Net 63 proc. Lietuvoje registruotų traktorių ir 42 proc. kombainų yra pagaminti prieš 25 metus ir dar anksčiau.

Lietuvos laukais važinėja beveik 3 tūkst. traktorių, pagamintų 1960–1969 metais. Dar 20 tūkst. traktorių yra pagaminti 1970–1979 metais. Naujais traktoriais prekiaujančių verslininkų manymu, vien šie skaičiai iš dalies atsako į klausimą, kodėl Lietuvos žemės ūkio našumas net keturis kartus mažesnis nei Vakarų Europos valstybių. Naujos technikos įsigijimą stabdo priklausomybė nuo ES skiriamų lėšų, vyresnių ūkininkų konservatyvumas ir nepakankama darbuotojų profesinė kvalifikacija. Dalis ūkininkų įsitikinę, kad vien traktorių ir kombainų atnaujinimas situacijos iš esmės nepakeis.

Pūkši senienos

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, iš viso Lietuvoje įregistruota beveik 148 tūkst. ratinių traktorių, pagamintų 1960–2016 metais. Iš jų naujais ar apynaujais galima vadinti 2001–2016 m. pagamintus traktorius, kurių yra daugiau kaip 29 tūkst. arba 30 procentų.

Kombainų sektoriuje padėtis šiek tiek kitokia – šis parkas naujesnis nei traktorių. Iš 7 910 šalyje registruotų javų kombainų 99 yra pagaminti dar 1960–1969 m., dar 525 – pagaminti 1970–1979 m. O 2000–2016 m. pagamintų kombainų yra 3 494, t. y. beveik pusė.

Vikšrinių traktorių užregistruota 4 541, iš jų 418 pagaminti 1960–1979 metais. Didžiausia dalis jų pagaminta 1980–1991 m. (iš viso 3 896). Nuo 1993 m. ūkininkai kasmet įsigyja tik nuo 2 iki 14 vikšrinių traktorių.

Tikimasi, kad pardavimai augs

Žemės ūkio technika prekiaujančios bendrovės „East West Agro“ (EWA) užsakymu finansų maklerių įmonės „Orion Securities“ atlikta rinkos analizė rodo, kad Lietuvos žemės ūkio našumas kol kas atsilieka nuo ES vidurkio. Mūsų ūkio našumas vidutiniškai 4 kartus mažesnis nei Vakarų Europos valstybių. Tiesa, grūdinių pasėlių plotas ir derlingumas 2011–2015 m. Lietuvoje nuosekliai didėjo, o tai skatina didesnę žemės ūkio technikos paklausą. Tačiau pagal investicijas į žemės ūkį Lietuva smarkiai atsilieka nuo išsivysčiusių Europos šalių, nors užima 14 vietą tarp visų ES valstybių pagal investicijas vienam hektarui.

Lietuvos žemės ūkio technikos rinka 2016 m. siekė apie 300 mln. eurų. EWA atkreipia dėmesį, kad ES paramos dalis investicijose mažėja, o ŽŪB investuoja daugiau nei ūkiai ir yra mažiau priklausomos nuo ES paramos. Gegužę EWA žengė į akcijų biržą. Įmonės vykdantysis direktorius Danas Šidlauskas tikisi, jog naujos technikos pardavimai šalyje augs.

ES paramos įtaka

D. Šidlauskas pažymi, kad žemės ūkio technikos įsigijimas – tai investicija į darbo priemonę. „Kiekviena investicija turi savo tarnavimo amžių, po kurio ji neatitinka našumo, efektyvumo, patikimumo, saugos, patogumo ir kt. reikalavimų. Tada arba reikia atnaujinti investiciją arba priimti žemesnius efektyvumo standartus. Kiekvienam ūkiui, kuris nori būti pelningas ir efektyvus, investicija į žemės ūkio techniką yra būtina“, – mano jis.

Kas dažniausiai ūkininkus atbaido nuo naujos technikos įsigijimo? „Turbūt didžiausias kliuvinys yra netvari ES paramos lėšų skirstymo politika: neaiškumas dėl besikeičiančių paramos terminų, reikalavimų, formų, kurioms įtaką daro politinės aktualijos. Ūkininkai nežino, kokia parama bus rytoj ir kokie reikalavimai jiems gali būti keliami. Kartojome tai daugelį kartų – ne ES parama formuoja žemės ūkio technikos rinką, o tikrasis jos poreikis ūkiuose. Tačiau ES subsidijos formuoja bangas, kurios dažniausiai mums nepalankios. Senosiose ES šalyse, kur jau seniai nėra paramos investicijoms, kokią turime mes, o yra mokamos daug didesnės išmokos nei Lietuvoje, naujų traktorių rinka yra kur kas didesnė. Pavyzdžiui, Danijoje 1 000 ha dirbamos žemės parduodama 0,82 naujo traktoriaus, kai Lietuvoje tik 0,3. Tai beveik tris kartus daugiau, ir tai be ES paramos“, – lygina D. Šidlauskas.

