Stagnuojanti Rusijos ekonomika tapo vienu iš pagrindinių šalies maisto pramonės plėtros veiksnių. Aukščiausiu lygmeniu įtvirtinta importo substitucijos (pakeitimo) politika, o apsirūpinimas vietinės kilmės maisto produktais paskelbtas nacionaliniu prioritetu. Nemažai Vyriausybės programų orientuotos į šalies maisto pramonės diversifikavimą, konkurencingumo ir atskirų subjektų efektyvumo didinimą.

Maisto pramonės apyvarta Rusijoje 2014 m. sudarė 123,4 mlrd. JAV dolerių. Nuo 2014-ųjų, kai buvo paskelbtas embargas daugeliui žemės ūkio ir maisto produktų importui iš ES ir kitų pasaulio šalių, Rusijos maisto pramonės subjektai susidūrė su žaliavinių produktų trūkumu (iki embargo paskelbimo net 70 proc. reikalingos žaliavos buvo įvežama iš užsienio). Tai prisidėjo prie infliacijos ir maisto produktų kainų augimo.

Rusijos maisto pramonę sudaro vietos ir užsienio kompanijos. Pastarųjų reikšmė ir lyginamasis svoris vietos rinkoje auga. Užsienio kapitalo įmonės siekia sustiprinti savo pozicijas Rusijos rinkoje, perkelia gamybą iš kitų pasaulio šalių, kad būtų arčiau vartotojo ir eliminuotų embargo pasekmes. Tarp tokių įmonių ar jų grupių yra „Danone Russia“, „McDonald‘s“, „Heineken“, „Coca-Cola HBC Eurasia“, „Nestle Russia“ ir kitos. Rusijos maisto pramonės subjektai siekia sukurti strateginius aljansus šalyje su užsienio investuotojais, kad galėtų perimti užsienio patirtį ir technologijas bei efektyviau išnaudotų priėjimą prie prekių paskirstymo kanalų.

Ne mažiau svarbus vaidmuo aprūpinant Rusijos maisto pramonę žaliavomis tenka ir kaimyninių, visų pirma Eurazijos Sąjungos*, šalių žemdirbiams. Buvusių NVS šalių ekonomikai maisto produktų, gėrimų ir tabako sektorius taip pat turi didelės svarbos. Pavyzdžiui, Moldovo-je, Gruzijoje ir Armėnijoje maisto produktų, gėrimų ir tabako sektoriui tenka daugiau kaip trečdalis visos gamybos pramonės pridėtinės vertės. Baltarusijoje ir Ukrainoje sektoriui tenka penktadalis šalies pramonėje sukurtos gamybos vertės, o Rusijoje, Azerbaidžane ir Kazachstane situacija yra panaši į ES vidurkį, t. y. maisto pramonės dalis bendroje pramonės struktūroje sudaro apie 10 procentų.

Maisto pramonės struktūra

Maisto pramonės struktūra NVS šalyse labai įvairi. Vertinant 2013 m. įvairių produktų dalį bendroje produkcijoje, galima teigti, kad mėsos ir mėsos produktams bei pieno produktams tenka itin svarbus vaidmuo Baltarusijoje, kur šios grupės sukuria apie pusę viso maisto sektoriaus pridėtinės vertės. Po ES embargo Baltarusija atsidūrė itin pa-lankioje situacijoje ir jai atsivėrė naujos galimybės milžiniškoje Rusijos rinkoje. Tačiau Rusijos parinkta apsirūpinimo maistu politikos kryptis ateityje leis patenkinti šalies mėsos ir mėsos produktų bei pieno produktų poreikius, o išaugęs Baltarusijos gyvulininkystės sektoriaus potencialas arba bus mažinamas, arba nukreipiamas į kitas rinkas. Moldovoje, Rusijoje ir Ukrainoje mėsos ir pieno produktų sektoriai yra svarbūs, tačiau jų dalis struktūroje kur kas mažesnė. Išvystytos gyvulininkystės šalyse svarbus vaidmuo tenka gyvulių pašarams, kurie užima reikšmingą dalį maisto gamybos vertės struktūroje.

Armėnijoje, Kazachstane ir Gruzijoje, 2013 m. duomenimis, maltiems grūdiniams produktams, krakmolui, duonai ir konditerijos gaminiams tenkanti dalis viršijo ketvirtadalį pagrindinių produktų struktūros. Moldovoje ir Kazachstane, kur klimato ir gamtinės sąlygos palankios daržininkystei ir sodininkystei, reikšmingą maisto pramonės struktūros dalį sudaro konservuotų vaisių ir daržovių produktai (atitinkamai apie 10 ir 6 proc.). Aliejų ir riebalų gamyba buvo svarbi Ukrainoje (apie 16 proc.) ir Moldovoje (apie 10 proc.).

