėse ir paskui tręšdavau agurkus – tie derėjo kaip išprotėję. Mama visokių sėklų atsiųsdavo iš Babtų instituto mokslininkų, priaugindavau ir svogūnų, ir ridikų. Karininkai gyrė mane už puikų darbą, turėjau daug lengvatų, poilsio dienų, atostogų, net padėką gavau“, – prisimena Vytautas.

Po armijos jaunas vyras grįžo į Vytėnus dirbti vyr. zootechniku, o neilgai trukus buvo paskirtas Batniavos ūkio pirmininku. Svajonė išsipildė! Daug plušėjo ne tik darbe, bet ir po darbo – tokie buvo laikai, kad reikėjo suktis. „Galva juk duota ne tam, kad į užpakalį lapų neprikristų“, – mirkteli Vytautas. Pas tėvus Babtuose pastatė didžiulius šiltnamius, ten užaugintus agurkus raugė ir vežė pardavinėti į Kaliningradą. Per savaitgalį uždirbdavo iki 400 rublių. Paskui lapes augino, jų kailius pardavinėjo. Buvo ir gėlių periodas – tulpes, narcizus augino.

Vadovaudamas Batniavos ūkiui, įdiegė daug naujovių. „Dar gerokai prieš ūkių griūtį buvau Batniavoje paleidęs šeimyninę rangą – visa šalis apie tai skambėjo, pasitarimus organizuodavo“, – prisimena Vytautas. Ūkio specialistams buvo padalyta po 2 ha žemės ir juose visi pasodino kopūstus, kurių daigų užaugino ūkis. Produkciją pavyko realizuoti už labai gerą kainą – čia vėl Vytauto pažintys ir apsukrumas pagelbėjo. „Parvežiau maišą pinigų, pas tėvus namuose pakabinau ant aukšto. Tėvas vis lipdavo ir žiūrėdavo, ar maišas vietoje kabo“, – tokį širdžiai mielą vaizdą iki šiol gerai prisimena Vytautas.

Vėliau už tuos pinigus jis nusipirko viską, ko reikėjo senam traktoriui suremontuoti, mat nusprendė ūkininkauti. Vėl žmones stebino išlipęs iš volgos ir persėdęs į traktorių – pirmininkas mokosi arti! Dideliuose plotuose augino morkas, burokėlius, kopūstus, svogūnus, agurkus. Laimėdavo konkursus tiekti daržoves medicinos įstaigoms, o nestandartinę produkciją veždavo į Zoologijos sodą. „Sukausi kaip bitė! Netgi sėdavau dobilus, paruošdavau šieno ir veždavau pats su traktoriumi ir priekaba į Kauno zoologijos sodą“, – pasakoja ūkininkas.

Ūkį pradėjo plėsti nuo aštuonių hektarų

Būtent už tuos pinigus, kuriuos gavo pardavinėdamas šieną zoologijos sodui, Vytautas nusipirko pirmuosius 8 ha žemės. Dabar nuosavos žemės turi 215 ha, o iš viso dirba 408 ha. Žieminių kviečių augina 145 ha, 100 ha žirnių, 107 ha žieminių rapsų, 55 ha cukrinių runkelių ir 1 ha pievų – specialiai žirgams pasiganyti.

Ūkyje dirba keturi vyrai: vienam vyrui – 100 hektarų. „Viską dirbame didžiuliu tempu, skriste. Jei pavalgyti spėjam – tai jau gerai. Žinoma, kad gerai žmogus dirbtų, reikia gerus atlyginimus mokėti. Žiemą darbuotojų neengiu ir neimituoju darbo per šalčius“, – sako ūkio šeimininkas. Per darbymečius, kad darbai nesitrukdytų, maistas mechanizatoriams atvežamas tiesiai į laukus: 12 val. visi gauna sočius pietus, o 17 val. – pavakarius.

„Bendradarbiauju su docentu Vytautu Liaku ir jo dukra Lina Druliene, kuri dirba agronome konsultante bendrovėje „Agrotikslas“. Įdiegiau visas naujausias technologijas, viską nuo A iki Z darome pagal specialistų rekomendacijas ir dabar pasiekėme tokių derlių, kad nenoriu net garsiai įvardyti, nes kolegos sakys, kad giriuosi“, – šypsosi Vytautas, šiemet javapjūtę užbaigęs rugpjūčio 19 dieną.

