Virgilijaus Širono ūkyje nėra robotų, išmaniųjų technologijų, čia nesivaikoma didelio primilžio. Bet karvės vidutiniškai gyvena 10 laktacijų, yra sveikos, vasarą ganosi vešliose pievose ir atlieka savo svarbiausią misiją - duoda kokybišką pieną ir sugeba išmaitinti gausią šeimą.

Kitoks Virgilijaus ir Giedrės Šironų požiūris į ūkininkavimą, vaikštant po Široniją, juntamas kiekviename žingsnyje. Čia svarbu tradicijos, natūralumas, sąlytis su gamta, o iš ūkio uždirbami pinigai yra priemonė išlaikyti ir išmokslinti vaikus, keliauti, bet ne materialioms gėrybėms pirkti. Šironija - tai Virgilijaus mamos tėviškė ir senelių Meškų žemė tarp miškų ir pievų Molėtų rajone, čia dar išlikęs senas namas, kuriame jie gyveno.

Ūkininkauti Virgilijus pradėjo 1989 m., kai pagal Valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė senelio žemę. Pradžioje turėjo 1 karvę. Dar ilgai V. Šironas dirbo ir samdomą darbą, 1995-1997 m. Buvo Molėtų r. meras, iki šiol yra Molėtų r. savivaldybės tarybos narys. Tačiau visada geriausiai jis jautėsi čia, protėvių darbu ir prakaitu tarsi vis dar kvepiančioje Šironijoje, kur kūrė savo šeimos lizdą, kur pirmuosius žingsnius žengė visi 7 Virgilijaus vaikai.

Virgilijus - ūkininkas, politikas ir visuomenininkas, tik, juokiasi, verslininkas yra prastas. Jis augo Vilniuje, su pagyrimu baigė vidurinę mokyklą ir tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Kai 1983 m. nutarė kraustytis gyventi į kaimą, ne visi suprato tokį jo sprendimą. Tačiau čia, Papiškiuose, praleistos vaikystės ir jaunystės vasaros padarė savo - Virgilijus visą laiką jautė kaimo trauką. O šis kaimas, Šironija, jam siejosi su laisve, gamta, galimybe visa krūtine kvėpuoti gryną orą ir aktyviai leisti laisvalaikį.

Šeimą išlaiko pieno ūkis

Dabar Šironų ūkyje yra 19 melžiamų karvių ir apie 10 telyčių - visi moteriškos lyties veršeliai paliekami ūkyje pakaitai, o vyriškos lyties parduodami 2-3 savaičių amžiaus. Pastarieji keleri metai pieno ūkiams, ypač mažiesiems, yra tikras iššūkis. Visą laiką karves auginęs Virgilijus sako, kad jam, kaip ir daugeliui kitų ūkininkų, kyla minčių atsisakyti pieno ūkio, tačiau pasiryžti tam nėra lengva. „Kad ir kaip būtų, pienas duoda gana stabilias pajamas. Jos nėra tokios, kokių norėtume, bet pinigų už pieną gauname kiekvieną mėnesį. Taigi, karvės yra pagrindinės šeimos maitintojos", - svarbų motyvą saugoti pieno ūkį įvardija Virgilijus.

Kai kūrė pieno ūkį, viskas buvo numatyta maždaug 20 piendavių, tad jų skaičius svyruoja nebent 2 karvėmis į vieną ar kitą pusę. Pajamų Virgilijus dar gauna teikdamas pašarų gamybos paslaugas, taip pat šiek tiek prisiduria iš alternatyvaus kaimo turizmo (Šironijoje tikras kaimas, ne sukurtas), be to, Giedrė Šironienė vykdo edukacinę duonos kepimo programą ir dar dvi dienas per savaitę mokytojauja. Šironų ūkis primena šveicarišką modelį, kur ūkininkai, turėdami nedaug žemės, pagrindinę ūkio kryptį dar apipina papildomomis veiklomis. Vis dėlto Virgilijus atvirai sako, kad papildoma veikla yra smulkmena, palyginti su pieno ūkio uždirbamais pinigais.

Per metus viena karvė vidutiniškai duoda 5-6 tūkst. l pieno, per dieną Šironijoje primelžiama apie 400 l pieno. Jos melžiamos aparatais, mobilią melžyklą ganyklai yra sukonstravęs pats Virgilijus. Žiemą karvės laikomos pririštos tvarte, o vasarą išleidžiamos į ganyklą. „Mūsų karvės laimingos, o jų pienas - labai kokybiškas", - džiaugiasi Giedrė. Veterinarinės problemos ūkyje kamavo senokai, jeigu reikia kai kada pagalbos veršiuojantis, tai Virgilijus pats sugeba padėti. Įdomu tai, kad Šironų karvės niekada nesiveršiuoja naktį. „Naudoju tokį močiutės patarimą - užtrūkinamą karvę paskutinį kartą reikia pamelžti ryte, tuomet ji veršiuosis dieną. Nežinau, ar dėl šio prietaro, bet mūsų karvės naktimis nesiveršiuoja", - sako Virgilijus. Ir didelių reprodukcinių problemų ūkyje nėra - karvės dažnai apsivaisina pirmuoju bandymu, o daugiau kaip dviejų beveik niekada nereikia.

