Pastaraisiais metais avižos įgauna vis didesnę reikšmę, nes jų grūdai vis plačiau naudojami ir maistui Lietuvoje, ir eksportui į ES bei kitas pasaulio šalis. Avižomis 2015 m. mūsų šalyje buvo apsėta 64,8 tūkst. ha, o pernai – daugiau negu 70,3 tūkstančių hektarų.

Avižas pagal grūdo sandarą iš dalies galima skirstyti į lukštagrūdes – sėjamąsias avižas (Avena sativa L.) ir belukštes – plikąsias (Avena nuda L.). Sėjamųjų avižų plėvelės pavidalo žiedažvyniai tvirtai suaugę su grūdais, nuimant derlių jie neatsiskiria ir derliaus struktūroje sudaro 20–25 ir daugiau procentų. Plikųjų avižų žiedažvynis glaudžiai neprisitvirtinęs prie grūdo, kaip sėjamųjų avižų, ir grūdas per derliaus nuėmimą laisvai iš jo išsineria, todėl grūdų masėje lieka tik jų pėdsakai.

Kas lemia avižų populiarėjimą?

Avižų grūduose yra daug specifinės sudėties baltymų ir daugelyje veislių daugiau, negu kitų miglinių javų grūduose, riebalų. Todėl jos labai tinka žmonių mitybai ir daugelio gyvulių (mažiau tinka kiaulių) pašarams. Daugelis mitybos tyrėjų teigia, kad avižos turi daug maistinių skaidulų, todėl gerina virškinimą ir skatina peristaltiką, mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir yra tinkamesnis maistas žmonėms, sergantiems diabetu ar alergiškiems gliutenui, kurio gausu įprastai maistui naudojamų kviečių ar rugių grūduose.

Baltymų kiekis sėjamųjų avižų grūduose siekia 11–13 proc., nors kai kurių veislių – net iki 18 procentų. Be baltymų, avižų grūdai turtingi vitaminų, mineralinių medžiagų, kurios turi antioksidacinių savybių. Avižų grūduose riebalai sudaro 4,5–6,5 proc., kai kurių veislių – net 7 procentus. Augalinės kilmės riebalai ypač vertinami dietinėje mityboje, todėl avižų suvartojimas kaskart didėja. Kitų javų grūduose riebalų yra daug mažiau: miežių – 4–5 proc., kviečių – 3–4 procentai. Didesnis augalinių riebalų kiekis grūduose yra teigiama maistinė ir pašarinė savybė, tačiau ji sunkina sandėliavimą, ypač plikųjų avižų.

Kaip išsaugoti grūdų kokybę sandėliuose

Vienas iš plikųjų avižų privalumų – grūdų derliaus masėje nėra įprastų sėjamosioms avižoms lukštų, tai sumažina derliaus tūrį sandėliuojant ir palengvina perdirbimą. Tačiau plikosios avižos jautresnės sandėliavimo sąlygoms. Žinome, kokią svarbią reikšmę turi visų grūdų sandėliuojamos masės aeracija. Lukštinių sėjamųjų avižų sandėliuojamų grūdų tarpusavio sąlytis grubesnis, todėl natūralios jų masės aeracinės sąlygos geresnės negu belukščių plikųjų avižų, kurių grūdų tarpusavio santykis glaudesnis.

Sandėlyje laikomų grūdų masėje vyksta savaiminis grūdų ir joje esančių mikroorganizmų kvėpavimas. Juo aeracija blogesnė, tuo greičiau kaupiasi drėgmė ir greičiau prasideda savaiminis kaitimas, o kartu susidaro sąlygos toksinams kauptis ir produkcijai gesti. Ilgesnį laiką sandėliuojant plikąsias avižas, dėl glaudaus grūdų tarpusavio sąlyčio ir prastesnės aeracijos jos greičiau kaista ir apkarsta negu sėjamosios avižos. Beje, šie procesai priklauso nuo sandėliuojamų grūdų riebalingumo, drėgmės ir temperatūros.