Parduodamas derlių, jis nėra susisaistęs su viena kompanija, nebijo paklausinėti, kas geriau moka. Ir jau ne kartą įsitikino, kad neretai, paskyrus vos kelias minutes skambučiams į skirtingas firmas, galima uždirbti solidžias sumas. „Gal ir nepatikėsite, bet man pinigai nebeįdomu. Įdomiau pats darbų procesas: kas vyksta žemėje, kaip augalai auga. Kasmet labai laukiu pavasario, o paskui pradedu laukti rudens. Aš jau pavasarį žinau, kur ką sėsiu rudenį“, – sako žemdirbys. Kasmet realizavus derlių, pirmasis Vytauto darbas – atsiskaityti su žemės savininkais už nuomą; tą jis kaip įmanydamas stengiasi padaryti iki Visų Šventųjų dienos.

Ūkio buhalteriją jau daug metų patikimai tvarko LŽŪKT Kauno biuro ūkio apskaitos konsultantė Daiva Žaliauskienė. „Ji mane supranta iš pusės žodžio, man patinka tai, kad Daiva yra tikra profesionalė ir dirba greitai. O aš savo ruožtu turiu storą knygą, kur viską iki smulkmenų susirašau: ką pirkau, ką dariau. Visada žinau, kiek išleidau kviečiams, o kiek rapsams“, – pasakoja ūkininkas.

Kai yra pasitikėjimas, nereikia blaškytis

Ūkyje yra visa reikalinga technika, tik cukrinių runkelių kasimo paslaugoms samdoma bendrovė „Jargala“. „Tai labai patogu – per dieną jie man nukasa 1 500 tonų runkelių. Kol kiti ūkininkai patys kasa, vargsta, po dirvas klampoja, aš galiu atsikvėpti“, – sprendimu pirkti šią paslaugą visiškai patenkintas Vytautas. Cukrinių runkelių derliai būna gausūs – pernai kasė po 75 tonas/ha, tik, deja, nedžiugina pastaruoju metu sumažėjusi jų supirkimo kaina.

Siekdamas sutaupyti trąšų, Vytautas nutarė pirkti naują pačią moderniausią Väderstad sėjamąją, kuri trąšas įterpia prie pat sėklos. Kad kombainas našiau dirbtų ir kūlimo procesas nesustotų, reikėjo grūdų perpylimo priekabos – ją įsigijo iš kompanijos „Konekesko Lietuva“. Kitų metų derlius bus dorojamas su nauju Claas Lexion 670 kombainu, kuris jau užsakytas ir 2018 m. gegužę bus pristatytas į ūkio kiemą. „Senąjį savo kombainą Claas parduosiu, nes jo liekamoji vertė gera“, – planuoja Vytautas.

Sprendimus, įsigydamas techniką, žemdirbys priima žaibiškai – taip šią vasarą jis nusipirko ir antrąjį Valtra traktorių. Pirmasis Valtra T 191H traktorius dirba ūkyje jau 8 metus ir yra išdirbęs daugiau kaip 6 000 motovalandų, o dabar Vytautas išsirinko galingesnį Valtra T 234 Versu. Jame sumontuotas 6 cilindrų, 7,4 l darbinis tūrio „AGCO Sisu power“ variklis, kurio vardinė galia – 235 AG. Nors, kaip ir visi žemdirbiai, Vytautas turėjo galimybę rinktis traktorių iš daugybės gamintojų, tačiau jokių kitų pasiūlymų jis net nesvarstė, kreipėsi tiesiai į bendrovę „Rovaltra“.

„Paaiškinsiu paprastai: jei jums patiko kostiumėlis iš vienos firmos, tai jūs kitą kartą jau negaištate laiko kelionėms po parduotuves, einate tiesiai ten ir perkate. Taip ir su technika. Man laikas yra pinigai, nenoriu jo gaišti nereikalingiems dalykams. Suomiškas traktorius mano ūkyje aštuonerius metus dirba be priekaištų, prie jo pripratęs ir aš, ir mechanizatorius, tai kam blaškytis?“, – savo pasirinkimą aiškina ūkio šeimininkas.

Kartu Vytautas neslepia, kad sprendimui įtakos turėjo iš dalykiškų į draugiškus seniai peraugę santykiai su bendrovės „Rovaltra“ generaliniu direktoriumi Romualdu Trainaičiu, vienas kito supratimas iš pusės žodžio, lanksčios technikos įsigijimo sąlygos, profesionaliai dirbanti serviso komanda. „Esu senamadiškas klientas: man malonu, kai nuoširdžiai bendraujama, dėmesingai išklausoma, kai bet kada galiu pasiskambinti ir esu garantuotas, kad visi pageidavimai bus išgirsti“, – sako ūkininkas.

