Pasėlio produktyvumą didele dalimi lemia fotosintezės intensyvumas, todėl labai svarbu, kad cukrinių runkelių lapai būtų sveiki, galintys intensyviai vykdyti savo funkcijas. Deja, pastaruoju metu dėl šiltėjančio klimato, sėjomainų rotacijos trumpėjimo, dirvų suspaudimo padidėjimo vis labiau plinta ir didesnę žalą padaro grybinės augalų ligos.

Yra nustatyta, kad dėl grybinių ligų cukrinių runkelių pasėliuose, laiku netaikant augalų apsaugos priemonių, derliaus nuostoliai vidutiniškai sudaro apie 30 proc., o palankiomis žalingiesiems organizmams plisti sąlygomis gali siekti iki 50 proc. ir daugiau.

Lietuvoje šiuo metu didžiausią žalą cukrinių runkelių pasėliams padaro rudmargė (sukėlėjas – Cercospora beticola Sacc.) ir baltuliai (sukėlėjas – Ramularia beticola Fautrey & F. Lamb.). Rudmargė yra viena svarbiausių ir žalingiausių cukrinių runkelių grybinių ligų daugelyje pasaulio šalių.

Pirmą kartą apie rudmargę paskelbta 1876 m., tačiau tik 1953 m. buvo identifikuotas ligos sukėlėjas. Šilto ir drėgno klimato regionuose rudmargė pažeidžia daugiau kaip 30 proc. cukrinių runkelių pasėlių. Didelės šios ligos epidemijos buvo Austrijoje, Bulgarijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Pietų Prancūzijoje, Italijoje, JAV ir kitose šalyse. Augalams susirgus rudmarge, ant lapų atsiranda nedidelės 3–5 mm skersmens apvalios dėmelės, apjuostos tamsiai rudu arba raudonai purpuriniu apvadu. Dėmių centrai būna nuo gelsvai rusvų iki pelenų pilkumo. Dėmelėse matyti juodi taškeliai – sporų telkiniai.

Baltuliai plinta vėsesnio ir drėgnesnio klimato rajonuose – Šiaurės ir Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Vakarų Kanadoje, Rusijoje. Liga gali būti žalinga, jei anksti (liepą – rugpjūčio pradžioje) išplinta cukrinių runkelių pasėliuose. Nuo baltulių galimi iki 24 proc. baltojo cukraus derliaus nuostoliai. Baltulių dėmės didesnės ir jų centrai šviesesni negu rudmargės sukeltų dėmių. Dėmių centruose drėgnu oru susidaro grybų sporos – maži balti taškeliai.

Runkelius dar gali pažeisti ir kitos grybinės lapų ligos: miltligė, rūdys, fomozė, alternariozė. Miltligė (sukėlėjas – Erysiphe betae Vanha Weltzien) Lietuvoje išplinta ne kiekvienais metais. Tai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Ši liga išplinta tada, kai nakties ir dienos temperatūrų skirtumas būna didelis ir ant augalų susidaro gausi rasa. Mūsų klimato sąlygomis dažniausiai tai būna rugpjūčio antra pusė – rugsėjo pradžia. Esant palankioms sąlygoms, miltligė plinta labai greitai ir padaro nemažą žalą cukrinių runkelių pasėliams.

LAMMC Rumokų bandymų stotyje per 10 tyrimų metų rugpjūčio 1 d. miltligės cukrinių runkelių pasėliuose nebuvo rasta nė karto. Rugsėjo 1 d. miltligė ant cukrinių runkelių lapų buvo rasta tik trejus metus iš dešimties. Spalio 1 d. miltligės pažeidimai buvo nustatyti visais tyrimų metais, tačiau ligos išplitimas ir intensyvumas buvo labai nevienodi: išplitimas svyravo nuo 6,7 iki 100 proc., intensyvumas – nuo 0,87 iki 53,87 procento. Tai priklausė nuo meteorologinių sąlygų.

Fomozė (sukėlėjas – Pleospora betae Björl.) runkelių lapams didelės žalos nepadaro, kadangi ji dažniausiai pažeidžia senesnius lapus. Tačiau ši liga kenkia runkelių daigams ir šakniavaisiams (sukelia šakniavaisių puvinį).