Tvartas mechanizuotas, bet statytas 1992 m., tad naujų technologijų jame nėra. Pasinaudojęs ES paramos lėšomis, V. Šironas prie tvarto pasistatė priestatą telyčioms, nusipirko įrangos, elektros generatorių. Pašarų ruošimo techniką pirko savo lėšomis, kai pieno kaina buvo pakilusi. Šironai neturi paskolų, jų ūkyje gaminamo pieno savikaina mažesnė negu modernių ūkių, vis dėlto, norint išgyventi iš 20 karvių, visus darbus nudirbti tenka patiems, nes, kritus pieno kainai, samdyti pagalbinių darbuotojų nebeišgali.

Buvo laikas, kai Šironai pieną parduodavo tiesiogiai - Vilniuje turėjo pieno automatą. Tuo metu supirkėjai už pieną mokėjo tik apie pusę lito, tad tokia prekyba pasiteisino. Bet kai kooperatyvas padidino superkamo pieno kainą, į Vilnių vežti nebeapsimokėjo. Pieno automatas per tuos vienus prekybos metus atsipirkti nespėjo, taip ir stovi nenaudojamas, o aparatą stačiusi firma vis dar ieško jam pirkėjų.

Šiuo metu Šironai sprendžia dilemą, ką daryti su tvartu. „Jau laikas renovacijai, bet klausimas, ar verta investuoti tiek pinigų į seną pastatą. Tai ir svarstau, ką būtina padaryti, ko galima atsisakyti. Juk ir paties ūkio ateitį ir kryptį reikia numatyti, - prasitaria Virgilijus. - Dabar šioks toks lūžio taškas. O nedidelė pieno kaina, manau, išliks dar kurį laiką." Kad nebūtų drastiškų posūkių, jeigu vis dėlto tektų atsisakyti pieno ūkio, kelias karves jau apsėklino mėsinių galvijų sperma - pereiti į mėsinę galvijininkystę būtų paprasčiau.

Virgilijus turi per 40 ha nuosavos žemės. Apie 30 ha skirta ganykloms, augina pašarinių žolių mišinius, sėja 5 ha miežių ir panašiai kanapių - šiomis rūpinasi sūnus Andrius. Karvių pašarams buvo pradėjęs gaminti silosą - tai buvo naujas iššūkis, leidęs padidinti karvių produktyvumą. Vis dėlto siloso gamybos atsisakė. „Dirbi vos tris dienas, bet reikia ir trijų tuo pačiu metu dirbančių traktorių, ir šešių žmonių. Dėl traktorių dar nieko, bet rasti 6 žmones problema buvo neišsprendžiama", - pasakoja Virgilijus, kodėl atsisakė gaminti silosą.

Šironai ūkininkauja beveik ekologiškai, mineralinių trąšų nenaudoja jau seniai, laukus ir ganyklas tręšia srutomis. „Didžiausias mūsų neekologiškumas - pritrūkę savo grūdų, perkame kombinuotųjų pašarų. Tačiau ir kitu atveju turbūt neužsiimčiau rūpintis ekologinio ūkio sertifikatu - labai nemėgstu popierizmo", - šypsosi Virgilijus. Jis stebisi, kad šiais laikais, kai sukurta daugybė duomenų bazių, valdininkams dar reikia „nešti popieriukus", nors daugelį dalykų jie gali rasti paspaudę kompiuterio klavišą. „Pinigai toms programoms kurti išleisti milžiniški, tai kodėl jomis nesinaudoti?" - piktinasi ūkininkas. Galbūt dėl tokio savo požiūrio, nebūdingo valdininkams, jis valdiškos duonos nė kiek nepasigenda. Ir vienintelis jo noras - kad valdžia mažiau kištųsi į ūkininko gyvenimą ten, kur jai nereikėtų kištis.

Augina ir kanapes

Pieną V. Šironas priduoda kooperatyvui „Pienas LT", kurio narys yra nuo pat pradžių, šiuo projektu jis visada tikėjo. Kaip ir kooperacijos nauda. Jau 1997 m. Virgilijus buvo įkūręs pieno ūkių kooperatyvą ŪKPAS, tačiau jo veikla neišsivystė. Giedrė prisimena, kiek vyras dirbo naktimis, rengė dokumentus, stengėsi ir kaip išgyveno, kai nepavyko ūkininkų įtikinti kooperacijos nauda. Dabar šis kooperatyvas pakeitė kryptį - šiuo metu teikia paslaugas kanapių augintojams (džiovina kanapes, spaudžia aliejų). Virgilijus liko kooperatyvo vadovu, nes „niekas daugiau veltui nedirba."

