Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė yra viena stipriausių šalyje, plėtoja modernų pieno ūkį ir taiko pažangias augalininkystės technologijas. Bendrovės pirmininkas Petras Puskunigis, vadovaujantis veiklai jau per 20 metų, kuklinasi, kad jo nuopelnų čia nedaug – sėkmę lemia žmonių darbštumas, specialistų profesionalumas, padalinių vadovų atsakingumas.

Šiemet Griškabūdžio bendrovės minima 25 metų sukaktis – gera proga įvertinti nueitą kelią. P. Puskunigis Griškabūdyje dirba jau beveik 40 metų (mat pradėjo dirbti dar besimokydamas), o bendrovei vadovauja nuo 1996-ųjų, kai iš darbo išėjo buvęs ilgametis Griškabūdžio kolūkio pirmininkas Pranas Augustaitis. Dirbdamas jo pavaduotoju P. Puskunigis matė visą didžiulio (beveik puspenkto tūkstančio hektarų!) kolūkio skilimą į kelis smulkesnius ūkius, kurių vienas ir tapo Griškabūdžio ŽŪB.

Ar nebuvo sunku imtis vadovauti bendrovei permainų laikais? Bendrovės pirmininkas patikina, kad drąsos jam įkvėpė žmonių parodytas pasitikėjimas. „Atstovavimas kolektyvui ir įpareigoja, ir suteikia daug drąsos. Tai mane įkvėpė. Žinoma, pasikeitimų reikėjo. Po truputį išgyvendinome tarybinių laikų palikimą – nesąžiningumą, atmestiną požiūrį į darbą. Supratau, kad su žmonėmis reikia nuolat tartis, kalbėtis – tai labai padeda formuoti kolektyvą. Man pasisekė, nes Griškabūdyje visada buvo stiprių specialistų komanda, o dabar kolektyvas ypač puikus. Sakiau ir sakysiu, kad svarbiausia kiekvienos įmonės dalis yra žmonės“, – patikina P. Puskunigis.

Griškabūdžio ŽŪB dirba 90 darbuotojų. Kolektyvas nuolat atsinaujina, yra daug jaunų žmonių – tai ypač džiugina vadovą. „Pieno ūkyje reikia daug darbuotojų. Žinoma, tiek gal ir nereikėtų, bet gyvename pagal draugiškas tradicijas, tą jau pats pavadinimas – bendrovė – parodo“, – šypteli P. Puskunigis. Maždaug 40 proc. darbuotojų yra vietiniai žmonės, o kiti važinėja iš aplinkinių gyvenviečių ar Šakių miesto.

Dabar bendrovė dirba 1 700 ha žemės, iš kurių 1 000 ha skirta grūdiniams augalams, 260 ha kukurūzams, o 500 ha užima žalienos. Augalininkystės sektorius sugeneruoja maždaug penktadalį ūkio pajamų, o pagrindiniai pinigai uždirbami iš gyvulininkystės. „Laikome 700 melžiamų karvių, iš viso 1 500 sąlyginių galvijų. Mūsų gyvulininkystės padalinio našumas yra tikrai geras, kasdien parduodame 25 tonas pieno. Vidutinis metinis primilžis – beveik 10 tonų pieno iš karvės, tuo tikrai galime didžiuotis“, – pabrėžia P. Puskunigis ir čia pat priduria, kad yra ir dar našiau dirbančių, dar daugiau inovacijų įdiegusių bendrovių.