Optimalios sąlygos sandėliuojamiems grūdams užtikrinamos, jei jų drėgmė siekia 14–14,5 proc., o temperatūra žemesnė negu 20 ^oC, nes tokiomis sąlygomis kvėpavimas yra minimalus. Didėjant drėgmei, kvėpavimas intensyvėja ir sandėliavimo kokybė blogėja. Dėl specifinės avižų grūdų sudėties juos apsaugoti nuo graužikų sunkiausia, nes šie avižas mėgsta labiausiai.

Veislių pasirinkimas nemenkas

Sėjamųjų avižų selekcija Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vykdoma jau labai seniai. Per pastarąjį dešimtmetį įvairių šalių selekcininkai sukūrė vis derlingesnių veislių avižų, kurios optimaliomis ūkininkavimo sąlygomis užaugina 6–8 t/ha grūdų derlius. Lietuvoje naujų veislių sukuriama mažai, nes sukurti naują veislę užtrunka daugiau negu dešimt metų.

Šiuo metu avižų veislių pasirinkimas palyginti didelis. Kasmet į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašomos vis derlingesnės ir geresnių savybių turinčios sėjamųjų avižų veislės. Šiais metais į šį sąrašą įtraukta 15 sėjamųjų avižų veislių, sukurtų įvairiose šalyse. Net trys iš jų yra stambiagrūdės (1 000 grūdų masė – 38– 39 g): vokiškos Delfin ir Rudy bei švediška Avanti veislės, įrašytos 2017 metais.

Naujųjų avižų veislių grūdų derlius kai kuriuose Valstybinės augalininkystės tarnybos Augalų veislių tyrimų skyriuose siekė 7,5–10,5 t/ha. Jos neaukštos, grūduose baltymų kiekis siekia 12,3–12,5, riebalų – 3,5–4,9 procento. Šiame sąraše yra tik viena lietuviška veislė – Viva DS, kuri įregistruota 2015 metais, išbraukus ilgoką laikotarpį šiame sąraše buvusią Migla DS.

Vienintelė Nacionaliniame augalų veislių sąraše nuo 2010 metų registruota plikųjų avižų veislė yra lietuviška Mina DS, sukurta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute. Nurodoma, kad šios veislės grūduose palankiomis auginimo sąlygomis gali būti daugiau negu 7 proc. riebalų ir 15,0 proc. baltymų.

Avižų auginimo technologija

Sėjamųjų avižų auginimo technologija paprastesnė negu kitų miglinių javų, joms tokiam pat derliui užauginti reikia mažiau trąšų ir augalų apsaugos produktų. Avižų šaknų sistema stipri, geriau išvystyta negu kitų javų, jos geriau pasisavina dirvoje esančias maisto medžiagas, todėl dažnai sėjomainos rotacijoje eina kaip paskutinis narys – kai dirvožemio našumas išnaudotas kitų augalų.

Avižos – drėgmę mėgstantys augalai, jos pakenčia šalnas, todėl gali būti sėjamos anksčiausiai pavasarį, palyginti su kitais javais. Jos greitai auga ir vystosi, todėl gerai stelbia piktžoles. Avižų sėkloms sudygti ir augti reikia daug drėgmės, todėl joms parenkamos drėgnesnės dirvos. Svarbu avižas pasėti kokybiškai: sėklas įterpti kuo vienodesniu 3–4 cm gyliu, kad jų neliktų dirvos paviršiuje, nes varniniai paukščiai pirmiausia iš pasėlių išlesa būtent avižas.

Avižoms tinka prastesnės lengvo priemolio ar net priesmėlio dirvos. Derlinguose dirvožemiuose reikia rinktis žemesnes, atsparesnes išgulimui veisles, nes, esant lietingesniam periodui, jos linkusios pagulti net ekologinėse sėjomainose, kur nenaudojamos mineralinės trąšos. Dar gerai, kad pagulęs avižų pasėlis neatneša tiek nuostolių, kaip miežių, kurių varpos susminga į dirvą; avižų stiebui pagulus, šluotelės lieka pakilusios į viršų.