Vyras suprato, kad iš tiesų prasminga kurti tik tokį kooperatyvą, kuris užsiima ir perdirbimu. Nes kooperatyvas, kuris yra tik tarpininkas tarp pieno pardavėjų ir perdirbėjų, jo manymu, didelių papildomų pajamų neturės. „Aišku, labai dideli kooperatyvai gal ir gali išsiderėti geresnes sąlygas, tačiau perdirbėjai, kaip matėme, žaidžia savo žaidimus ir moka kooperatyvams mažesnę kainą negu pavieniams ūkininkams", - sako Virgilijus.

Nors tikras kooperatyvas, sakoma, dar turi valdyti ir parduotuvės lentyną, tokia perspektyva jis netiki. „Ir Švedijoje klausėme, kodėl ūkininkai neturi savo parduotuvių. Pasirodo, prekybininkų įveikti ir ten neįmanoma", - sako Virgilijus.

Dabar ŪKPAS vienija 8 narius kanapių augintojus, kurie susidėję nusipirko džiovyklą. Tarp jų yra ir Šironų sūnus Andrius, kuris pirmasis šeimoje ėmėsi auginti kanapes, priėmus pluoštinių kanapių įstatymą. Nors darbas pamažu įsivažiuoja, Virgilijus sako, kad dar reikia pakeisti žmonių mąstymą - išgirdę apie parduodamus kanapių produktus jie pradeda kikenti. „Tai rodo elementarių žinių trūkumą, nes veikliosios medžiagos, kuri galėtų paveikti sąmonę, labai mažas procentas yra tik kanapių žieduose, o sėklose jos nėra visai. Ir visi pasėliai kruopščiai tikrinami", - nepatikliuosius ramina ūkininkas.

Andrius tvirtina, kad ir kanapių pažinimas, ir jų produktų vartojimas Lietuvoje auga, prie to nemažai prisideda ir žiniasklaida, informuojanti apie kanapių naudą. Mugėse, pasak Andriaus, apie daugelį produktų jau nebereikia pasakoti, nes žmonės juos žino. „Bet apskritai, auginant ir ypač perdirbant kanapes, reikia labai daug žinių ir įgūdžių, o aš dar nežinau, kiek aš žinau", - nusijuokia jaunas vyras ir rimtai priduria, kad tai labai reikli kultūra. Dėl trumpo natūralių kanapių produktų vartojimo termino jais prekiauti prekybos centruose sunku, nes vien dėl logistikos tas terminas vartotojams dar labiau sutrumpėtų. Todėl, sako Andrius, reikia ieškoti naujesnių, netradicinių rinkodaros būdų.

Šironijoje gyvenimas verda

Šironijoje retai būna tylu. Nors aktyvios agroturizmo kampanijos Šironai nevykdo, čia nuolat būna daug žmonių. Vieni dalyvauja edukacinėje duonos kepimo programoje, kiti, pavyzdžiui, tarptautinės programos „Work away" („Dirbk svetur") dalyviai iš viso pasaulio, imasi įvairiausių ūkio darbų. Jų tikslas - pamatyti, išmokti. Šioje programoje dalyvauja ir Andrius. Pernai vienas studentas iš Turkijos savaitę laiko prie karvių dirbo (pagal programą jiems priklauso 5 val. darbo per dieną, už tai gauna maistą ir stogą). Šiuo metu Šironų sodyboje, pamiškėje, apsistojęs verslininkas ir skautas iš JAV Džordžijos valstijos, pas Andrių gyvena lietuvės ir ekvadoriečio šeima.

O vien ko verta gausi Šironų šeima - 7 vaikai ir 11 anūkų! Vyriausieji Paulius, Marija, Agnė, Andrius, Eglė jau baigę mokslus, radę savo vietą gyvenime, sukūrę šeimas. Jaunėliai dar mokosi: Linas - studentas, būsimas chemikas, Austėja - Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos dešimtokė.

Netoli tėvų įsikūręs Andrius su šeima statosi plaušmolio namą, gretimai įsikūrė Agnė su vyru ir 3 dukromis - jie pasistatė šiaudų ir molio 8 kampų namą ir pradėjo auginti braškes. Kai tik reikia, visi, kas gali, suguža padėti tėvams - ar pašarus gaminti, ar gyvulius prižiūrėti. Karves pamelžti visada apsiima žentas Taurius.

Virgilijus pastebi, kad savo ateities su gyvuliais nė vienas iš vaikų nesieja, bet juk auga ir nemažas būrys anūkų. Svarbiausia, pats Virgilijus su Giedre Šironijoje jaučiasi savo vietoje, jie nori gyventi ir dirbti tik čia ir niekur kitur.