Jis pažymi, kad Lietuvos grūdų derlingumas bendroje ES lentelėje neatrodo blogai. „Tačiau panagrinėjus duomenis atidžiau, galime pastebėti, kad dauguma lenkiamų šalių yra pietinėje Europoje, kur derlingumas dėl gamtinių sąlygų natūraliai yra mažesnis, o panašių gamtinių sąlygų šalių kontekste nebeatrodome taip stipriai“, – sako EWA vadovas.

Jo manymu, didinti bendrą Lietuvos žemės ūkio produktyvumą gali padėti keli veiksniai. „Tai ūkių konsolidacija, apleistų žemių įsisavinimas, pridėtinės produktų vertės kūrimas ir našumo didinimas. Senstant technikai, našumas turi tendenciją mažėti“, – įsitikinęs D. Šidlauskas.

Patogumas ir galia nusveria

Bendrovės „Rovaltra“ direktoriui Romualdui Trainaičiui nekyla abejonių, kad ūkininkams geriau rinktis naują techniką. „Visų pirma – dėl patogumo dirbti. Naujame traktoriuje sėdynės šildomos, reguliuojamos, įrengtos taip, kad gali nepavargdamas dirbti po 12–14 valandų. Kitas momentas – naujos technikos traukiamoji jėga. Klausiu ūkininko: nori dirbti 10 valandų ar tą patį darbą padaryti per 4 valandas? Šiuo požiūriu nėra ko lyginti naujos ir senos technikos“, – pabrėžia R. Trainaitis.

Jis nuo pat veiklos pradžios prekiauja tik nauja technika. „Prekiaudamas naudotais traktoriais būčiau galėjęs tapti milijonieriumi. Dabar jaunas ūkininkas nusiperka naudotą techniką už 40 tūkst. eurų. Ką jam daryti, kai ta technika suges? Iš kur paimti pinigų remontui? Kai ūkininkas perka naują techniką, jis trejus metus gali nesukti galvos dėl remonto, tai yra pardavėjų rūpestis“, – aiškina R. Trainaitis.

Konservatyvūs ūkininkai nemėgsta pokyčių

Bendrovės „Specagra“ direktorius Renaldas Pelanis pastebi, kad žemdirbiai yra konservatyvūs ir sunkiai renkasi naujoves. „Teisingiau pasakius: jaunimas linkęs rinktis naują, pažangią techniką, o vyresni ūkininkai nenoriai atsisako senesnių traktorių ir kombainų. Ir seną techniką galima išnaudoti geriau, jei pasitelkiami šiuolaikiški sprendimai“, – mano R. Pelanis.

Kita problema yra tai, kad kai kurie ūkininkai mielai rinktųsi naują techniką, bet iškyla klausimas, kas ją valdys. „Čia atsiranda klausimas dėl vairuotojų kvalifikacijos. Vyresni nėra linkę tobulintis šioje srityje, todėl jie nenori persėsti į naują techniką“, – pažymi R. Pelanis.

Idealiausia – pradėti nuo nulio

„DOJUS agro“ žemės ūkio technikos pardavimų vadovas Paulius Arūnas teigia, kad vien turimos technikos amžius nenulemia ūkio našumo. „Reikia žiūrėti plačiau, vertinti, kaip turima technika dera su padargais, kombainai – su logistikos pajėgumais, kiek ūkyje dirba žmonių. Todėl negalima sakyti, kad vien tik naujausia, didžiausių pajėgumų technika nulems ūkio našumą. Idealiausia būtų, jei ūkininkas galėtų pradėti nuo balto lapo ir savo ūkiui susipirkti visą reikalingą techniką, tačiau taip paprastai nebūna. Ūkininkai stipriai laikosi savo įpročių, tradicijų. Šešis kombainus turinčiam ūkininkui juos pakeisti į tris našesnius atrodo nepatikima“, – sako P. Arūnas.

Anot jo, naują techniką perka ūkininkai, kuriems ūkininkavimas yra verslas. „Jiems tai ne hobis, laisvalaikis ar šeimos tradicijos. Be to, didelę įtaką daro ES fondų lėšos. Jei ne jos – mes ir dabar atsiliktume 10–15 metų. Ūkininkus stabdo ir nerimas dėl dirbamų žemių. Daug ūkininkų dalį žemės nuomojasi, nėra tikri, kad tuos sklypus turės ilgai, o tai stabdo nuo investicijų, nes sumažėjus žemės plotui nauja technika gali neatsipirkti“, – paaiškina įmonės atstovas.

