Patvirtinus paraišką europinei paramai gauti, paramos gavėjas ir paramos administratorius sudaro sutartį. Neretai paramos gavėjas sutarties įdėmiau neperžiūri, galvodamas, kad ji standartinė. Jam rūpi kuo greičiau sutvarkyti formalumus ir gauti pinigus. Tačiau kartais tokia neatida brangiai kainuoja.

Pasibaigus projekto įgyvendinimo laikotarpiui, paramos administratorius turi galimybę dar 5 metus vertinti, ar projektas buvo tinkamai įgyvendintas, t. y., ar projektui skirtos lėšos buvo tinkamai panaudotos. Nustačius, kad dalis projekto įgyvendinimo išlaidų buvo per didelės, Europos Sąjungos išmokėtas lėšas gali tekti grąžinti. Kaip elgtis ūkininkui, bendrovei, kai dalis jo išlaidų pripažįstamos per didelėmis? Kokios išlaidos laikytinos mažiausiomis būtinomis? Kaip ginčus dėl mažiausių išlaidų projektui sprendžia Lietuvos teismai?

Kas yra mažiausios būtinos išlaidos?

Vertinimai, kokios išlaidos yra mažiausios būtinos projektui įgyvendinti, gali labai skirtis. Pavyzdžiui, paramos administratorius gali vertinti, kad ūkio įsigyjamai žemės ūkio ar kitai technikai papildoma komplektacija nebuvo reikalinga, nes toji technika būtų pajėgi atlikti savo funkcijas ir be papildomos įrangos (tarkime, be navigacinės sistemos). Pasitaiko ginčų, kai ūkio išlaidos, nors ir nebuvo maksimalios, administratoriaus nuomone, turėjo būti dar mažesnės. Kita vertus, pirkdamas techniką paramos lėšomis, žemdirbys siekia modernizuoti ūkį, įdiegti jame inovacijas, padaryti jį našesniu ir efektyvesniu. Modernizavimas nėra atsiejamas nuo techninių technologijų, už kurias tenka mokėti brangiau. Todėl su panašia situacija susidūręs žemdirbys mano, kad nereikės grąžinti gautų sumų paramos administratoriui, jei įsigyjant techniką nebuvo viršyti maksimalūs įkainiai.

Teismų praktika rodo, kad toks požiūris nėra teisingas ir gali atnešti dar didesnių nuostolių ginčą sprendžiant teismuose. Teismai yra pasisakę, kokios agroverslo išlaidos laikytinos tinkamomis finansuoti. Visų pirma tokiomis laikomos įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje (kai tokia sutartis sudaroma) nurodytas sąlygas ir nepažeidžiančios Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nuostatų (investicinėms priemonėms).

Taigi būtinos išlaidos pirmiausia turi atitikti Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas ir paramos sutarties sąlygas. Į visą teisinį reguliavimą ir galinčius kilti įsipareigojimus dažnas paramos gavėjas nebūna įsigilinęs, todėl susiduria su problema, kai neužtenka formaliai tinkamai įvykdyti pirkimą, suorganizuoti apklausą ar viešąjį pirkimą (jeigu tai yra reikalinga). Pasirašydamas sutartį, paramos gavėjas patvirtina, kad jo patirtos išlaidos yra mažiausios, kokios tik gali būti patirtos įsigyjant tam tikrus produktus ar paslaugas. Tokie patvirtinimai tampa labai svarbūs ginčuose teismuose. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo sprendžiamas ginčas, ar agroverslo atlikti darbai buvo atlikti už mažiausią rinkos kainą. Žemės ūkio subjektas teigė, kad įvykdė visus keliamus reikalavimus paramai gauti ir paramą gavo teisėtai ir pagrįstai. Jis pateikė vykdytos apklausos dokumentus, o byloje nebuvo įrodymų, kad prekės ir paslaugos buvo įsigytos iš susijusių asmenų, nesąžiningai ar pažeidžiant procedūras. Agroverslo atstovas taip pat pateikė įrodymų, kad paramos administratoriaus pateikti skaičiavimai nėra pagrįsti, argumentavo, kad už prekes ir paslaugas buvo sumokėta daugiau dėl to, kad projektui įgyvendinti būtinų prekių ir paslaugų rinkoje nėra daug – todėl ir kaina nebuvo pati mažiausia rinkoje.

