Spragšiai visame pasaulyje yra žalingi polifaginiai įvairių žemės ūkio augalų kenkėjai. Jų lervos augalų pasėlius pažeidžia ne ištisai, o židiniais. Spragšių lervų pažeidimams yra jautrūs javai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, braškės, bulvės ir daržovės.

Pačiais didžiausiais žemės ūkio lauko augalų kenkėjais yra laikomi Agriotes genties atstovai. Agriotes lineatus žaloja visus žemės ūkio augalus, išskyrus apynius, ropes ir ridikus. A. obscurus gali kenkti visiems žemės ūkio lauko augalams ir miško daigynams, A. sputator – žemės ūkio lauko augalams ir medžių sodinukams, o A. ustulatus – žemės ūkio lauko augalams, ypač kukurūzams, cukriniams runkeliams, ropėms, dobilams ir tabakui.

Daugiamečiais tyrimais nustatyta, kad avižas ir kviečius labiau negu miežius ar rugius pažeidžia spragšių lervos. Kitus žemės ūkio augalus, pavyzdžiui, bastutinius, porus, pupas, pomidorus, morkas spragšių lervos taip pat pažeidžia bet kokiu augalo vystymosi tarpsniu, tačiau retai patiriama labai rimtų nuostolių. Spragšių lervų padaromos žalos mastą lemia keletas veiksnių: augalų rūšis, augimo tarpsnis, gyvybingumas, pasėlio tankumas. Kai kukurūzų pasėlis retesnis, spragšių lervos pridaro tokių nuostolių, kad kartais pasėlį būtina atsėti. Dėl spragšių lervų pažeidimų gali būti prarasta iki 35 proc. kukurūzų derliaus.

Bulvių kenkėjais ir derliaus kokybės gadintojais yra laikomos 39 spragšių rūšių, priklausančių 12 genčių, lervos. Spragšių lervų padaryti pažeidimai gali palengvinti Rhizoctonia solani užkrato į bulvių gumbus patekimą. Net ir nedideli bulvių gumbų pažeidimai sugadina derliaus kokybę, prekinę išvaizdą.

Kokie priešsėliai didina lervų paplitimą

Puikios sąlygos spragšių lervoms vystytis susidaro 1–5 metus išlaikytame pūdyme. Bulvės, jei sėjomainoje auginamos po spragšių lervoms tinkamų augalų šeimininkų, tokių kaip pašarinės žolės, ypač nukenčia nuo šių kenkėjų. Javai, užimti pūdymai, cukriniai runkeliai, liucernos taip pat įvardijami kaip spragšių lervų paplitimą didinantys priešsėliai. Teigiama, kad bulvės nuo spragšių lervų nukenčia labiau, kai dirvoje trūksta drėgmės, nes tuomet kenkėjai vandens trūkumą kompensuoja grauždami bulvių gumbus. Bulvių gumbuose spragšių lervų padaryti pažeidimai dažnai masina kitus kenkėjus (šliužus, nematodus, šimtakojus ir kt.), atveria kelią infekcijoms.

Daugelio spragšių rūšių lervos gyvena dirvoje, mėgsta piktžolėtus, ypač varputėtus, taip pat daugiamečių žolių bei kaupiamųjų žemės ūkio augalų plotus. Daugiausia lervų būna laukuose po daugiamečių žolių. Tačiau šie kenkėjai daugiausia žalos augalams padaro ne pirmais, bet antrais metais. Mat pirmais metais lervos minta apartų pūvančių augalų liekanomis ir dėl to mažai kenkia pasėtiems augalams.

Lietuvoje žemės ūkio augalams labiausiai kenkia šių rūšių spragšiai: Agriotes obscurus, A. lineatus, A. sputator, Athous niger. Įvairioms daržovėms ir bulvėms spragšiai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais – nuo augalų sėjos ar sodinimo iki derliaus nuėmimo. Pažeistų daržovių šakniavaisiuose, bulvių gumbuose matyti apvalios 1–3 mm skersmens skylutės. Pablogėja ne tik produktų prekinė vertė, bet ir, laikant į sužalotą vietą patekus bakterinei ar grybinei infekcijai, daržovės ir bulvės saugyklose greičiau sugenda.

Būtina nustatyti, kaip gausiai užkrėsta

Jei įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių lervomis, reikėtų ją ištirti ir nustatyti, kiek ten yra lervų. Dirvos užsikrėtimas spragšių lervomis vertinamas pagal vidutinį lervų skaičių viename dirvos armens kvadratiniame metre.

Lervų gausumą geriausia nustatyti vasarą, kai jos visos yra ariamajame dirvos sluoksnyje (rudenį jos žiemoti sulenda giliau, o anksti pavasarį dar nebūna pakilusios į armenį). Lauke kasamos 4–8 0,5 x 0,5 m (0,25 m²) dydžio ir ariamojo sluoksnio gylio duobės. Iškastame dirvožemyje suskaičiuojamos spragšių lervos. Nuo to, kiek randama šių kenkėjų, priklauso sprendimas, ar verta šiame lauke auginti žemės ūkio augalus. Migliniai javai ne tokie jautrūs spragšiams kaip kukurūzai ir runkeliai, tačiau, jei dirvoje spragšių lervų gausu, pasėlis išretėja, augalai netolygiai krūmijasi. Spragšių lervos pavasarį dažniausiai pažeidžia vasarojų, bastutinius augalus, rudenį – žiemkenčius, šakniavaisius, bulves.

