Ūkininkai ir veterinarijos gydytojai dažnai pastebi, kad produktyvios melžiamos karvės yra kur kas jautresnės įvairioms ligoms. Daugelis gyvulių augintojų labai išgyvena, kai jų augintiniai serga, ir nuolat nerimauja, ką daro ne taip.

Produktyvias karves daug dažniau ir aštriau kamuoja medžiagų apykaitos ligos: ketozė, kepenų riebalinė degeneracija, sunkesnė parezė po veršiavimosi, gulinčios karvės sindromas („kaulų suminkštėjimas“) ir kitos. Šios ligos sumažina karvių atsparumą infekcinėms ligoms: mastitui, gimdos, sąnarių uždegimui ir net sepsiui. Ūkininkai nuolat skundžiasi, kad darosi vis sunkiau apvaisinti daug pieno duodančią karvę. Taip pat daug problemų sukelia karščiai, vėjuotos dienos ir kitos gyvuliams ne tokios įprastos klimato sąlygos.

Melžiamos karvės – lyg maratono bėgikai

Labai svarbu tinkamai įsirengti naują tvartą, nusipirkti tinkamą įrangą, nes kitaip investicijos į pieno ūkį sunkiai atsipirks. Per pastaruosius 20 metų Lietuvoje pastatyta nemažai tvartų, tačiau ūkių savininkai dažnai pripažįsta, kad ne viskas padaryta taip, kaip žadėjo projektuotojai ir įrangos pardavėjai. Blogiausia, pastebi nemažai ūkininkų, kad, perėjus nuo rišamojo prie palaido laikymo, iššūkių nesumažėjo tiek, kaip žadėta ir tikėtasi. Galima svarstyti, kiek projektuotojų ar įrangos pardavėjų yra kada nors auginę gyvulius patys, ar jie pakankamai pasirengę techniškai, bet faktas, kad ūkininkams tenka mokytis iš savo paties brangiai kainavusių klaidų.

Mokslininkai vis dažniau šiuolaikines melžiamas karves lygina su maratono bėgikais. Šiuo metu iš vieno gyvulio per dieną galima gauti tiek pat pieno, kiek iš keturių karvių prieš 30 metų. Todėl šiuolaikinės piendavės virškinamasis traktas, širdis ir kepenys yra ypač apkrautos. Anksčiau bandos sveikatą ir produktyvumą ypač lėmė pašaro kokybė ir maistingumas. Šiuo metu gyvybiškai svarbi tapo ir melžiamų, ir užtrūkusių karvių gerovė.

Didžiausios klaidos, dėl kurių ūkiai netenka daug pačių brangiausių bandos gyvulių (šviežiapienių karvių)

- Per didelė gyvulių koncentracija viename garde užtrūkimo laikotarpiu (tiesiog projektuojant tvarte numatyta per mažai vietos tokiems gyvuliams). Vienai užtrūkusiai karvei turi būti skirta apie 10 m². Karvė labai gerai jaučiasi ant gilaus, švaraus kraiko.

- Netinkamai įrengtos arba visai neįrengtos vėdinimo ir vėsinimo sistemos. Ventiliatoriai įrengti per retai (0,9 m skersmens ventiliatoriai turi būti įrengti kas 6 m, 1,2 m skersmens – kas 12 m). Blogai ventiliuojamuose ir vėdinamuose tvartuose karvės perkaista, lekuoja, netenka daug seilių ir suserga prieskrandžio acidoze. Dėl karščio ši liga pasireiškia daug aštriau negu nuo pašaro, dažnai keli gyvuliai nugaišta, mastitai sunkiai gydomi, krenta bendras pieno riebumas, padaugėja šlubuojančių gyvūnų, sunkiai išgydomus gyvulius tenka brokuoti.