Prasčiausi – seni vakarietiški?

Lietuvos žemės ūkio universiteto Mechanikos katedros mokslininkai ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantai dar 2002 metais apklausė per 200 ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių specialistų apie naudojamos technikos patikimumą. Tai iki šiol išlieka išsamiausias tokio tipo tyrimas Lietuvoje.

Tyrimas parodė, kad traktoriaus pasirinkimą lemia ūkio dydis, ūkininko finansinės galimybės bei išsilavinimas.

Apklaustieji ūkininkai su aukštuoju išsilavinimu daugiausia buvo įsigiję naujų (iki 10 metų) traktorių. Naujus Vakarų šalių gamybos traktorius pirko didelių ūkių savininkai, nes investicijos į brangią techniką gali atsipirkti tik intensyviai ją naudojant. Pastebėta, kad ūkininkai su aukštuoju išsilavinimu retai rinkosi senus vakarietiškus traktorius bei rusiškus. Paaiškėjo, kad brangiausiai kainuoja vakarietiškų senų traktorių remontas.

Vakarietiškų naujų traktorių grupėje gedo tik 17 proc. visų traktorių, o senų traktorių grupėje teko remontuoti net 85 proc. technikos. Panašūs rezultatai MTZ naujų ir senų traktorių grupėse (atitinkamai 27 ir 72 proc.).

Beveik pusė senus MTZ traktorius turinčių žemdirbių ir ateityje ketino įsigyti naudotus traktorius.

Traktorius – ne limuzinas

Tyrimą atlikęs Aleksandro Stulginskio universiteto Jėgos ir transporto mašinų inžinerijos instituto profesorius Juozas Padgurskas sako, kad negalima traktorių lyginti su lengvaisiais automobiliais.

„Traktorius yra ilgalaikė mašina. Būdama brangi, negali greitai atsipirkti. Traktorių reikėtų vertinti ne pagal jo gamybos metus, o pagal tai, kokį darbą jis gali atlikti. Nebūtinai naujas traktorius yra geras, o senas – blogas“, – sako J. Padgurskas.

Lietuvoje didžiąją parko dalį sudaro Minsko gamyklos traktoriai. „Mūsų tyrimas parodė, kad senos gamybos baltarusių traktoriai yra patikimesni nei tie, kurie buvo pagaminti vėliau. Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Gamintojai puikiai išmokę valdyti patikimumą, technika netyčia nepasidaro mažiau patikima“, – ironizuoja ASU profesorius.

Jis pažymi, kad dauguma ūkininkų perka techniką, kai sulaukia ES paramos lėšų. „Jų skyrimo tvarka buvo ir yra palankesnė stambiems ūkiams. O vidutiniai ūkiai sunkiau prieina prie tos paramos“, – teigia J. Padgurskas.

Ūkininkas: nauji – tik kombainai

Daugybė ūkininkų ir dabar Lietuvoje dirba su sena Baltarusijoje ir Rusijoje pagaminta žemės ūkio technika. Kauno rajono ūkininkas Leonas Rudinskas turi patirties tiek su sena rusiška technika, tiek su nauja bei naudota vakarietiška.

„Svarbu protingai naudoti turimus išteklius. Dažnai matau, kaip naujas traktorius velka seną rusišką agregatą. Turėtų būti priešingai. Apskritai, jei turi senus rusiškus traktorius, pusė ūkio žmonių dirba laukuose, kita pusė juos remontuoja. Be to, sunku nupirkti kokybiškas atsargines dalis senai rusiškai technikai. Lietuvoje įsigyjamos dalys kartais tik pusdienį atlaiko. Turint naują techniką, ji mažiau genda, todėl ūkyje ir žmonių mažiau reikia“, – pastebi ūkininkas. Jis neslepia, kad ir pats mielai rinktųsi naujus traktorius, ypač jei gautų ES paramos jiems įsigyti, nors ekonomiškai tai ir neapsimoka. „Kas kita yra sėjos, purškimo ir derliaus nuėmimo mašinos. Jas perku tik naujas, nes ši technika turi būti patikima. Be to, perku lizingu, nes iškart investuoti didelę sumą sunkoka“, – sako L. Rudinskas.

Ūkininkas mano, kad Lietuvos žemės ūkio našumo lyginimas su Vakarų Europos šalimis nėra teisingas. „Juk negalime su jomis lygintis subsidijomis, turima technika. Vakariečiai gauna daugiau pajamų, todėl gali dažniau keisti techniką. Nemanau, kad mūsų ūkininkai dirba prasčiau negu vakariečiai“, – teigia nuolat žemės ūkio parodas Lietuvoje ir užsienyje lankantis L. Rudinskas.