Administratorius savo nuomonę grindė tuo, kad jo samdyti ekspertai nustatė, jog rinkoje tokias pat prekes ir paslaugas buvo teorinė galimybė įsigyti ir pigiau (skaičiavimai buvo atlikti naudojant išlaidų apskaičiavimo sistemą) – tai įrodo, kad prekės ir paslaugos nebuvo įsigytos už mažiausią rinkos kainą, taigi buvo pažeistos paramos administravimo taisyklės. Minimame ginče teismas agroverslo skundą tenkino tik iš dalies. Teismas nurodė, kad žemės ūkio subjektas privalo siekti prekes ir paslaugas įsigyti už mažiausią kainą. Nepaisant to, kad pirkimo procedūros atliktos tinkamai, paramos administratoriui konstatavus permokos faktą, yra pagrindas reikalauti grąžinti dalį išmokėtos paramos.

Taigi žemdirbiai turėtų gerai išstudijuoti rinką, siekdami prekes, paslaugas ar techniką įsigyti už mažiausią kainą. Gali pasitaikyti atvejų, kai net tinkamai atlikus ar net viršijus pirkimo procedūrose keliamus reikalavimus, dalį paramos gali tekti grąžinti todėl, kad paramos administratorius ras, kad tokią prekę neapklaustas pardavėjas galėjo siūlyti įsigyti pigiau.

Akivaizdu, kad tokia teismuose formuojama praktika gali sukelti nemažai problemų. Pavyzdžiui, tos pačios prekės ar paslaugos kaina Lietuvos regionuose gali skirtis. Prekės kaina taip pat gali ženkliai skirtis, priklausomai nuo perkamo jos kiekio. Tad rasti pačią mažiausią kainą visoje Lietuvos rinkoje praktiškai yra neįmanoma. Nepaisant to, nepasisekus apklausti kokio nežinomo mažiausios kainos tiekėjo, agroverslui gali grėsti sankcijos.

Turi įrodyti, kad išlaidos nėra mažiausios

Pagal galiojančius įstatymus paramos administratorius savo sprendimo dėl paramos sumažinimo negali priimti vadovaudamasis vien tik vidiniu įsitikinimu – sakykime, aptikęs skelbimą interneto puslapyje, kuriame tam tikros prekės, paslaugos ar technika buvo pasiūlyta pigiau. Jis privalo atlikti išsamų tyrimą, kuriam gali samdyti ekspertus. Ekspertai padės atsakyti į klausimą, ar išlaidos buvo pagrįstos.

Šią paramos administratoriaus pareigą gerai atskleidžia viena neseniai priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Ginče kilo klausimas, ar ūkis, įsigydamas geresnės nei vidutinės komplektacijos techniką, pažeidė paramos administravimą reglamentuojančius teisės aktus ir paramos sutartį. Paramos administratorius teigė, kad pažeidimas yra akivaizdus, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog technika negalėjo atlikti savo funkcijų be papildomos įrangos. Neįrodžius, kad projekto tikslai galėjo būti pasiekti be papildomos įrangos, tokiai įrangai patirtos išlaidos turėtų būti grąžintos.