Apibendrinant 2009–2013 m. pagrindinių maisto sektorių pokyčius pasirinktose NVS šalyse, galima išskirti sparčiai augusius ir mažėjusius maisto pramonės subsektorius. Perspektyviausias buvo mėsos ir mėsos produktų sektorius (išskyrus Armėniją). Azerbaidžane, Baltarusijoje ir Moldovoje analogiškos tendencijos buvo pieno produktų rinkoje. Taip pat sparčiai augo aliejų ir riebalų sektorius, jis plėtėsi visose šalyse, išskyrus Moldovą. Žuvims ir žuvies produktams tenkanti dalis didesnė buvo tik Baltarusijoje ir Rusijoje, o Armėnijoje, Azerbaidžane ir Kazachstane šis sektorius vis labiau praranda savo svarbą.

Pagrindinių produktų vartojimo tendencijos

Pagrindinių produktų vartojimo palyginimas tarp šalių rodo, kad 2013 m. daugelyje NVS šalių mėsos, pieno ir pieno produktų, vaisių vartojimas buvo mažesnis negu vidutiniškai ES. Tačiau mėsos vartojimas Baltarusijoje apie 40 proc. didesnis nei ES vidurkis, Rusijoje ir Kazachstane šis rodiklis irgi viršijo ES vidurkį. Vaisių suvartojimas Armėnijoje 25 proc. didesnis nei ES vidutinė reikšmė. Daržovių vidutinis vartojimas gyventojui yra didesnis NVS šalyse (išskyrus Gruziją), grūdų vartojimo rodikliai vienam gyventojui NVS ir ES šalyse yra panašūs.

2013 ir 2007 m. vartojimo rodiklių palyginimas leidžia teigti, kad vaisių vartojimas reikšmingai išaugo visose rinkose, tačiau jis vis dar nesiekia ES vidurkio, todėl ši rinka turi potencialą augti, juolab kad importo substitucijos politika neturi didelės įtakos ir sukoncentruota kituose maisto pramonės subsektoriuose. Pieno ir pieno produktų vartojimas didėjo Armėnijos ir Azerbaidžano rinkoje, kitose šalyse vartojimas mažėjo arba didėjo neženkliai. Mėsos vartojimas augo visose šalyse, išskyrus Gruziją. Galima teigti, kad mėsos ir pieno produktų rinkos daugelyje NVS šalių auga ir dar turi neišnaudotą augimo potencialą, nes vidinis produktų vartojimo lygis dar nesiekia ES vidurkio.

Kainų pokyčiai

NVS šalių maisto sektoriuje įvyko ne tik reikšmingi struktūriniai pokyčiai, evoliucionavo ir ekonominė verslo dedamoji. Gamintojo kainų indeksas maisto sektoriuje 2004–2013 m. augo, o didėjimas buvo reikšmingesnis negu ES maisto pramonėje. Mažiausiai kainos augo Gruzijoje ir Moldovoje, kur indeksas padidėjo atitinkamai 60 ir 70 proc. Rusijoje, Kazachstane ir Azerbaidžane kainos minėtu laikotarpiu padvigubėjo, o Ukrainoje ir Baltarusijoje kainų indeksas atitinkamai išaugo daugiau negu 3 ir 6 kartus.

Vartotojų kainų indeksas rodo švelnesnius pokyčius, tačiau primena gamintojo kainų indekso svyravimo tendencijas. Tarp augimo lyderių išlieka Baltarusija ir Ukraina. Tačiau 2013 m. Baltarusijos vartotojų kainų indeksas, palyginti su 2004 m., dėl infliacijos padidėjo apie 5 kartus. Ukrainos vartotojų kainų indekso augimas buvo švelnesnis ir situacija buvo panaši į Rusijos, Kazachstano ir Moldovos. Tačiau, kaip minėta, po embargo įvedimo kainų šuolis buvo neišvengiamas Rusijoje bei paspartino infliacijos tempus kaimyninėse šalyse.

Valstybinė parama sektoriui

Situacijai maisto pramonės sektoriuje stabilizuoti Rusija paskirstė sektoriui finansinę paramą, kuri tiek 2015, tiek 2016 m. siekė apie 3,9 mlrd. JAV dolerių. Pagrindinės programos paramos lėšos skirtos mėsos ir gyvulininkystės produkcijos (kiaulienos, vištienos ir jautienos) apimtims didinti. Finansinė parama skirta kaip išmokos ilgalaikių investicinių kreditų ir trumpalaikių paskolų (skirtų apyvartinėms lėšoms papildyti) palūkanoms kompensuoti. Tinkami paramos gavėjai gauna paramą iš abiejų – federalinio ir regioninio – biudžetų. Yra patvirtintas galimų pareiškėjų sąrašas regioniniu lygmeniu.