Svarbu ir tai, kad gamykla suteikia traktoriui trejų metų arba 3 000 motovalandų (atsižvelgiant į tai, kas įvyks greičiau) garantiją. Garantinį remontą ir technikos priežiūrą, garantiniam laikotarpiui pasibaigus, atlieka oficialūs suomių kompanijos atstovai Lietuvoje – bendrovė „Rovaltra“, turinti penkis serviso centrus: Kaune, Šilutėje, Biržuose, Radviliškyje ir Plungėje.

Šašių kaime – tapybiška sodyba

Vytauto giminės šaknys persipina su garsiojo Lietuvos dailininko Antano Žmuidzinavičiaus šaknimis. Gražiai piešė ir Vytauto tėvas – vienu metu, kai dėstė anatomiją Alantos žemės ūkio mokykloje, jis pats kruopščiai nupiešdavo mokymui skirtus plakatus. Tarsi iš Antano Žmuidzinavičiaus peizažų atrodo nusileidęs ir dabartinis Vytauto ūkio Šašių kaime vaizdas – nuo automagistralės Kaunas–Klaipėda gražiai atsiverianti erdvi sodyba su plačiai tyvuliuojančiu tvenkiniu. Jame žydi lelijos ir plaukioja gulbių pora, šiemet išperėjusi net aštuonis gulbiukus! Vandenyje knibžda žuvys – upėtakiai, amūrai, karpiai. „Neseniai atvežiau ir į vandenį supyliau dvi tonas kviečių – tegul žuvys, gulbės lesa, kiek nori“, – augintiniams dosnus ūkio šeimininkas.

Ant kalvelės karčiais švytuoja gražuoliai žirgai (bičiuliai ūkininkai pas Vytautą atveža juos „pavasaroti“, o rudenį parsigabena į savo tvartus). Visa sodybos teritorija apsodinta pačiais įvairiausiais medžiais ir krūmais, kuriuos šeimininkas kruopščiai atsirinko iš Raudondvario medelyno.

„Senais laikais šioje vietoje buvo dvaras: 120 ha žemės ir dvarininkas agronomas. Senelis man rodė šią vietą ir pasakojo, kokio gražaus būta ūkio. Kaskart, kai nueinu prie senelio kapo, šypsausi sau tyliai: „Pamatytum tu mano ūkelį...“, – džiugesio susikurtu grožiu neslepia Vytautas.

Šypsena nedingsta nuo jo veido ir žvelgiant į penkiametę dukrytę Gintautę, kurios jau brandaus amžiaus susilaukė su žmona Nerita. Vietoje nenustygstanti Gintautė dainuoja chore, šoka sportinius šokius, plaukioja baseine, jodinėja ir apskritai moka pavadovauti visam šeimos gyvenimui. „Geri genai!“ – šypsosi laimingas Vytautas. Ir neiškenčia juokais nepasigyręs tuo, kas ir taip akivaizdu: „Ir ką pasakysi: seniukas dar nesugriuvęs, šalia jauna žmona – chemijos mokslų daktarė, būsima docentė – ir gražuolė dukrytė“.

Ne taip seniai V. Žmuidzinavičius buvo pasinėręs į politinę ir visuomeninę veiklą. Net keturias kadencijas buvo Kauno r. savivaldybės tarybos narys, iš jų dvi kadencijas – dar ir Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, daug metų buvo renkamas Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininku. Kiek reikalų sutvarkyta, kiek renginių aplankyta! Vytautas visada buvo dosnus seniūnijos bendruomenių rėmėjas, visur skubėjo su dovanomis, rėždavo įkvepiančias kalbas, visus apdalydavo nesuvaidintu dėmesiu. Laikui bėgant, atėjo noras gyventi ramiau, tad iš visuomeninės veiklos Vytautas savo noru pasitraukė. Tačiau patikina, kad ir dabar visos savivaldybės durys jam atviros, visur pilna draugų, nes dirbdamas jis mokėjo išlikti diplomatiškas, su niekuo nesipyko.

„Gyvenimas labai įdomus, tik reikia mokėti gyventi. Žinote, kaip mane Babtuose vadina? Ciongu!“ – atsisveikindamas prajuokina Vytautas Žmuidzinavičius. Reikia pripažinti – taikli šio tarsi vėjas per gyvenimą lekiančio žmogaus pravardė.