Agroverslo subjektas su tokiu sprendimu (sankcija) nesutiko. Argumentavo, kad išlaidos buvo patvirtintos kaip tinkamos, tad administratorius nesąžiningai be konkrečių įrodymų nusprendė dėl paramos sugrąžinimo. Be to, paramos administratoriaus skaičiavimuose buvo daug netikslumų ir neatitikimų (siekiant įrodyti, kad išlaidos netinkamos, buvo vertinama neanalogiška technika, skyrėsi jos charakteristikos). Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas palaikė agroverslo pusę. Teismas nurodė, kad paramos administratoriaus teiginiai, jog ne visos išlaidos įsigyjant techniką buvo būtinos, todėl negali būti laikomos tinkamomis finansuoti, yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, technikos įsigijimo kaina neviršijo paramos sutartyje nustatytos kompensuojamos sumos. Duomenų, kad pareiškėjo įsigyta technika nėra naudojama projektui vykdyti, byloje nebuvo. Be to, paramos administratorius lygino skirtingų parametrų technikos kainas, neįvertino savo užsakytos ekspertizės išvados turinio, o vadovavosi tik galutine išvada, kuri negalėjo būti teisinga, nes padaryta remiantis akivaizdžiai klaidingais faktais. Agentūra, vertinusi pirkimus, jokių prieštaravimų pirkimo taisyklėms nenustatė. Tuo pagrindu pareiškėjui pagal mokėjimo prašymą buvo išmokėta paramos suma.

Atsižvelgus į tai, kas buvo pasakyta teismo, galima daryti išvadą, kad iš esmės pagrįstas papildomos komplektacijos technikos, aukštesnės kokybės paslaugų įsigijimas nėra ir negali būti draudžiamas ar pripažįstamas nekompensuojamomis išlaidomis. Priešingu atveju paramos administratorius turi įrodyti, kad už tokias prekes ar paslaugas buvo permokėta. Paslaugoms ar prekėms skirtos paramos dalį teismai gali vertinti kaip išmokėtą nepagrįstai, jeigu tokią aplinkybę pavyksta įrodyti (t. y. įvertinus rinkos kainą, paaiškėja, kad tokios pačios kokybės prekių įmanoma įsigyti pigiau).

Nepalankaus sprendimo paneigimo galimybė

Labai svarbu, kad paramos administratorius atvirai įrodinėtų, jog agroverslas nesilaikė pareigos įgyvendinti projektą mažiausiomis išlaidomis, t. y. kad surinktus neva nepalankius agroverslui įrodymus pastarasis turėtų galimybę juos paneigti savais įrodymais dar iki ginčui pasiekiant teismą. Gero administravimo kodekso (patvirtintas 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007)) 14 straipsnis numato, kad valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveikia privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu argumentuotai išdėstyti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (41 str. 2 d. a p.), apibrėžiant gero administravimo principą, be kita ko nurodoma „teisė būti išklausytam“: kiekvienas asmuo privalo būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.

Nesilaikant šių reikalavimų, sprendimai dėl paramos sumažinimo gali būti pripažinti neteisėtais. Pavyzdžiui, viename ginče agroverslo atstovas skundėsi, kad paramos administratorius priėmė sprendimą dėl paramos sumažinimo esant didesnėms išlaidoms nei gali egzistuoti rinkoje, tačiau agroverslui nebuvo pranešta, kad paramos administratorius, remdamasi papildomais dokumentais, nagrinės klausimą, ar pareiškėjo, kaip paramos gavėjo, faktiškai patirtos išlaidos buvo būtinos; jis taip pat nebuvo supažindintas su paramos administratoriaus užsakyta ekspertize.

Teismas sprendė, kad prieš priimant administracinį sprendimą dėl asmens teisių ir pareigų nesuteikus asmeniui jokios galimybės pasisakyti, t. y. nesuteikus galimybės per tinkamą terminą susipažinti su kaltinimo faktais, neleidus pateikti kontrargumentų ir juos patvirtinančių įrodymų dėl diskutuojamo klausimo, buvo pažeisti gero administravimo principai. Teismas vertino, kad tokios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad skundžiamas teisės aktas turi būti panaikintas, nes jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir priimamo sprendimo pagrįstumą.