Gyvulininkystės sektorius nusipelno prioritetinės vietos

Patyręs vadovas įsitikinęs, kad gyvulininkystė verta prioritetinio sektoriaus statuso, o štai didžiuotis kasmet augančiomis grūdų eksporto apimtimis nederėtų. „Visi juokiasi iš tų, kurie išveža žaliavas. Bet ir mes juk panašiai – didžiuojamės milžinišku grūdų eksportu. Iš kur gali šalis turtingai gyventi, jei ji negamina produktų, o parduoda žaliavą? Jei grūdus perleidi per karvę ar per kiaulę, tas pats žemės hektaras duoda nuo 4 iki 7 kartų daugiau pajamų. Žinoma, jei pasiliktume tik augalininkystės dalį, 1 700 ha prižiūrėti užtektų kokių 12 žmonių, ir gyventume sau pusę metų dirbdami, o pusę – bimbinėdami. Bet mes tikime pieno ūkio ateitimi ir manome, kad jei jau įbridome į šią pelkę, tai reikia bristi toliau“, – šypsosi bendrovės vadovas.

Juolab kad dabar vis garsiau kalbama, jog pasauliui reikalingas pienas, kad jo poreikis auga ir augs. Pasak P. Puskunigio, visi mato, kiek investuoja į gamybą pieno perdirbimo įmonės – vadinasi, perdirbėjai mato savo verslo perspektyvą. „Vien Lenkijoje kiek atsidarė hiperdidelių ir labai modernių pieno perdirbimo įmonių“, – atkreipia dėmesį bedrovės vadovas ir čia pat priduria, kad lenkams pieno Griškabūdžio ŽŪB niekada nepardavinėjo, nors pasiūlymų sulaukia nuolat.

P. Puskunigis prisimena, kad Pasauliniame pienininkystės kongrese pranešėjai aiškiai konstatavo, kad gaudami 30 euro centų už litrą pieno ir vokiečiai, ir olandai bankrutuoja. „Jei mes gauname 32 euro centus, laikome, kad tai jau kainos viršūnė. O iš tiesų tai labai arti, vos keli centukai, iki tos ribos, kai krenta europiečiai. Labai nesunku palyginti ir suprasti, ar lengvai gyvena mūsų šalies pieno ūkiai“, – sako P. Puskunigis. Griškabūčio ŽŪB pieną parduoda bendrovei „Žemaitijos pienas“, šiuo metu kaina yra 350 eurų už toną.

Gyvulininkystės dalis sudaryta iš dviejų kompleksų – senojo, kuriame karvės, pasak pirmininko, laikomos „Chruščiovo metodu“, ir naujojo, pradėto eksploatuoti prieš 11 metų, kur buvo įdiegtos visos naujausios to meto technologijos. Rengiant komplekso projektą, planuota, kad metinis primilžis iš karvės bus 9 000 l. Toks rezultatas pasiektas labai greitai – per trejus metus, o dabar jau gerokai viršytas.

„Tas naujasis kompleksas veikia puikiai, nieko geriau negalima norėti. Akivaizdžiai įsitikinome, kiek daug produktyvumą lemia laikymo technologijos ir pašarų kokybė. Ne veltui sakoma, kad karvės pienas – po snukiu“, – sako bendrovės vadovas. Produktyvumui teigiamos įtakos turi ir fermose skambanti muzika. Karvės klausosi specialios, mokslininkų atrinktos muzikos – J. S. Bacho, V. A. Mocarto ir kitų klasikų kūrinių. Būta atvejų, kai darbuotojai paeksperimentuoja ir paleidžia kitokią muziką – ir, žiūrėk, kitą dieną primelžiama kokiais 400 l pieno mažiau! Fermose negalima trikdyti gyvulių ramybės, rėkauti, triukšmauti – net tokios, atrodytų, smulkmenos turi neigiamos įtakos pieno kiekiui.

Bandos laktacijos vidurkis yra 2,7. Neišmanančiam žmogui tai gali pasirodyti mažai. Tačiau palyginkime – JAV vidutinis laktacijos skaičius yra tik 1,3. Fermos vadovė vyr. zootechnikė Rita Vaivadienė pabrėžia, kad banda atnaujinama savomis telyčaitėmis. Kai prireikia daugiau prieauglio bandai plėsti, karvės sėklinamos su seksuota sperma (tuomet 95–98 proc. naujagimių būna telyčaitės).