Rūdys (sukėlėjas – Uromyces beticola (Bellynck) Boerema, Loer. &Hamers) Lietuvoje cukriniams runkeliams didelės žalos taip pat nepadaro, nes plinta tik runkelių vegetacijos pabaigoje ir ne kiekvienais metais.

Ligų pažeistuose lapuose silpnai vyksta fotosintezės ir asimiliacijos procesai, sumažėja azoto, fosforo, kalio ir tirpiųjų angliavandenių, o šakniavaisiuose padidėja alfa aminoazoto kiekis ir sumažėja cukringumas.

Tačiau pagrindinis kovos su lapų ligomis būdas vis dar yra cheminiai augalų apsaugos produktai. Naudojant cheminius augalų apsaugos produktus, labai svarbu tinkamai parinkti fungicidą, jo normą, panaudojimo laiką. Nustatyta, kad fungicidų efektyvumui įtakos turi ligos išsivystymo lygis purškimo metu. Parinkus tinkamą purškimo laiką, galima sumažinti fungicidų purškimų skaičių per sezoną, kartu sumažinant auginančiųjų runkelius išlaidas, neišsivysto atsparumas veikliosioms medžiagoms, nesikaupia ligų sukėlėjai ir sumažėja aplinkos tarša.

Nuo 1990 m. atsiradus naujoms fungicidų grupėms (triazolams ir strobilurinams), išsiplėtė aktyviųjų medžiagų, skirtų lapų ligoms naikinti, spektras. Kad ligų sukėlėjai neįgytų atsparumo naudojamai cheminei medžiagai, rekomenduojama naudoti fungicidus, turinčius skirtingas veikliąsias medžiagas.

Lietuvoje šiuo metu cukrinių runkelių pasėliuose leidžiama naudoti 5 triazolų ir strobilurinų klasių fungicidus, veiksmingai apsaugančius nuo rudmargės, baltulių, fomozės, miltligės: Acanto 250 SC (v. m. pikoksistrobinas 250 g/l), Barclay Bolt XL (v. m. propikonazolas 250 g/l), Bumper super 490 EC (v. m. prochlorazas + propikonazolas 400 + 90 g/l), Maredo 125 SC (v. m. epoksikonazolas 125 g/l), Rubric (v. m. epoksikonazolas 125 g/l). Laiku panaudoti fungicidai padidina šakniavaisių derlių ir pagerina jų kokybę.

Kelerius pastaruosius metus cukrinių runkelių augintojai susiduria su nauja cukrinių runkelių lapų liga – bakterine lapų dėmėtlige. Jos sukėlėjas ne grybas, o bakterija – Pseudomonas syringae. Šios ligos požymiai labai panašūs į rudmargės, todėl augintojai šias ligas labai dažnai painioja.

Svarbiausi skiriamieji bruožai – bakterinė dėmėtligė cukrinius runkelius pažeidžia anksčiau negu rudmargė, dažniausiai birželio antroje pusėje – liepos pradžioje; lapai dėmių vietoje labai greitai plyšta, atrodo apdriskę; svarbiausias skiriamasis bruožas – rudmargės dėmelėse yra grybo hifai ir sporos, o bakterinės dėmėtligės dėmelių vidurys lygus, net blizgus, nėra nei hifų, nei sporų.

Šias ligas svarbu atskirti, nes nuo bakterinės lapų dėmėtligės nėra cheminių apsaugos priemonių. Jeigu ūkininkas sergančius dėmėtlige runkelius nupurkš fungicidais, jis tik be reikalo išleis pinigus ir terš aplinką chemikalais. O kai apnikusi rudmargė, svarbu nesuvėluoti purškimo fungicidu, nes, išplitus ligai, produktas bus mažiau efektyvus.

***

Profilaktika visada svarbi Grybinių augalų ligų profilaktikai labai svarbu gera agrotechnika, t. y. optimali runkelių dalis sėjomainoje, tinkami priešsėliai, gera dirvos struktūra, laiku atliktas ir subalansuotas tręšimas, ankstyva sėja, atsparių ligoms cukrinių runkelių veislių parinkimas, ligų sukėlėjų ir kenkėjų tarpinių šeimininkų sunaikinimas.