- Netinkamos guoliavietės. Karvės nenori gultis į kietas, siauras, nešvarias guoliavietes. Dėl tokių sąlygų karvės pradeda šlubuoti, vystosi kulno sąnario pažeidimai, mastitas, bursitas, su nepatogiomis poilsio vietomis taip pat siejami ir gyvuliai, gulintys ant takų. Didelis dėmesys boksinio laikymo tvartuose turi būti skiriamas pirmaveršėms karvėms. Jos neretai yra netinkamų poilsio vietų indikatorius – nežino, kaip tinkamai atsigulti ar atsikelti, bandoje nuolat būna jaunų karvių su nugaros, šonų, šlaunų, krūtinkaulio pažeidimais. Tokiu atveju vien dėl blogų guoliaviečių netenkama daug jaunų, brangiausių bandos karvių.

- Naujos statybos tvartuose dažnai numatyta per mažai vietos prie šėrimo stalo (turi būti 0,7 m). Taip dažniausiai būna tvartuose, kuriuose įrengtos trys ir daugiau boksų eilių.

- Vis aktualesnė problema tampa vandens tiekimas ir galimybė karvėms prie jo prieiti. Karštą vasaros dieną gyvulys, duodantis 50 l pieno, išgeria apie 150 l vandens. Tinkamas priėjimas prie girdyklos užtikrintas vos keliuose Lietuvos ūkiuose. O karvei turi tekti 10 cm girdyklos ilgio, pvz., 50 karvių grupėje turėtų stovėti 2 girdyklos po 2,5 m ilgio arba viena 2,5 m girdykla, jeigu prie jos galima prieiti iš abiejų pusių. Melžiamų karvių grupėse šių standartų dar labiau paisoma, bet užtrūkusios ar tik apsiveršiavusios karvės šiuo atžvilgiu dažniausiai yra labai skriaudžiamos. Tokių karvių grupėse populiariausios yra girdyklos su liežuvėliu, tačiau jos dažniau užteršiamos, neužtikrinamas tinkamas vandens padavimas (reikia 10 l/min. – ypač per karščius). Tokia girdykla pritaikyta ne daugiau kaip 10 karvių.

Visos šios ūkiuose daromos klaidos dažnai sukelia kiauro kibiro efektą. Ūkininkai daug investuoja statydami naujus tvartus, norėdami pagerinti gyvulių genetines savybes, sumažinti darbo sąnaudas ir, svarbiausia, gauti daugiau pelno. Tačiau projektuojant tvartą ir kasdien dirbant fermoje, jeigu neatsižvelgiama į gyvūnų gerovę, tinkamas laikymo ir gyvulių fiksavimo sąlygas, šių tikslų pasiek-ti nepavyksta, nes visą pelną pasiglemžia sergantys gyvuliai: juos reikia gaudyti, atskirti, atliekant procedūras tinkamai fiksuoti – darbo daugėja, uždarbis išnyksta. Taigi, būtina įsidėmėti visam laikui: norint atskleisti karvės genetinį potencialą, neužtenka ant šėrimo tako išpilti kompiuteriu suskaičiuotą pašaro kiekį – dar reikia, kad karvė ir prieitų prie to pašaro nejausdama baimės (streso), o paėdusi galėtų iki soties atsigerti ir ramiai, patogiai pailsėti. Tai turėtų būti pagrindinis tikslas projektuojant ir statant tvartus, kasdien dirbant fermoje.

Po veršiavimosi nusilpsta imunitetas

Genetinis potencialas, o melžiamų karvių – ir produktyvumas, labiausiai atsiskleidžia per pirmąsias 100 laktacijos dienų. Tik apsiveršiavusios karvės dažnai duoda daugiau pieno, negu gali suėsti pašaro, todėl būna neigiamas energijos balansas, kuris sukelia ketozę. Apie šią problemą nuolat rašoma ir kalbama. Tačiau tai ne vienintelis iššūkis karvės organizmui prieš veršiavimąsi ir po jo – 3 savaites iki vaisiaus atvedimo ir 3 savaites po jo pakinta visų rūšių patelių imunitetas. Paprastai kalbant, gyvūnai tampa mažiau atsparūs infekcijoms arba organizmo reakcija į patogenus (bakterijas, virusus) būna kitokia – dažnai skausmingesnė, destruktyvi.