„Gerą karvių produktyvumą lemia labai daug sudedamųjų dalių. Skaičiuojama, kad maždaug 30 proc. lemia pašarai, 30 proc. – genetika ir gyvulių sveikatingumas ir 30 proc. – vadyba“, – sako R. Vaivadienė.

Beje, Rita pagal specialybę yra agronomė, tačiau puikiausiai tvarkosi pieno ūkyje. „Viskas priklauso ne tiek nuo specialybės, kiek nuo žmogaus, nuo jo požiūrio į darbą ir sąžiningumo. Gyvenimas griauna mitus. Tarkime, man veterinarai sakė, kad iš Lietuvos juodmargių karvių neįmanoma išspausti daugiau kaip 5 000 l pieno per metus. Taip pat gąsdino, kad teks susitaikyti su dideliu somatinių ląstelių kiekiu piene. Šiandien mūsų pienas yra aukščiausios kategorijos, jame tik pusė leistinų somatinių ląstelių ir bakterijų normos, gauname priemoką už kokybę ir melžiame apie 10 tonų iš karvės“, – pasiekimais džiaugiasi bendrovės pirmininkas.

Didžiausias jo rūpestis dabar – kuo greičiau pradėti statyti naują karvidžių kompleksą. Įgyvendinus ambicingą projektą, kurio vertė per 4 mln. eurų, melžiamų karvių skaičius padidėtų kone dvigubai – iki 1 300. Deja, darbai įstrigo taip ir nepajudėję, nes viešuosius pirkimus laimėjęs rangovas buvo apskųstas, įsisuko aiškinimosi karuselė ir iki šiol tūpčiojama vietoje...

Diegia tiksliosios žemdirbystės technologijas

Augalininkystės dalis bendrovėje tvarkoma labai šiuolaikiškai, dirbama modernia, našia įvairių gamintojų technika. „Daug keliavau po pasaulį, kryptingai į technikos gamyklas. Tai davė bendrą supratimą apie skirtingus gamintojus. Iki tam tikros galios ir iki tam tikros specializacijos visi traktoriai yra labai panašūs. Nesame prisirišę prie vienos firmos, nes tai brangiai kainuoja“, – atvirai sako P. Puskunigis. Dirbama John Deere, Valtra, Massey Ferguson, Claas traktoriais, žemės dirbimo padargai – Kuhn, Köcherling, Laumetris, Horsch, Kverneland, Väderstad gamintojų. Derlius dorojamas dviem John Deere ir vienu Claas Lexion kombainais. Naudojamas savaeigis purkštuvas Challenger RoGator.

Bendrovė turi ir visą pašarų ruošimo techniką, savaeigius pašarų smulkintuvus John Deere ir Claas Jaguar, galingą savaeigį Kuhn pašarų dalytuvą, net 32 m³ talpos Joskin mėšlo cisterną – tokią galingą cisterną griškabūdiečiai įsigijo pirmieji Rytų Europoje! Naujausias bendrovės pirkinys – itališkas galingas teleskopinis krautuvas Merlo Turbofarmer.

Apskritai technikai P. Puskunigis jaučia silpnybę nuo jaunų dienų. Jis Kauno politechnikume baigė automobilių remontą ir eksploataciją. Studijų metais daug sportavo – užsiėmė automobilių autokrosu. Atitarnavęs kariuomenėje ir pradėjęs dirbti Griškabūdyje, kartu neakivaizdžiai studijuodamas inžineriją tuometėje Žemės ūkio akademijoje, sporto nemetė: vietoje buvo sukurta gera sporto bazė, o ir finansiškai apsimokėjo – Lietuvos rinktinės nario atlyginimas buvo gerokai didesnis už kolūkio inžinieriaus.