Nuo 2015 m. mėsos ir pieno produktų gamybos sektoriams taikoma nauja finansinės paramos forma, t. y. tiesioginių investicijų į įmonių kapitalą kompensavimas. Parama išmokama iš karto, kai tik baigiamas modernizavimo procesas. Taip 2015 ir 2016 m. Rusijos mėsos produktų gamybos pramonė pasiekė atitinkamai 6 ir 8 proc. augimą kasmet.

Pieno pramonė taip pat demonstruoja aukštus augimo tempus Rusijoje, tačiau yra labai priklausoma nuo Baltarusijos, kuri yra pagrindinė žaliavinio pieno tiekėja Rusijoje veikiantiems pieno perdirbėjams. Dėl galiojančio embargo ir silpno Rusijos rublio ši tendencija dar labiau stiprės. Sektoriui paremti Rusija 2016 m. patvirtino 166 naujus pieno pramonės plėtros projektus, kuriems numatė skirti apie 367 mln. JAV dolerių. Tai yra maždaug apie 10 proc. visos finansinės paramos maisto pramonei. Pieno pramonės įmonių konsolidacija yra labai žema, dešimt didžiausių pieno perdirbimo įmonių panaudoja tik apie 3 proc. viso žaliavinio pieno. Pieno perdirbimo procesas koncentruotas mažose perdirbimo įmonėse, kurios turi sunkumų dėl apyvartinių lėšų ir kreditavimo. Taigi, mėsos pramonės plėtra išlieka tarp prioritetinių veiklų. Paminėtina, kad dar 2010 m. patvirtintoje pieno perdirbimo sektoriaus plėtros programoje buvo numatytas pasiekti apie 90 proc. apsirūpinimo pieno produktais lygį, tačiau iki 2013 m. buvo pasiektas tik 40 proc. apsirūpinimas sūriais. Po embargo įvedimo sūrių vartojimas šalyje krito daugiau nei 20 proc., o tai patvirtina, kad investicijos pieno pramonėje nėra efektyvios ir nepatenkina vietos paklausos, nesuteikia vartotojams reikiamos kokybės ir asortimento.

Kiek kitokia situacija sviesto ir pieno miltelių gamyboje. Šių produktų gamybos mastai Rusijoje gerokai išaugo paskelbus embargą. Tačiau daugelis tyrimų patvirtino, kad Rusijos vartotojai persiorientavo į pigesnės produkcijos vartojimą. Ta pati tendencija pastebima cukraus ir konditerijos gaminių, duonos ir kitų kepinių sektoriuose. Prie to prisidėjo ir nacionalinės valiutos – rublio – nuvertėjimas, mažinęs vartotojų pajamas.

Maisto priedų vartojimas

Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad Rusijoje sparčiai auga maisto priedų ir pakaitalų vartojimas. 2015 m. visų maisto priedų vartojimas pasiekė 3,9 mlrd. JAV dolerių arba daugiau nei 2 kartus didesnę vertę negu 2006 m., t. y. prieš dešimtmetį. Rusijos maisto priedų sąjungos duomenimis, šalyje maisto pramonė naudoja apie 20 rūšių, tarp jų apie 1 000 maisto ingredientų ir priedų, pavyzdžiui, rūgštingumo reguliatorių, saldiklių, dažiklių, emulsiklių, tirštiklių, konservantų, skonio stipriklių, pektinų, krakmolo, riebalų, stabilizatorių ir pan. Vieni ingredientai prisideda prie maisto produktų piginimo, kad patenkintų žemesnės kainos ieškančių vartotojų poreikius. Kiti – orientuoti į sveikesnių maisto produktų gamybą, skirti aukštesnės kainos segmentui ir pasiturinčiam vartotojui.

* * *

Maisto pramonės viražai Rusijoje akivaizdūs, veda prie ilgalaikių pokyčių, ypač mėsos produktų sektoriuje. Pieno pramonei modernizuoti dar reikalingas laikas, įmonių konsolidacija ir papildomi finansiniai ištekliai, kuriuos stabdo vietinės žaliavos trūkumas. Nepaisant to, ar embargo galiojimas dar bus pratęstas ar panaikintas, Rusijos maisto pramonės sektorius jau nebus toks pat kaip iki embargo įvedimo.