Belukščių plikųjų avižų auginimo agrotechnika panaši kaip ir sėjamųjų avižų. Žemę joms reikia paruošti kuo anksčiau, vos dirvai pasiekus fizinę brandą, tačiau jų sėkloms išbrinkti reikia mažiau drėgmės negu sėjamųjų avižų. Mažo našumo dirvose pavasarį prieš avižų sėją verta išberti nedideles ar optimalias NPK 60 kg/ha normas. Našiuose dirvožemiuose jas labiau verta auginti ekologiniuose ūkiuose, nes čia jos ir be mineralinių trąšų subrandina 4,5–5 t/ha derlių.

Sėjama 4–5 mln. daigių sėklų viename hektare, t. y. sėklos norma, nelygu sėklų stambumas ir ūkinė vertė, turėtų būti 150–180 kg/ha. Po sėjos, siekiant sudaryti kapiliarinį drėgmės režimą dirvoje, pasėlį būtina privoluoti, nes grūdams, ypač lukštagrūdžių avižų, išbrinkti reikia daug drėgmės.

Intensyvios gamybos ūkiuose reikėtų naudoti tik avižoms skirtus herbicidus, nes jos kiek jautresnės už miežius. LAMMC Joniškėlio bandymų stotyje atlikti tyrimai parodė, kad jautresnės ligoms yra plikosios avižos, o tirtoji veislė Mina DS pasirodė esanti nepakankamai atspari dulkančiosioms kūlėms.

Derliaus nuėmimas, džiovinimas ir laikymas

Plikųjų avižų derliaus lukštingumas būna menkas ir kinta priklausomai nuo subrendimo vienodumo, drėgmės sąlygų ir genetinių savybių – nuo 2 iki 5 procentų. Beje, remiantis daugiamete patirtimi, rekomenduotina, kad plikosios avižos prieš derliaus nuėmimą turėtų būti visiškai pasiekusios kietąją brandą, sausos, nes, kuliant ne visai subrendusias ar drėgnesnes, didesnis kiekis (net iki 7 proc.) grūdų lieka neišlukštentų, o tai blogina jų kokybę ir komercinę vertę.

Lietuvoje nukultų grūdų drėgnumas dažniausiai viršija bazinį 14,5 proc. drėgnumą. Dažnai siekia daugiau negu 16– 20 proc., o nepalankiais, lietingais metais drėgnumas būna dar keliais procentais didesnis. Todėl daugumą nuimtų grūdų tenka tuoj pat valyti ir džiovinti. Dažnai nuimtų grūdų masės drėgnumą didina piktžolės ir kitos priemaišos, todėl, tinkamai išvalius, drėgnumas ir nedžiovinus keliais procentais sumažėja, aeracija padidėja ir pagerėja sandėliavimo sąlygos.

Geriausia avižų grūdus laikyti bokštuose su galimybe ventiliuoti. Džiovinant džiovyklose, labai svarbu drėgmę mažinti laipsniškai. Vienu kartu drėgnį galima sumažinti iki 6 proc., sėklinių – iki 5 procentų. Džiovinamų sėklinių grūdų temperatūra neturi viršyti 35–40 ^oC, nes didesnė temperatūra gali pakenkti sėklų daigumui. Laikant drėgnus ir ypač nevalytus grūdus šiltai, labai greitai intensyvėja kvėpavimas, prasideda savaiminis kaitimas, menkėja avižų sėklinė ir maistinė vertė, suaktyvėja patogeninių mikroorganizmų veikla.

Ražienų skutimo įtaka piktžolėtumui

Kadangi avižos mėgsta drėgną dirvą ir, siekiant išnaudoti pavasarį susikaupusią drėgmę, paprastai sėjamos anksčiausiai, dažnai pritrūksta laiko tinkamai įdirbti žemę. Ypač ekologiniuose ūkiuose patartina rinktis klasikinį dviejų etapų priešsėjinį žemės dirbimą: ankstyvą akėjimą ir kultivavimą piktžolėms pradėjus dygti.