„Tačiau netrukus apsižiūrėjau, kad mano klasės draugai jau ir namus pasistatė, ir šeimas sukūrė, o aš tik važinėju ir važinėju. Susituokiau, atsirado vaikai, ir sportas nutolo“, – prisimena Petras. Jo sūnūs Mantas ir Tomas taip pat eina tėvo keliu – baigė inžinerijos mokslus Aleksandro Stulginskio universitete, abu stažavosi užsienyje – Vokietijoje ir Švedijoje. Mantas bendrovėje dirba vyriausiuoju technikos inžinieriumi, o jaunėlis Tomas yra paniręs į tiksliosios žemdirbystės technologijas.

Jau kelerius metus daromi žemės tyrimai (tiriamas kalis, fosforas, azotas ir pH) ir pagal jų rezultatus labai tiksliai subalansuojamas tręšimas. Tręšiama vienanarėmis trąšomis tiksliai pagal sudarytą žemėlapį. „Dirbant pagal šią programą, augalai aprūpinami visomis reikalingomis maisto medžiagomis ir kartu suvienodinamas dirvožemis. Programa sudaroma ketveriems metams. Toliau vėl bus galima kažkiek laiko dirbti su kompleksinėmis trąšomis, tik reikės pasirinkti patį tinkamiausią NPK santykį, o po šio etapo vėl grįšime prie vienanarių trąšų. Žodžiu, reikia matyti ilgalaikę perspektyvą“, – paaiškina Tomas Puskunigis.

„Kad ir esu technikos žmogus, bet niekada netikėjau, kad atsiras toks išmanusis tręštuvas, kuris žiupsnį salietros numes būtent į tą kvadratą, kur reikia“, – nuostabos sūnaus įvaldytomis technologijomis neslepia P. Puskunigis. Tikslioji žemdirbystė visuose bendrovės laukuose taikoma jau ketveri metai, įsigyta visa reikalinga technika. Pavyzdžiui, japoniškas jutiklis nuo traktoriaus kabinos skenuoja jau sudygusius kviečius ar rapsus ir pagal jų sudėtį reguliuoja tręšimo normą. Tiksliai subalansuotos azoto trąšos padeda išvengti ir ligų, ir pasėlių išgulimo.

Bendrovėje buvo išbandyta neariamoji žemdirbystė, tačiau be arimo neapsieinama. Minimalusis žemės dirbimas liko nebent po rapsų, nes jie nukuliami anksti. „Kodėl reikia arti žemę? Mūsų dirvos nėra sausos, greičiau – užmirkstančios. Jei žemės neari, o tik dirbi paviršių, jį labai sumini ir atsiranda vadinamasis padas. Tada neįmanoma anksti pavasarį įeiti į dirvą, viršuje kaupiasi drėgmė“, – paaiškina bendrovės vyr. agronomas Viktoras Šnipas.

Arti reikia ir dėl to, kad į laukus išvežama labai daug skysto mėšlo, kurį būtina įterpti giliau. Mėšlo talpyklose nuolat naudojami probiotikai, kad amoniaką skaidytų į amonį, taigi, mėšlas jau būna labiau prieinamos augalams formos. V. Šnipas atkreipė dėmesį, kad stovėdamas skystas mėšlas susisluoksniuoja į kalį (apačioje), fosforą ir azotą (viršuje). „Jei nemaišysi, tai į vieną dirvą bus išvežtas kalis, į kitą – fosforas, o į trečią – azotas. Todėl būtina prieš išvežant mėšlą iš rezervuarų jį gerai išmaišyti“, – paaiškina agronomas.

Laukai apžiūrimi bepiločiais orlaiviais (vienas jų su azoto jutikliu), todėl turimas labai tikslus vaizdas: kur augalai išmirkę, kur išretėję. „Juk žmogus paprastai atsistoja prie lauko krašto, pasižiūri – viskas gražu. Tačiau jei lauko ilgis per kilometrą, tai ten visko gali būti“, – iš patirties žino V. Šnipas. Iš viso bendrovė deklaruoja 120 laukų.