Įprastomis sąlygomis kiekviena organizmo ląstelė yra atspari daugeliui bakterijų ir virusų. Pavyzdžiui, aplinkoje labai paplitusi bakterija E. coli vėlyvoje laktacijoje karvėms mastitą sukelia labai retai, tačiau pirmomis savaitėmis po veršiavimosi dažnai gali sukelti labai skausmingą tešmens uždegimą (bendra kūno temperatūra pakyla per 40 ^oC, tešmuo ryškiai parausta, būna skausmingas, patinęs) ir net gangreninį mastitą, dėl kurio karvė gali nugaišti. Vadinasi, tokio gyvulio imunitetas kitaip reaguoja į šią bakteriją negu vėlesniu laktacijos periodu.

Yra nustatyta, kad vėlyvos laktacijos periodu E. coli bakterijoms labai sunku prisitvirtinti ir pažeisti tešmens ląsteles, o šviežiapienės karvės ląstelės sunkiau apsisaugo, todėl jos pasitelkia į pagalbą imunines ląsteles – neutrofilus. Vis dėlto veršingumo pabaigoje ir iškart po veršiavimosi šių ląstelių kiekis karvių kraujyje smarkiai sumažėja (neutrofilopenija). Neutrofilai taip pat gali elgtis dvejopai. Vienu atveju jie gali gydyti, atkurti audinius, „praryti“ ir sunaikinti patogenus, tačiau šviežiapienių karvių organizme, kai jų kiekis sumažėja, jie gali pradėti viską aplinkui naikinti. Kas lemia tokį šių ląstelių elgesį, kol kas tiksliai nežinoma, bet taip daug dažniau nutinka, padidėjus stresui ir esant neigiamam energijos balansui (ketozei).

Ūkininkai yra pastebėję, kad daug daugiau gyvulių suserga įvairiomis, netikėtomis, retesnėmis ligomis, kai veršingumo pabaigoje yra laikomi perpildytose patalpose arba per ekstremalius karščius.

Priežastys, kodėl šie du veiksniai labiausiai iškreipia gyvulių imuninį atsaką

• Jei karvei veršingumo pabaigoje tenka per mažai ploto, labai sustiprėja bandos hierarchiniai santykiai. Stiprios karvės agresyviau kovoja tarpusavyje ir labiau skriaudžia silpnesnes. Taip pat stipriosios mėgsta užblokuoti priėjimą prie vandens. Tokiomis sąlygomis apie 30 proc. gyvulių išgyvena didelį stresą, negali pakankamai paėsti ir atsigerti. Tai iškreipia imuninį atsaką ir ypač akivaizdžiai tai matyti, kai vyresnės karvės būna kartu su dar neapsiveršiavusiomis telyčiomis, likus 1 mėn. iki veršiavimosi. Tokiu atveju dalis telyčių jau veršiuojasi sirgdamos sunkiu mastitu, pirmaveršėms susilaiko placenta, atvedami negyvi arba ne tokie gyvybingi veršeliai. Vertinant šiuo aspektu, laikyti pririštas karves yra ne taip pavojinga, nes išvengiama hierarchinių problemų ir yra tiksliai žinoma, kiek gali tvarte stovėti galvijų, t. y. nelieka galimybių improvizuoti.
• Nors Lietuvoje mėgstama padejuoti, kad nuolat lyja ir per mažai saulėtų dienų, tačiau būtent karštos, saulėtos dienos ir šiltos naktys sukelia nemažai problemų pieninių galvijų augintojams. Jei naktį patalpos ar lauko temperatūra nenukrenta žemiau 20 ^oC, produktyvios karvės gerai nepailsi. Per karščius atsparumas infekcijoms taip pat sumažėja ir dėl to, jog galvijai ne prakaituoja, o bando atsivėsinti intensyviai kvėpuodami (lekuoja), tačiau prieskrandžio mikroflora per fermentaciją išskiria papildomos šilumos (tai tarsi 150 kg šildytuvas „viduriuose“). Veterinarijos gydytojams tokiu laikotarpiu taip pat sunkiau sekasi išgydyti karščiuojančias karves, prastai veikia vaistai nuo uždegimo. Labiausiai kenkia staigūs atšilimai, nes karvės organizmas nespėja prisitaikyti.