Lietuvoje rekomenduojama, kad, sėjant kukurūzus, 1 m² neturėtų būti daugiau kaip 3 spragšių lervos. O, tarkime, Baltarusijoje kukurūzų ekonominė žalingumo riba – 5–10 lervų kvadratiniame metre. Cukriniams runkeliams parinkus lauką, jame galima nustatyti spragšių lervų gausumą ir įvertinti riziką. Jei viename kvadratiniame metre randama iki 5 spragšių lervų, sėti galima tik insekticidiniais beicais apdorotą runkelių sėklą, tačiau išlieka rizika, kad, beicų efektyvumui sumažėjus, spragšių lervos gali šiek tiek pakenkti runkelių daigams. Jeigu lauke viename kvadratiniame metre aptinkama daugiau kaip 15 šių kenkėjų lervų, runkeliams auginti rekomenduojama parinkti kitą, saugesnį plotą.

Kaip lervos randa maisto

Pradėjusių maitintis augaliniu maistu lervų burnos sandara nepakinta. Išlieka gebėjimas maitintis tik pusiau skystomis frakcijomis. Tai atspindi apatinių žandų sandara: fitofagų žandai sutrumpėja ir tampa stipresni, ant jų atsiranda papildomas išorinis priešsparnis. Tai susiję su paviršiaus, kuriuo augalinis maistas pertrinamas ir išspaudžiamas, sukūrimo būtinybe.

Maisto ieškodamos Agriotes genties lervos reaguoja į augalų sultis, cukrų tirpalus, baltymus ir riebalus. Organai, jaučiantys šias substancijas, yra ant lūpų, žandų ir antenų. Lervos yra visai nejautrios dirvožemio oro kvapams, bet gerai suvokia dirvožemyje ištirpusių maistinių medžiagų koncentraciją.

Lervos randa maistą atsitiktinai, be orientacijos klajodamos ir tyrinėdamos, ir dirvožemyje jo nepajunta didesniu negu 5–6 cm atstumu. Atstumas, nuo kurio lervos pradeda kryptingą judėjimą link maisto, priklauso nuo dirvožemio drėgnumo ir jo absorbcinių savybių.

Kaip galintys gyventi agrobiocenozėse ir kenkti žemės ūkio augalams Lietuvoje, dažniausiai įvardijami šių rūšių spragšiai: Selatosomus aeneus, Agriotes lineatus, Agriotes obscurus, Agriotes ustulatus, Agriotes sputator, Hemicrepidius niger. Teigiama, kad spragšių lervos yra fakultatyviniai, tačiau pavojingi žemės ūkio augalų kenkėjai. Piktžolės, augalų liekanos, dirvos organinė medžiaga, kai kurie smulkūs organizmai dirvoje gali būti alternatyvus spragšių lervų maistas. Tačiau išsamių tyrimų spragšių lervų mitybos ekologijos klausimais dar labai trūksta. Šiam tikslui pritaikius stabilių izotopų metodą, per laboratorinius ir lauko tyrimus buvo nustatyta, kad A. obscurus lervos maitinasi tik augalų šaknimis. Tuo tarpu Hemicrepidius niger lervos pasirodė visaėdės, nors atskiri rūšies individai maitinosi tik vieno tipo maistu.

Nustatyta, kad Agriotes sp. genties spragšių lervos maitinasi išskirtinai augalų sėklomis. Šiaurės Amerikoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, spragšiai laikomi vienais reikšmingiausių žemės ūkio augalų kenkėjų, pažeidžiančių augalų šaknis ir dygstančias sėklas.

Mokslininkai vertino spragšių lervų elgseną dirvoje. Tyrimo metu buvo analizuojama spragšių lervų orientacija, maitinimasis, reakcija į repelentus bei panaudotus toksiškus produktus – beicuotas kviečių sėklas. Kviečių sėkla buvo 60 minučių laikyta 20 proc. drėgmės dirvoje. Didžioji dalis lervų 120 min. laikotarpiu susirado nebeicuotas kviečių sėklas ir pradėjo jomis maitintis.

Vieni jautriausių augalų – bulvės

Bulvės ypač jautrios spragšių lervų pažeidimams, nes, dirvoje esant net nedideliam jų gausumui (< 100 000 vnt. ha^-1), gali labai pakenkti derliaus kokybei ir sukelti didžiulius ekonominius nuostolius. Mokslininkų tyrimais nustatyta, kad net mažiau negu 62 500 lervų ha^-1 gali stipriai pažeisti auginamas bulves. Šiaurės Amerikoje bulvių augintojai kasmet patiria 5–25 proc. derliaus nuostolių. Pastaruoju metu spragšių lervos dėl neaiškių priežasčių tampa vis didesne Jungtinės Karalystės bulvių augintojų problema.

Spragšių lervų pakenkimo bulvių gumbams intensyvumą labai lemia dirvožemio tipas. Bulvės, auginamos lengvesnėse dirvose, nuo spragšių lervų nukenčia labiau net esant nedideliam lervų gausumui. O štai vidutinio sunkumo ir sunkiose dirvose bulvių gumbai pažeidžiami mažiau net tais atvejais, kai spragšių lervų dirvose būna gausiau. Be to, kai kurie mokslininkai teigia, kad mažesnės negu 5 mm lervos pastebimai sužaloti bulvių gumbų negali.

Bulves, ypač ankstyvųjų veislių, rizikinga auginti dirvose, kurių viename kvadratiniame metre randamos daugiau kaip 5 spragšių lervos. Sodinant beicuotus kombinuotais beicais su insekticido priedu gumbus, žalingumo riba laikytina 10 lervų viename kvadratiniame metre.