Pernai augalininkystei buvo vieni prasčiausių metų. „Atidavėme visko kaip 8 tonom, o kūlėme tik šiek tiek per 5 t/ ha“, – prisimena agronomas. Situaciją dar labiau apsunkino bloga realizacija. „Čia kaip nesėkmingoje loterijoje: pačiu blogiausiu momentu nusiperki azoto trąšas, pačiu nepalankiausiu metu parduodi grūdus. Pernai metai buvo išskirtiniai tokiais nelemtais sutapimais, tiesiog juodas metas augalininkystei“, – nė prisiminti nenori bendrovės pirmininkas.

„Neauginame tų veislių, kurios palankiais metais duoda labai gausų derlių, o nepalankiais gali ir nieko neduoti. Mums reikia ne vien tik grūdų, bet ir šiaudų. Todėl renkamės vidutinio derlingumo, patikrintas veisles: Ada, Skagen, Aron, Patras. Paprastai vidutinis žieminių kviečių derlius būna 7–8 t/ha“, – paaiškina V. Šnipas. Pagrindinis grūdų supirkėjas – „Baltic Agro“, dirbama ir su „Scandagra“, „Kauno grūdais“, „Žvalguva“, kitais grūdų supirkėjais.

Skaudina požiūris į žemės ūkį

P. Puskunigis prasitaria, kad jį skaudina kai kurių valdžios atstovų požiūris į žemės ūkį kaip į menkesnę, dėmesio nevertą sritį, net tam tikrus išlaikytinius, piktnaudžiaujančius paramomis ir vengiančius mokėti mokesčius. Kai taip menkinama ši ūkio šaka, jauniems žmonėms atrodo, kad dirbti žemės ūkyje yra ne prestižas. Kaip priešingą pavyzdį P. Puskunigis pateikia Airijos prezidentą Michaelą D. Higginsą, kuris akivaizdžiai didžiuojasi savo šalies žemdirbiais ir apie žemės ūkį gali kalbėti nesustodamas.

„Lietuva tokia maža, galima sakyti, visa tauta esame nuo žagrės, tad dergti ant savęs kažkaip keistai atrodo. Galiu užtikrinti, kad mokame visus mokesčius, nors mus bandė apšmeižti ir apjuodinti. Bendrovėms mokesčių našta apskritai yra nesulyginamai sunkesnė negu kitiems žemės ūkio sektoriaus dalyviams, bet mes ją kantriai ir atsakingai nešame“, – sako P. Puskunigis, kuris jau metus laiko yra išrinktas Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentu, tad dabar jaučia atsakomybę už visų šalies žemės ūkio bendrovių įvaizdį.

Apie visas problemas P. Puskunigis linkęs kalbėtis atvirai – jo nuostata yra tokia, kad geriau aiškiai įvardyti bėdą, o ne turėti paslėptų minčių. „Idealu būna tik laboratorinėmis sąlygomis, o ne gyvenime“, – tarsteli patyręs vadovas. Čia pat jis pademonstruoja puikų humoro jausmą, papasakodamas anekdotą, kaip vokiečių ūkininkų vaikai mokomi ūkininkauti: pirmus metus važiuoja į traktorių gamyklą ir studijuoja techniką, antrus metus – į „Mercedes Benz“ gamyklą, mat po pirmųjų ūkininkavimo metų jau gali sėsti į mersedesą, o trečius – prie Raudų sienos Jeruzalėje, kad išmoktų raudoti ir dejuoti. „Matyt, visų šalių žemdirbius vienija tam tikri stereotipai“, – savikritiškai šypteli P. Puskunigis.

Kaip Griškabūdžio bendrovės veiklą jos vadovas įsivaizduoja po penkerių ar dešimties metų? „Nemanau, kad keisime kryptį. Gero pieno ir gerų grūdų reikės visiems ir visada. Ir visada bus lietuvių, kurie norės dirbti ir gyventi savo šalyje. Labai noriu, kad kaime būtų civilizuotų, modernių darbo vietų ir kad Lietuva neišsivaikščiotų“, – baigia pokalbį Griškabūdžio ŽŪB pirmininkas Petras Puskunigis.