Taupymas gyvulių sąskaita nepasiteisina

Daugeliui gali kilti klausimas, tai kaip vis dėlto pagerinti karvės imunitetą, kai jau pastatytas netinkamas tvartas. Deja, bus labai sunku. Šiek tiek pagelbėti gali kai kurios priemonės.

• Tinkamai subalansuoti pašarai, geriau įsisavinami, brangesni mineraliniai vitamininiai priedai.
• Tinkama ketozės prevencija. Dažniausiai naudojamos medžiagos – propilenglikolis ir monenzinas. Įdėtos į pašarus šios medžiagos veikia prastai, todėl reikia sušerti kiekvienai šviežiapienei karvei individualiai. Propilenglikolis girdomas kelias dienas po veršelio atvedimo, tačiau būtina gyvulius gerai fiksuoti, nes jie priešinasi, darbuotojai nemėgsta šio darbo. Monenzino natrio druska ES registruota kaip boliusas ir suduodama kelios savaitės iki veršiavimosi vieną kartą, veikia apie 3 mėnesius.
• Kalcio apykaitos sutrikimų prevencija. Kalcio trūkumas karvėms aštriausiai pasireiškia iškart po veršiavimosi. Pirmos 72 val. yra kritinės. Kai trūksta šio elemento, neutrofilai praranda judrumą, prasčiau fagocituoja („praryja“) patogenus. Ūkininkai turėtų rimtai susimąstyti, jeigu pareze suserga apie 5 proc. karvių arba pareze po veršiavimosi pradeda sirgti jaunos (nuo antros laktacijos) karvės. Hipokalcemijos prevencijai dažniausiai naudojami įvairūs sugirdomi tirpalai, boliusai, pastos, su pašarais galima šerti anijonines druskas.
• Vakcinacija. Bet kokia vakcina savaip veikia imuninę sistemą. Yra nustatyta, kad vakcinuoti gyvuliai yra atsparesni įvairioms infekcinėms ligoms negu nevakcinuoti. Geriausiai ištirtas vakcinos poveikis yra nuo E. coli. Tokios vakcinos stimuliuoja ryškesnį imuninį atsaką nuo bet kokio patogeno.
• Šiuo metu atsirado visai nauja veterinarinė vaistinė medžiaga – pegbovigrastimas. Tai yra imunomoduliatorius, kuris padidina neutrofilų kiekį kraujyje kelis kartus, taip palengvindamas organizmo apsaugines savybes veršingumo pabaigoje ir iškart po atvedimo.

Daugelis pieno gamintojų dažnai sako, kad esant tokioms mažoms pieno kainoms sunku ką nors pakeisti, pagerinti, tačiau karvės gerovei užtikrinti, rimtai parengus tvartų projektus, taisyklingai atliekant kasdienes procedūras, dažnai nereikia didelių ir papildomų investicijų. O taupymas gyvulių sveikatos ir gerovės sąskaita dažnai kainuoja labai brangiai. Daugeliu atveju prevencijai ir vaistams išleidžiama tik 10 proc. ligos kainos, o nuostolių pagrindą sudaro produkcijos netekimas, sirgusių karvių reprodukciniai sutrikimai, gaišimai, silpni veršeliai, šviežiapienių karvių brokavimas.

Europos ir JAV mokslininkų skaičiavimai, kiek ūkininkui kainuoja karvės ligos gydymas ir produkcijos netekimas:

• ketozė 200–250 Eur;
• mastitas 300 Eur;
• klinikinė hipokalcemija 200–250 Eur;
• pirmaveršės išbrokavimas 60 dienų laikotarpiu po veršiavimosi 800–1 000 Eur;
• šlubavimas 150–300 Eur;
• nuovalų susilaikymas 150 Eur.