Kaip jau minėta, dažniausiai nėra laiko sunaikinti piktžoles, todėl svarbu parinkti kuo švaresnę dirvą. Avižos sėjamos dažniausiai po javų grandies, todėl svarbi piktžolėtumo mažinimo priemonė yra ražienų skutimas. Tada sunaikinamos nesubrandinusios sėklų ražieninės piktžolės ir išprovokuojamas kitų atžėlimas bei naujų piktžolių sudygimas.

Kuo naudingas pasėlių akėjimas

Pasėlių piktžolėtumą galima stabdyti įvedus tinkamą augalų kaitą. Žinant, kad vienų rūšių piktžolės plinta žieminių augalų pasėliuose, kitų – vasariniuose, naudinga kaitalioti žieminius su vasariniais. Tačiau vien augalų kaita piktžolėtumo problemos išspręsti nepavyks, kadangi kai kurios piktžolės (kibieji lipikai, daržinės žliūgės, raudonžiedės notrelės, bekvapiai šunramuniai ir kitos) plinta vasarinių ir žieminių javų pasėliuose.

Kita svarbi piktžolių kontrolės tausojančiose agrosistemose agropriemonė – pasėlių akėjimas. Senosiose Europos šalyse, kur gilios ekologinio ūkininkavimo tradicijos (Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje), piktžolių kontrolė sėkmingai atliekama spyruoklinėmis akėčiomis, kurios pritaikytos dirbti siauraeilės sėjos pasėliuose.

Lietuvoje išsamių tyrimų, kaip mechaniškai akėjant sunaikinti piktžoles, nėra daug. Kai kurie ūkiai, naudojantys specialiąsias pasėlių akėčias, nepakan-kamai tiksliai pasirenka akėjimo laiką, intensyvumą, todėl pažeidžia augalus ir gerokai sumažina derlių.

Kartais nežymus augalų pažeidimas paskatina krūmijimąsi ir ūglių skaičius padidėja. Akėjant pasėlius, reikia kruopštumo ir dėmesingumo: svarbu tiksliai parinkti tinkamą dirvos drėgmę bei augalų augimo tarpsnį ir darbuotojui būti itin akylam.

***

Plikųjų avižų derlius kiek mažesnis negu lukštingųjų. Iš dalies todėl, kad kuliant jų lukštas lengvai atsiskiria nuo grūdo ir lieka gryni grūdai, o sėjamųjų avižų derliuje lukštai sudaro 22–25 procentus. Todėl galima teigti, kad abiejų rūšių avižų derliai beveik vienodi. Plikosios avižos tampa labai svarbios populiarėjant viso grūdo maisto produktams, kadangi jas perdirbant nereikia atskirti lukštų, o tai apčiuopiamai sumažina sąnaudas.

***

AVIŽŲ VEISLĖS

• Plikosios avižos (Avena nuda L.)

Mina DS – sukurta Lietuvoje

Sėjamosios avižos (Avena sativa L.)

• Apollon – sukurta Vokietijoje
• Bison – sukurta Vokietijoje
• Circle – sukurta Švedijoje
• Gabby – sukurta Suomijoje
• Harmony – sukurta Vokietijoje
• KWS Contender – sukurta Vokietijoje
• Poseidon – sukurta Vokietijoje
• Scorpion – sukurta Vokietijoje
• Symphony – sukurta Vokietijoje
• Typhon – sukurta Vokietijoje
• Viva DS – sukurta Lietuvoje
• Viviana – sukurta Suomijoje
• Avanti – sukurta Švedijoje
• Delfin – sukurta Vokietijoje
• Rudy – sukurta Vokietijoje

***

Reguliuojamas purenimo intensyvumas ir purenimo gylis, keičiant akėtvirbalių atakos kampą, leidžia šiomis akėčiomis sunaikinti piktžoles ir stipriai nepažeisti kultūrinių augalų. Beje, augalų atsparumą akėjimui lemia augalo lapų augimo kampas: juo vertikaliau stiebo atžvilgiu išsidėstę lapai, tuo mažiau jie pažeidžiami akėjant.